Žurnalo viršelius ėmė puošti dizainerė, manekenė, dramaturgė, manekenė, aktorė, muzikantas, menininkė, manekenė, šokėja, balerina, rankinių kūrėja... Vakarėlių svečiai – pramogų pasaulio atstovai, menininkai, televizijos laidų vedėjai, studentai, vadybininkai. Herojų amžius sumenko iki 20–30 metų. Senukai postringauja tik paskutiniuose puslapiuose. Įsižiebia naujos žvaigždės – Inga Paksaitė-Stumbrienė, Monika Kvietkutė-Šedžiuvienė. Stilingiausiais šalies žmonėmis M.Petruškevičius skelbia panelę Agnę Jagelavičiūtę ir dainininką Mantą Jankavičių.
Einama į absoliutų temų saugumą – kalbama apie madą, jos kūrėjus, užsienio politikus, užsienio turtuolius, sportininkus, aktorius, dainininkus, monarchus, svetur prakutusius lietuvių jaunuolius, šeimos santykius, savo darželio kapstymą. Tad kaip svetimkūniai atrodo „Stiliuje“ pasirodęs politikas Artūras Zuokas su savo „Facebook“ draugų vakariene, chirurgas Karapetas Babajanas su savo avienos kepsniais, solistė Violeta Urmana ar ministrė Ingrida Šimonytė su savo stiliaus paslaptimis. Lygiai kaip ir keli išlikę senosios gvardijos drąsuoliai (ponia Daina Bosas ar advokatė Vilija Gražulytė su savo gimtadienių šventėmis), kuriems nebaisi nei aplinkos nuomonė, nei tikrintojai.
Būtent šiame kontekste itin keistai suskambo prezidentė D.Grybauskaitė, kuri netikėtai nuvažiavo į Ameriką ir atsiėmė „Glamour“ mados žurnalo įsteigtą Metų moters apdovanojimą. Regis, ji pati nesuprato, kur atsidūrė. Gal manė, kad Lietuvoje niekas apie tai nesužinos, o moteriška ambicija bus patenkinta? Bet iš klaidos pasimokė – daugiau į blizgančius žurnalus ar jų šventes kojos nekėlė.
Kadangi krizė ir pikta tauta suvarė ponus į namus, neatsitiktinai beprotiškai išpopuliarėjo kulinarinės knygos ir patarimai, kaip susikurti šventę ar bent jau vakarienę namuose. O tie, kurie vis dar mėgino neužsidaryti namuose, atrodė graudžiai. Štai karališkas puotas dar taip neseniai rengęs Vilniaus klubas pradėjo rinktis nešildomose patalpose ir šildytis arbata su čekišku „Becherovka“ likeriu. Puošnieji Ūkio banko Senųjų Naujųjų metų svečiai apsirengė „puošnia laisvalaikio“ apranga. Kai pagalvoji, ir tai buvo neblogai, nes nuo šiol jau nebebus nieko. Ūkio banką primynė valdžios koja. Kaip ir „Snorą“, kurio savininkai nemėgo rengti puotų, bet kitų rengtose mielai rodydavosi.
Spausdintose reklamose pasaulinio garso mados ir juvelyrikos namų gaminius pakeitė dezodorantas, margarinas, ledai, vaistai, dešrelės, duona... „Į Lietuvą atsirito nauja mada – investuoti į save, į dvasinį tobulinimą, į gyvenimo kokybę. Žmonės, kurie galėtų sau leisti prabangą, pradeda suprasti, kad ji negarantuoja laimės“, – paaiškino Žmogaus studijų centro prezidentas Gintaras Chomentauskas.
Kur dingsi – reikia taikytis prie naujos mados. Todėl ir turtuoliai pradėjo pūsti į madingą dūdą. Štai „Topo centro“ savininkas Aurelijus Rusteika pasidalijo išmintimi: „Žmogus visada svajoja sau leisti viską, bet nei pinigai, nei padėtis visuomenėje neleidžia tau daryti nieko daugiau nei paprastam žmogui.“ Madinga mintis.
Sektina tendencija tapo paprastumas ir kuklumas, balansuojantis ant skurdo ir pajuokos ribos. Ir ne tik pas mus.
„Puošnioms vakarinėms suknelėms atėjo galas“, – atskriejo žinia iš Paryžiaus mados savaitės.
„Milanas prabangą iškeitė į dvasingumą, – sklido naujiena iš kitos mados sostinės. – Sunkmetis išgydė moterį nuo arogancijos ir privertė atsigręžti į tikrąsias vertybes – šeimą, tradicijas. Kuklumas, paprastumas metė iššūkį prabangai.“
„Prabanga keičia veidą. Tai, kas vakar atrodė prabanga, šiandien kelia juoką. Pinigai laimės nesuteikia, o krizės sukeltą įtampą geriausiai įveikia darbas“, – tvirtino „Versace“ mados namų komercijos direktorius Santo Versace.
„Ekonominio pakilimo metais susitapatinome su Holivudu. Puošėmės taip, lyg kasdien žengtume raudonuoju kilimu. Taip peršokome svarbų etapą – tikrąją mados kultūrą, tai, kaip reikia rengtis kasdien“, – elegantiškai situaciją paaiškino dizaineris J.Statkevičius. Skambėjo klausimai: kam reikalinga aukštoji mada, jei yra gatavi drabužiai?
Bet iš ten, iš krizės gimtinės Amerikos, atplaukė stulbinama naujiena: „Grįžta tų laikų mada, kai žmonės puošdavosi eidami vakarieniauti – laikas grąžinti eleganciją.“ Tai nuskambėjo Niujorko mados savaitėje. Ei, kažkas naujo? Krizė baigėsi? Bet ne Europoje.
Londono mados savaitėje ant podiumo pasirodė... ilgi sijonai – sveika, krize! Po Paryžių pakraupęs klaidžiojo J.Statkevičius: „Mėlyni elastiniai džinsai per aukštosios mados savaitę, ir dar pristatyti „Chanel“?!! Kvepia pasaulio pabaiga. O gal paprasčiausiai keičiasi jo samprata? Visa tai man primena mėsainį, įdarytą ne mėsa, o žąsų kepenėlėmis. Coco Chanel turbūt vartosi karste.“
O grįžęs į gimtinę gavo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių, nors dažnai viešumoje vis dar skundėsi esantis neįvertintas ir nesuprastas.
Akiplėšiškai drąsiai pasirodė publicistas Andrius Užkalnis ir viešai prisipažino nekenčiantis rėksmingų prasčiokų ir ragino nesuteikti varguoliams pavyduoliams progos džiūgauti – o didžiausią džiaugsmą jiems suteikia uždaryta prabangi parduotuvė, tuščias brangus restoranas, bankrutavęs turtuolis verslininkas ir visokios kitokios sunkmečio sukurtos nesėkmės.
Tačiau šis jo raginimas – lyg šauksmas tyruose: buvusi visuomenės grietinėlė vis dėlto traukėsi iš viešumos ir rinkosi saugesnes susitikimų vietas – teatrus, koncertų sales, meno galerijas.
Žurnalų viršelius ir toliau puošė „saugūs“ herojai iš kultūros ir sporto sričių.
Užsižiebė dar viena visų garbstoma žvaigždutė – dainininkė Kristina Ivanova, N.Bunkės sesuo. Graži, jauna ir iš pramogų pasaulio – tinkamiausias savybių rinkinys tapti geidžiama šio laikotarpio žiniasklaidos ir vakarėlių heroje.
Bet yra ir neskęstančių titanikų iš praeities. Štai kaunietė verslininkė Inga Budrienė, kuri visuomenės dėmesį pasigavo dalyvaudama Kauno ponios rinkimuose ir jau niekada jo nepaleido. Jos pilna visokiuose renginiuose ir ji turi ką pasakyti visokiomis temomis.
Kitos senbuvės, kurios išliko matomos ikikriziniu, kriziniu ir pokriziniu laikotarpiu, – „Cantas“ mados namų savininkė Jolanta Mikalajūnienė, verslininkės Irena Marozienė, Rasa Arlauskienė, galerininkė Danguolė Stachura, modelių agentūros vadovė Jolanta Sadauskienė, dizainerė Audronė Bunikienė.
Džiugu, kad jos „neiškrito iš žaidimo“, kad nepasislėpė namuose, kad yra atsvara naujai iškeptoms žvaigždutėms. Tačiau liūdna, jog jų liko per mažai, kad būtų puoselėjamas tikrosios ponios įvaizdis. Mat sunkmetis užbaigė tai, ką pradėjo bolševikai, – elegancijos, stiliaus, gero skonio, gražių manierų ir tikrojo moteriškumo naikinimą. Tai, iš ko susiformuoja ponia. Tokia, kurią dar kartais pavadiname „smetoniška ponia“.
