Lietuvė daugiau nei trisdešimt metų gyvena Paryžiuje, turi prašmatnius butus Briuselyje ir Vilniaus senamiestyje. Jos kaupiama meno kolekcija verta ne vieno milijono litų, o vyro verslininko Alaino Mallart’o sąskaitoje sukasi sumos, apie kurias dažnam net ir labai turtingu save laikančiam Lietuvos verslininkui galima tik pasvajoti.
Kaip krizė pakeitė labai turtingų Europos gyventojų įpročius? D.Krištopaitytė-Mallart tiki: tas, kuris gerai gyveno prieš penkerius metus, gerai gyvena ir dabar. Tad Danutė kaip rengdavo vidurvasarį įsimintinas vyro gimtadienio puotas Lietuvos pajūryje, taip ir rengia. Skraidydavo tik pirmąja klase, tą patį daro ir šiandien. „Aukščiausia klasė lėktuve – ne maistas. Aš skrisdama jo niekada nevalgau. Bet man skauda nugarą, todėl reikia lovos. Jei jos lėktuve nėra – neskrendu“, – paprastai paaiškina ji.
Kolekcininkė įsitikinusi, kad jei viena šalis nebeturi pinigų, būtinai atsiras kita, kurioje jų bus apstu. Ir pateikia pavyzdį: „Hermès“ niekada neturėjo tokio pasisekimo kaip dabar – šios kompanijos rankinės reikia laukti dvejus metus, nes prakuto ir garsių prekių ženklų ėmė geisti indai, kinai, japonai.
Dar didesniais mokesčiais turtinguosius apkrovusioje Prancūzijoje gyventi nesaldu. Tačiau didžiausias galvosūkis, anot D.Krištopaitytės-Mallart, kur pinigus dėti.
„Anksčiau, jei turėjai milijoną, galėjai gyventi iš banko suteikiamų procentų. Dabar niekas iš to nebepragyvena. Bet recepto, kaip dabar reikia gyventi ir kur dėti pinigus, niekas nežino“, – atvirauja D.Krištopaitytė-Mallart.
Moteris skeptiškai žiūri į bankus. „Kaip aš galiu pasitikėti bankininku, jei jis uždirba 15 tūkstančių eurų, o aš jam noriu patikėti 15 milijonų eurų? Ką jis išmano apie tokius pinigus?“ – klausia ji.
Turtingi žmonės nebežino, kur investuoti, todėl, anot pašnekovės, pradėjo klestėti meno aukcionai.
„Niekada nebuvo tokių aukcionų, kur tokios didelės meno dirbinių kainos. Labai daug žmonių, turinčių daug pinigų, juos investuoja į meną. Šiai sričiai atsigauti ypač daug reikšmės turėjo naujų rinkų – Kinijos, Indijos, arabų šalių, Brazilijos susidomėjimas menu.
„Sotheby’s“ ar „Christie’s aukcionai tiesiog klesti. Tai naujas fenomenas. Žmonės mažiau investuoja į nekilnojamąjį turtą, vengia bankų“, – patikina D.Krištopaitytė-Mallart.
Modernaus ir šiuolaikinio meno kainos per krizę labai pakilo. Tiesa, pašnekovė pažymi, kad meno kūrinių perkama mažiau. „Žmogus, kuris nieko nesupranta apie meną, perka kūrėjo pavardę. Tas, kuris meną išmano, perka kūrinį. O šedevrų kasdien juk nesukursi“, – paaiškina ji.
Tad prieš nusprendžiant pradėti kolekcionuoti meno kūrinius Danutė pataria bent trejus metus stebėti meno rinką ir tik tada pradėti pirkti. Moteriai visuomet kelia šypseną klausimas, kas jai kaupia kolekciją. Užsienyje įprasta, kad tuo rūpinasi šios srities specialistas, be to, prancūzams sunku patikėti, kad moteris iš buvusios Sovietų Sąjungos gali turėti puikų skonį. Tačiau D.Krištopaitytei-Mallart pagalbininkų nereikia. Ji nuo pat vaikystės buvo pamišusi dėl estetikos.
„Arba gimsti turėdama aistrą menui, arba ne. Aš dar būdama maža rinkdavau saldainių popieriukus. Turėjau kaimyną, kuris dirbo „Rūtos“ fabrike. Iš darbo jis išeidavo, kaip dabar pamenu, 17 val. 20 min. Kiekvieną dieną tokiu laiku aš jo taip laukdavau! Nes jis man atnešdavo tų popieriukų. Tada buvau dėl jų pamišusi“, – prisimena kolekcininkė.
Nors dabar kolekcionuoti meno kūrinius tapo ne tik madinga, bet ir finansiškai naudinga, Danutė kaupia meną dėl estetinio pasitenkinimo. Pasitenkinimą jai teikia kūrinio ieškojimas, o ne turėjimas.
„Menas padeda žmogui eiti į priekį. Kūrėjas – žmogus, kuris sugeba pamatyti ateitį ir yra žingsniu priekyje. Todėl žmogui visuomet reikės laikraščių, mados, teatro ir kitų su kūryba susijusių dalykų“, – įsitikinusi ji.
Čia pat Danutė nusišypso – būtent dėl to, kad kai kurie drabužiai yra lyg meno kūriniai, ji neatsispiria pagundai apsipirkti. Tiesa, ji pripažįsta, kad krizė sumažino vartojimą ir padėjo pamatus naujai tendencijai: nereikia daug drabužių, reikia kelių, bet gerų.
„Vyras turi turėti gerus batus. Bet nepamiršti ir gerų kojinių. Būtent jos yra estetikos pradžia“, – pataria D.Krištopaitytė-Mallart.
Danutė prisimena laikus, kai vaidino Lietuvos teatruose ir filmavosi kino juostose (D.Krištopaitytė vaidino tokiuose filmuose kaip „Velnio nuotaka“, „Herkus Mantas“, „Tas prakeiktas nuolankumas“, „Jaunoji“, „Smokas ir Mažylis“. Emigravusi į Paryžių sukūrė vaidmenis keliuose Prancūzijos televizijos filmuose: „Žalioji brigada“, „Paskutinės penkios minutės“, „Jaunamartė“): „Aktorė Eglė Gabrėnaitė teatre megzdavo sukneles. Ji turėdavo tik striukę ir batus, visa kita – nusimegzdavo. Ir atrodydavo nuostabiai!“
Pati Danutė – dizainerio Jeano Paulio Gaultier gerbėja. „Jo drabužiai ir po dešimties metų atrodo puikiai, jie nesensta. Azzedine’o Alaios drabužiai taip pat puikūs, bet norėdama juos vilkėti turi nešioti 36 dydį“, – juokiasi D.Krištopaitytė-Mallart, kurios mėgstamų dizainerių sąraše yra ir Yohji Yamamoto, Alexanderis McQueenas.
Ji nemėgsta Giorgio Armani kūrybos. Sako, kad apsivilkusi jo suknelę moteris atrodo lyg aštuoniasdešimtmetė. Danutė pirmenybę teikia savitam stiliui, o ne naujausioms mados tendencijoms. Tad sezono madingiausios spalvos jai nė motais.
„Kiek kiekvienas mūsų naudojame spalvų? Jei nusiperki ne iš savo paletės, kabės spintoje nenešiojamas. Juokiuosi, kad neturėtume mokėti už drabužius. Reikėtų mokėti už drabužių nešiojimą. Kuo daugiau tą drabužį nešioji, tuo daugiau moki. Juk visi turime savo uniformas, o spintose dūla nenešiojami apdarai.
Nebegyvename tame amžiuje, kai ponios prieš išeidamos iš namų ramiai susišukuodavo, pasipudruodavo, užsidėdavo pirštinaites. Dabar lekiama strimgalviais. Net į operą žmonės nebesipuošia. Rengiasi taip, kaip jiems patogu. Ar tai gerai? Man šiek tiek gaila, nes pasitempdami išreiškiame pagarbą. O tam tikros vietos turėtų būti pagerbtos“, – dėsto mintis D.Krištopaitytė-Mallart.
Kolekcininkę liūdina ir su išmaniosiomis technologijomis atsiradęs informacijos antplūdis.
„Daug telefonų numerių esu užblokavusi. Kiekvienas dabar įsivaizduoja turįs teisę tau skambinti, rašyti laiškus. Esi visiems prieinamas, nebėra jokios paslapties“, – susiraukia D.Krištopaitytė-Mallart.
O ar visuomenė per krizę keičiasi greičiau? Danutė įsitikinusi – taip: „Per prievartą žmonės keičiasi daug greičiau. Be to, kai yra pakilimas, žmonės galvoja pozityviau. Per krizę žmonės apatiškesni. Gyvenu tarp kelių šalių ir galiu pasakyti, kad krizė paralyžiuoja mąstymą. Apie ką dar galvoti keturis vaikus turinčiai ir nežinančiai, kaip juos išmaitinti, šeimai? Dėl to žmonės darosi ne tik apatiški, bet ir pikti.“
Po pasaulį nuolat keliaujanti D.Krištopaitytė-Mallart pastebi, kad krizė yra visur, net tolimojoje Japonijoje. Tačiau aukščiausios klasės viešbučiai pilni. Tas, kuris turėjo pinigų prieš krizę, turi jų ir dabar. Ir gyvenimo būdo nekeičia.
Pašnekovė tai paaiškina visuotiniu traukos dėsniu. „Pinigai traukia pinigus, laimė – laimę“, – įsitikinusi ji.
Danutei pinigai – laisvė. Bet tik tuomet, jei moki jais naudotis. Antraip pinigai nieko verti.
„Jei pats neišmokai būti laisvas, nemokėsi elgtis ir su pinigais. Pirmiausia turi pats išsilaisvinti. Kai išvažiuoju iš namų, galėčiau pasiimti tarnaitę. Bet jei aš pati nežinosiu, kur koks daiktas namie turi stovėti, kaip sutvarkyti namus, iš kur tarnaitė žinos?“ – pateikia pavyzdį D.Krištopaitytė-Mallart.
