Londonas, prestižinė gatvė, kurioje įsikūrusios daugybė plastinės chirurgijos klinikų. Tarp jų ir lietuviška sala – po Naujųjų metų čia patalpas nuomosis ir kaunietis plastikos chirurgas Tautrimas Aštrauskas (51 m.).
Jau antrus metus kartą per mėnesį chirurgas keliauja į Londoną, kur savaitgalį jo konsultacijų ir grožio procedūrų laukia Didžiojoje Britanijoje dirbančios lietuvės.
– Kodėl nusprendėte pats skraidyti į Londoną?
– Apskaičiavau, kad apie 70 procentų mano klinikos Kaune pacienčių yra emigrantės. Nutariau palengvinti jų kelią iki grožio operacijų.
Londone konsultuoju, apžiūriu, atlieku kai kurias nesudėtingas procedūras ir numatome būsimų operacijų laiką Lietuvoje.
Net 80–90 procentų moterų, kurios Londone ateina konsultuotis, vėliau atskrenda į Lietuvą operuotis. Bet po to jos labai skuba atgal į Londoną, į darbą. Todėl jų būklę po operacijos stebiu Londone, kur dirba ir dvi lietuvės padėjėjos.
Vien Londone dabar gyvena apie 300 tūkstančių lietuvių, kurių pajamos leidžia rūpintis ir savo grožiu.
Iš Lietuvos, be manęs, dar skraido gal keturi chirurgai. Norvegija, Danija ir Anglija – tai patys populiariausi maršrutai.
– Ar lengva lietuviams chirurgams įsiskverbti į ypač Anglijoje brangiai mokamą ir populiarią plastinės chirurgijos sritį?
– Man tai kainavo metus popierizmo. Reikėjo gauti bendrąją Anglijos chirurgo licenciją, leidžiančią konsultuoti plastinės chirurgijos srityje, draudimą.
Anglijos sveikatos apsaugos valdininkai kruopščiai tikrino ir mano profesinius sugebėjimus įrodančius dokumentus, gautus iš Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos, ir gerą chirurgo reputaciją patvirtinančius raštus.
Jei norėčiau Londone operuoti, dar reikėtų Anglijos plastinės chirurgijos draugijai pristatyti savo vaizdinę medžiagą, ataskaitas, dalyvauti pokalbiuose.
Jau 20 metų dirbu plastikos chirurgu – to jiems gal ir pakaktų, bet kol kas nesirengiu ten operuoti.
Londone, kur didžiulės patalpų nuomos kainos, o operacinių personalo darbas brangiai apmokamas, operacijos taptų tokios brangios, kad daugumai lietuvių būtų neįkandamos.
– Ar vidutines pajamas gaunančius emigrantus Londone pas lietuvius plastikos chirurgus vilioja ir mažesnės kainos?
– Pats nustebau, kad Londone grožio injekcijoms naudojami botulino toksinas, hialurono rūgštis yra net trečdaliu pigesni nei Lietuvoje.
Bet chirurgų darbas – gal net kelis kartus brangesnis.
Be to, ten injekcijas leidžia bet kas net kirpyklose. Lietuvoje gydytojas privalo turėti universitetinį medicininį išsilavinimą.
Didelis privalumas ir tai, kad lietuviai su chirurgu gali susišnekėti gimtąja kalba, taip pat atsiranda didesnis pasitikėjimas.
Be to, lietuviai Anglijoje jau įsitikino, kad priežiūra po operacijos Lietuvoje – rojus, palyginti su britų paslaugomis.
Ten po krūties implantų, riebalų nusiurbimo ar veido plastikos operacijų pacientas tą pačią dieną išleidžiamas iš klinikos – laikyti jį kelias dienas per brangu.
Chirurgas paskiria apžiūrą tik po kelių mėnesių, o per tą laiką juk gali išsivystyti įvairių komplikacijų.
Kitaip nei Lietuvoje, Anglijoje ginamos ne tik pacientų, bet ir gydytojų teisės. Todėl pacientui – ypač iš kitos šalies – tikrai nelengva išsireikalauti savo teisių. Žinau skaudžių atvejų, kai lietuviai nukentėjo susidūrę su britų medicina.
– Ar tarp lietuvių emigrantų Londone būna vadinamųjų duoneliautojų, kurie (tiksliau, kurios) eina nuo vieno plastikos chirurgo pas kitą, iš visų išpešdamos kompensacijas už neva nepavykusią operaciją?
– Lietuvoje mes jas jau atpažįstame ir dalijamės tokia informacija vieni su kitais. Londone pastebėjau kitą dalyką – į konsultacijas atvykę lietuviai yra labai mandagūs.
„Sorry, sorry“, – dažniausiai kartojamas žodis.
Bet jų elgesys pasikeičia vos įlipus į lėktuvą, skrendantį namo. Iš britų jie tampa tikrais lietuviais. O atvykę į mano kliniką Kaune jau mėgsta pašokdinti ir personalą.
Vienas lietuvis, dirbantis Londone taksistu, pasiskundė, kad tuoj prarastų licenciją, jei darbdavys sužinotų, kad jis muša žmoną ar pakliuvo į peštynes.
Užtat Lietuvoje jis leidžia sau atsipūsti. Po tokio „atsipūtimo“ man teko tiesinti nosį, kad jis galėtų vėl vairuoti taksi Londono gatvėmis.
– Ar lietuviams vyrams Londone dažniausiai tenka tiesinti sulaužytas nosis po peštynių?
– Nėra ko slėpti, jie, kaip ir britai, penkias dienas sunkiai dirba, o penktadienį atsipalaiduoja. Tad visko nutinka.
Bet daugiausia konsultuoju moteris. Plastinių operacijų bumas būna rugpjūtį, kai prasideda atostogos, ir gruodį, kai lietuvės grįžta Kalėdų.
Tenka kasdien paskirti po 2–3 operacijas, nors girdėjau, kad britai kolegos per dieną operuoja net 10 pacienčių. Bet jas tuoj pat ir pamiršta.
– Kodėl lietuvės, sunkiai dirbančios svetur, taip pamėgo plastines operacijas?
– Manau, jas veikia britų visuomenės nuostatos, aplinka, kurioje jos dirba. Ir tai, kad operacijoms jos turi lėšų. Anglijoje plastinės operacijos yra bendrosios kultūros dalis. Žmonės net neslepia, kad gražinosi pas plastikos chirurgus.
Lietuviai, kurie atvyksta iš kito pasaulio, nori kuo greičiau adaptuotis, priprasti naujoje visuomenėje.
– Ar krūtinės padidinimas – tokia operacija, dėl kurios daugiausia moterų iš Londono skrenda į Lietuvą?
– Mane nustebino, kad Londone padidinti krūtinės motina atsivedė net nepilnametę dukterį.
Esą moteris pati jaunystėje dėl to išgyvenusi, dabar turinti pajamų ir nenorinti, kad duktė dėl to blogai jaustųsi.
Vis populiaresnė dabar tampa ir mano, kaip chirurgo, mėgstama operacija – savų riebalų įsodinimas ne tik į krūtinę, bet ir į veidą. Iš pacientės kūno paimti riebalai išvalomi, atskiriami nuo priemaišų ir suleidžiami į įvairias veido sritis.
Dalis jų ištirpsta, bet apie 60 procentų prigyja. Tokia procedūra tetrunka pusvalandį, savaitei gali likti mėlynių, tačiau veidui atjauninti nebereikia skalpelio.
– Ar lietuvio chirurgo nevilioja galimybė pačiam emigruoti?
– Tikrai ne, nors mane smarkiai agituoja kolegos iš vienos plastinės chirurgijos klinikos.
Beje, prisimenu, kaip dar nespėjęs Londone išsinuomoti kabineto, pacientes konsultavau viešbučio kambaryje, susitaręs su administracija.
To nežinoję kiti viešbučio darbuotojai supratingai vakare šypsojosi ir mirksėjo man, pastebėję, kad kas 20 minučių į mano kambarį užeidavo vis kita moteris.
Tačiau Kaune turiu keturis mokinius ir esu įsitikinęs, kad darbo čia visada užteks, nes nepritrūks gražių lietuvaičių, kurios nori būti dar gražesnės.
Į vieną klausimą chirurgas neatsakė
Jei dauguma bričių naudojasi plastikos chirurgų paslaugomis, kodėl jos tokios, švelniai tariant, negražios? Na, kad ir Velso princo Charleso žmona Camilla, kuri tikrai turėtų pinigų operacijoms.
Kai po šio klausimo kaunietis plastikos chirurgas T.Aštrauskas mandagiai nutylėjo, to paties paklausiau jo pacientės lietuvės Aistės, jau 10 metų dirbančios viešbutyje Londono centre.
„O jūs pamatytumėte, kaip britės atrodytų, jei nepasigražintų plastinėmis operacijomis ar injekcijomis“, – nusijuokė 32 metų moteris, Londone padariusi neblogą karjerą nuo indų plovėjos iki vyriausiosios administratorės.
Ji tikino – jei Londone nori gauti gerą darbą, turi gerai ir atrodyti. Viešbutyje darbuotojoms nepatartina labai dažytis, savo išvaizda rėžti akies ar net būti gražesnėms už viešbučio gyventojas, atvykusias po ilgos kelionės. Darbuotojai turi atrodyti sveikai ir jaunatviškai, veidas – be pastebimų trūkumų.
Kitas dalykas – lietuvės nori ir pasipuikuoti prieš Lietuvoje likusius giminaičius. „Kaip tu gerai atrodai!“ – Lietuvoje likusių draugių žodžiai labiau glosto emigrantėms širdį negu dešimt kartų didesnis jų uždarbis.
Aistė ir neslėpė, kad į Kauną per Kalėdas atskrido ne tik paskanauti lietuviškų kūčiukų, bet ir riebalų injekcijomis pasididinti krūtinės.
„Nedidelė iškirptė kartais nuveikia didelius darbus“, – išdavė paslaptį geros nuotaikos nestokojanti moteris.
