— Larisa, žiūrint į jus susidaro įspūdis, kad maitinatės tik ryto rasa.
— Beveik atspėjote. Kaip ir dažna moteris, taip ir aš vengiu antsvorio. Reikia nuolat galvoti, ką valgai ir kiek valgai. Stebuklų nebūna! Žmogus – tai savotiška mašina, turinti nepriekaištingai dirbti: ne tik ratai suktis, bet turi būti ir galingas variklis. O maistas – tai mūsų degalai. Kuo jis kokybiškesnis, tuo geriau dirba „mašina“. Todėl maitintis reikia protingai, subalansuotai, kad organizmas gautų visas reikalingas medžiagas.
— Kitaip tariant, dietos –ne jums?
— Nė karto gyvenime nesilaikiau dietų. Pirmiausiai tai – nuobodu. Pavyzdžiui, kelias dienas iš eilės gerti vien kefyrą. Kita vertus, mano labai įtemptas darbo grafikas. O dietos alina organizmą. Ir iškrovos dienos ne man. Tiesiog reikia įsiklausyti į savo organizmą, ko jis nori, ko jam reikia ir viskas bus gerai. Prieš 15 metų atsisakiau saldumynų, sūdyto, riebaus maisto, patiekalų iš miltų. Taip pat nevalgau ir aštrių bei rūkytų produktų. Įtikinau save, kad tai – kenksminga. Žinau, jei vis dėlto neatsilaikyčiau, paskui ilgai jausčiau kaltės jausmą.
— Iš kokių produktų susideda jūsų kasdieninis mitybos racionas?
— Tikriausiai kiekvienas žino, kad žarnynas – tai raumenys, turintys nuolat dirbti. Negalima jo perkrauti, tačiau negali nuolat būti ir ramybės būsenoje. Mano diena prasideda nuo stiklinės šilto vandens. Pasimankštinusi ir nusipraususi po dušu, aš pusryčiauju. Paprastai valgau grikių košę be druskos. Aš galiu valgyti ją kasdien, kaip anglai – avižų košę.
Paskui būtinai geriu džiovintų obuolių, abrikosų arba slyvų arbatą. Į rankinę visada įsimetu kokių nors vaisių ir butelį vandens. Pietauju paprastai penktą valandą po pietų. Ir tai būna sočiausias mano valgis per visą dieną. Dažniausiai tai būna žuvis su daržovėmis, sūriais, uogomis arba kepta kepsninėje. Vakarienė būna įvairesnė. Tai ir žalumynai arba vegetariška sriuba, arba kurios nors uogos su neriebiu kefyru arba jogurtu. Prieš eidama miegoti stengiuosi nieko nevalgyti. Ypač, jei kitą dieną reikia gerai atrodyti. Aišku, būna, kad labai norisi valgyti. Tada stengiuosi nuslopinti alkį vaisiais arba riešutais.
Apskritai, laikausi taisyklės valgyti maisto produktus atskirai. Ir tiksliai žinau, kad mano racione turi būti ne mažiau kaip 1200 kalorijų, kad gerai jausčiausi ir būčiau pakankamai aktyvi. Tačiau sau neleidžiu net truputėlį viršyti šį skaičių!
- Koks jūsų mėgstamiausias produktas?
- Prisimenu, vienu metu man nepaprastai norėjosi spalvoto kopūsto. Tačiau negaliu pasakyti, kad kada nors būčiau apdovanojusi save tuo kopūstu už kurį nors nuopelną, sėkmę ar tiesiog gerai atliktą darbą. Apskritai, kalbant apie požiūrį į maistą, neteisinga vartoti žodį „mėgstu“.
— Larisa, juk jūs dar ir vegetarė.
— Taip, bet dar ne taip seniai aš buvau nepataisoma mėsavalgė! „Persitvarkymas“ įvyko man atsidūrus Haičio džiunglėse, projekte „Paskutinis herojus“, kai teko 37 dienas išsilaikyti valgant labai mažai. Po tokios neįprastos patirties netikėtai atsirado poreikis peržiūrėti ir savo mitybos racioną. Organizmas tarsi savaime nebepriėmė mėsos. Tiesiog nebepatiko ir viskas! Užtat dabar aš iš tikrųjų jaučiuosi labai gerai, lyg būčiau pakylėta nuo žemės. Tik paskui ėmiau skaityti literatūrą vegetarystės temomis ir atradau mokslininkų paaiškinimą. Bet nemanau, kad reikėtų visiems atsisakyti mėsos. Juk kiekvienas žmogus - individualus. Beje, pieno aš taip pat negeriu, nevalgau ir kitų pieno produktų.
— Be teisingos mitybos jums padeda palaikyti gerą formą ir sportas?
— Aš nesu sporto ir treniruoklių salių gerbėja. Taip pat nemėgstu ir grupinių treniruočių. Nors ir suprantu, kad be fizinio krūvio – nė iš vietos. Man patinka pojūtis pasportavus. Be to, nereikia sukti galvos, kokią suknelę apsivilkti, gali sau sau daug ką leisti. Man visada individualiai padeda treneris, sudaręs specialią treniruočių programą. Jei nėra laiko apsilankyti sporto salėje, tada sportuoju namuose. Turiu kilimėlį ir atidirbtą pratimų kompleksą, kurį retsykiais papildau naujais pratimais. Beje, pradedu mankštintis ryte, dar gulėdama lovoje. Nemėgstu kaip daugelis rąžytis lovoje. Apskritai to nesuprantu.
– Juk jūs daug metų užsiiminėjote profesionalia lengvąja atletika?
— Pradėjau sportuoti būdama šešerių metų. Kažkuri iš kiemo mergaičių pradėjo lankyti akrobatikos užsiėmimus. Tada ir aš nusprendžiau pamėginti. Atėjau, lengvai padariau špagatą. Buvau labai lanksti. Ir mane iš karto priėmė. Paskui buvo šuoliai į vandenį, ant batuto, plaukimas, meninė gimnastika ir galų gale lengvoji atletika. Užaugau nebloga sportininke, atstovavau Moldavijos jaunių rinktinei. Man patiko daug ir aktyviai judėti, jausti savo kūną. Tikriausiai dėl to niekada neturėjau antsvorio. Ne veltui sakoma, kad geros sveikatos ir grožio pamatai padedami dar vaikystėje. Beje, tais laikais apskritai buvo propaguojamos aktyvaus poilsio rūšys. Buvo įprasta, kad vaikas lanko kurią nors sporto sekciją.
— Pasidalinkite ir savo nepriekaištingos odos paslaptimis?
— Tiesiog visą laiką, visą gyvenimą rūpinuosi savo išvaizda. Atsiradus antsvoriui, raukšlelėms, „bespalviams“ plaukams ir kitoms problemoms, jau sunku su jomis kovoti. Reikia užbėgti problemoms už akių, norint jų išvengti. Esu vieno žinomo leidinio skilties ekspertė. Rašau straipsnius kosmetikos procedūrų temomis, todėl žinau visas naujoves. Žinoma, lankausi ir kosmetologijos klinikose, bet ne taip ir dažnai. Iš esmės daryti tuos pačius veido šveitimus, kaukes galima ir namuose. Taip pat verta nusipirkti dermotreniruoklį ir palepinti odą vitaminais, užuot gaišus laiką klinikose. Dabar tiek daug visokiausių priemonių.
— O ar naudojatės liaudiškomis priemonėmis?
— Tai jau praeityje. dabar daug paprasčiau ir patogiau nusipirkti kurią nors priemonę vaistinėje ar kosmetikos parduotuvėse. Beje, namuose aš kartais pasiruošiu kaukę iš kavos tirščių. Jie suteikia odai labai malonų atspalvį.
- Larisa, koks jūsų požiūris į dabar madingą botoksą ir hialurono rūgštį?
— Teigiamas. Hialurono rūgštis – apskritai išsigelbėjimas. Įsivaizduokite: viena hialurono molekulė pritraukia tūkstančius vandens molekulių! Kaip manote, kodėl mažylių tokie gražūs, apvalūs skruosteliai? Todėl, kad jų drėgna oda. Žinia, su amžiumi oda išsausėja. Ir jos neprižiūrint, nedrėkinant specialiomis priemonėmis, tampa sausu „pergamentu“. Hialurono rūgštis lėtina senėjimo procesą. Beje, visų jauninamų procedūrų esmė – drėkinama oda.
O kas dėl botokso, tai mano nevienareikšmiškas požiūris. Mano manymu, botokso injekcijos reikalingos tik tam tikrais atvejais. Pavyzdžiui, po kokių nors odontologijos procedūrų, pažeidus veido nervą. Ir veidas persikreipia. Tačiau reikėtų pasitikėti tik patikrintu specialistu, turinčiu ne tik visus reikalingus sertifikatus, bet ir darbo patirtį.
— Televizijos ryto laidų vedėjai tiesiog spinduliuoja gera nuotaika. Jūs tikriausiai prieš ankstyvo ryto eterį stengiatės gerai išsimiegoti?
— Bijau jus nuvilti, bet prieš ankstaus ryto eterį aš apskritai neinu miegoti. Manęs atvažiuoja paimti pusę trijų nakties, o eteris – penktą valandą ryte. Todėl tam laikui jau turiu būti pasiruošusi. Paprastai kita būna „reanimacijos diena“: išsimiegu, o paskui einu į masažą. Ko gero, masažas ir yra mano mėgstamiausias apdovanojimas už sunkią pamainą. Jei turėčiau daugiau laiko, kelis kartus per dieną bėgiočiau pas masažuotoją.
— Jūsų duktė Ina taip pat rūpinasi savo išvaizda. Seka mamos pavyzdžiu – teisingai maitinasi ir sportuoja?
- Vaikai stengiasi sekti gerai atrodančių savo tėvų pavyzdžiu. Man mano mama taip pat pavyzdys: ji visada kruopščiai rūpinosi savo išvaizda, stilingai šukuojasi, madingai rengiasi. Žinoma, aš norėjau būti į ją panaši. Taip pat ir Ina. Kartais man net gaila žiūrėti, jog duktė taip įnirtingai rūpinasi savo figūra. Juk mamos visada nori palepinti savo vaikus saldumynais.
Parengė Sniegė Pilypienė
