Puošnioji era baigėsi. Išgerkime šampano už skurdo madą! (IV)

Lietuva niekada neturėjo savo aristokratijos – turėjo tik savo poniją. Bet ir ji galėjo būti aukštuomenės tradicijų, etiketo puoselėtoja ir tęsėja. Ir „Stilius“ jau buvo pradėjęs kapstyti tokius deimančiukus, tų ponių atžalas, jaukinti jas prie viešumo, ištraukti jų prigimtyje glūdinčias senąsias vertybes, tačiau sunkmetis padarė savo juodą darbą.

Daugiau nuotraukų (1)

Giedrė Šerpytienė

Jan 15, 2014, 3:11 PM, atnaujinta Feb 17, 2018, 12:26 PM

Tad šiandien pavydžiai skaitau interviu su kilmingos prancūzų šeimos atstove Terry de Gunzburg, kuri pasakoja: „Mano močiutė buvo viena paskutinių Christiano Dioro klienčių. Man buvo skiepijamas rafinuotumas, buvau mokoma prižiūrėti save nuo mažų dienų. „Moteris visuomet turi būti su manikiūru“, „moters kelnaitės ir liemenėlė visuomet turi būti suderintos“ – tokios tiesos man buvo kalamos nuo kūdikystės. Ar yra pinigų, ar jų nėra – nesvarbu: moteris negali būti apsileidusi. Rūpinimasis savimi – tai moters savigarbos reikalas, lyg protestas net ir negandų metais. Tai pagarbos ženklas sau ir aplinkiniams.“

Tokių moterų yra ir Lietuvoje. Vieną jų visą laiką vyliausi prašnekinti – tai ponia Rožė Marija Motiekienė, bet ji niekada niekam nėra davusi interviu. Todėl nuogirdos apie jos kilmę, gyvenimą, moteriškumą tik dar labiau kaitindavo smalsumą perprasti jos paslaptį. Kas ta moteris, įžengusi į devintąją dešimtį, visada su šukuosena ir manikiūru, visada elegantiškai apsirengusi, visada tiesi kaip styga koncerte ar spektaklyje, žaidžianti tenisą, daug keliaujanti, rengianti vakarienes bičiuliams, niekada prekybos centre nestumianti prekių vežimėlio? Bet iki šiol ji tik pamalonina smalsuolius mandagiu žodžiu ir šypsena.

Panašių moterų pažįsta kiekvienas iš mūsų. Bet jos taip ir liko atokiai nuo mūsų kasdienybės, lyg tolimos planetos, išdidžiai skriejančios savo orbitomis. Tad juolab neverta tikėtis, kad jas išvysime šiandien, proletariškos mados laikais.

Todėl ir tenkinamės naujienomis, kad misė nusikirpo kirpčiukus, laidos vedėja išsiskuto pusę galvos, pramogų pasaulio žvaigždė pasitrumpino, o šokėja išsitiesino garbanotus plaukus.

Tačiau maloni staigmena ir kontrastas banalioms sensacijoms – viešai prašnekusios turtingiausios Lietuvos moterys. Štai turtuolė Jolanta Uspaskich svetimų pinigų skaičiuotojams mestelėjo: „Kuo daugiau uždirbi, tuo labiau rizikuoji. Už riziką gauni premiją.“ Milijonierė verslininkė Genė Zaveckienė išreiškė apgailestavimą: „Kartais man atrodo, kad tas sunkmetis nesibaigs. Vis daugiau atsiranda „pirk ir parduok“ paslaugų, bet niekas nekuria jokios vertės.“

Bet sunkmetis, regis, 2012 metų pabaigoje pradėjo nusibaiginėti! Vėl buvo audringai švenčiami Naujieji metai, vėl nutįso eilės prie grožio salonų.

Atgijo primirštos pokalbių temos: kodėl verta apsigyventi „Versace“ ar „Bvlgari“ mados namų viešbučiuose, kokius restoranus atidarė žymiausi Europos dizaineriai, kodėl neverta gailėti pinigų brangiausioms pasaulyje rankinėms ir ko vertos kino legendos Elizabeth Taylor kauptos brangenybės.

Į savo gimtadienius raudonuosius kilimus nutiesė ir puošnius svečius sukvietė verslininkas Aleksandras Ciupijus ir stilistas Mantas Petruškevičius, o ponai Daina ir Antanas Bosai – į dukters krikštynas. Kauniečiai surengė Venecijos karnavalą, o vilniečiai, nors ir sunkiai, vėl priviliojo šokėjų į Vienos pokylį. Gurmanų gildija puotavo „Stiklių“ ar neseniai Vilniuje atidarytame, tarsi gerėjančio gyvenimo pranašu tapusio „Kempinski“ viešbučio restoranuose.

Viešumos pradėjo nesibaidyti nei renginių šeimininkai, nei svečiai. Tad vėl miela akis paganyti po parodų atidarymų, ambasadų ar įmonių šventes, naujų automobilių ir drabužių kolekcijų pristatymus.

Triukšmingai buvo paminėti „Žalgirio“ arenos Kaune, „Snow Arena“ Druskininkuose, „Massimo Dutti“ salono Vilniuje atidarymai. Restoranai vertėsi per galvą kurdami vakarėlių temas – naujo valgiaraščio ar tik gėrimo pristatymas, sezono atidarymas ar uždarymas. O vienas garsiausių šalies restoranininkų Arūnas Oželis atidarė naują gurmanišką restoraną „Marche de Provence“.

Itin prašmatnus „Mentor Lietuva“ labdaros vakaras Operos ir baleto teatre kartu su Švedijos karaliene Silvia priviliojo ne tik iškilius šalies verslo banginius, bet ir prezidentę (beje, iki šiol valstybinė paslaptis lieka jos garderobo kūrėjas arba pardavėjas). Ji, kaip ir visos ponios, vilkėjo vakarinius drabužius, tačiau karalienė – tik kelnių kostiumą.

Trumpu vizitu Lietuvą pamalonino JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton. Tačiau dieną trumpai pabendravusi su prezidente, pasirodžiusi tarptautinėje konferencijoje, turėjo pati rūpintis, kaip praleisti vakarą. Kartu su JAV ambasadore politikė užklydo į „Stikliams“ priklausančią aludę, kur ragavo lietuviško alaus.

Advokatas Rolandas Valiūnas ir jo partneriai iš garsios „Lawin“ kontoros Nacionalinėje meno galerijoje parodė ilgai rinktą meno kūrinių kolekciją.

Verslininkai Henrita ir Vaclovas Kontrauskai į viešumą irgi ištraukė kauptus dailės kūrinius, o Seimo pirmininkė Irena Degutienė parodė visas savo seges. Ponai Jolanta ir Dangiras Mikalajūnai pakvietė pasidairyti po jų dvariuką Gruzijoje, o M.Petruškevičius visus pribloškė savo užmoju – pakvietė parodyti kolekcijos garsiausią Rusijos dizainerį Valentiną Judaškiną.

Ilgos suknelės ir vakariniai drabužiai plaikstėsi ir „Vičiūnų“ bendrovės dvidešimtmečio minėjime, ir Amerikos prekybos rūmų Kalėdų renginyje. O J.Statkevičiaus kolekcijos pristatyme tikri briliantai žėrėjo ir ant podiumo, ir žiūrovų salėje.

Menininkė Dalia Kernagienė pasipasakojo apie savo atsitiesimą po vyro mirties, pianistė M.Rubackytė – apie naują meilę, verslininkė Izolda Gudelis – apie geriausias grožio priemones, ponia D.Bosas – apie dešimtis dizainerių jai kurtų drabužių, o 2012 metais 85-erių sulaukusi režisierė Galina Dauguvietytė – apie visą savo turiningą gyvenimą.

Reklamose vėl pasirodė prabangi „Harry Winston“, „Boucheron“, „Cartier“ juvelyrika, „Mercedes“ automobiliai. Nors dar nepasitraukė nei degtinė, nei blyneliai.

Dainininkas Merūnas Vitulskis vedė panelę Eriką, o verslininkas Danielius Bunkus – Nataliją Zvonkę.

Naftos magnato duktė Renata Paleičikaitė ištekėjo už verslininko Jurgio Polujansko, o dizaineris Aleksandras Pogrebnojus vedė Salomėją Marcinkevičiūtę (netrukus išsiskyrė ir vedė manekenę Moniką Račiūnaitę).

Kai kurios žinomos gražuolės per tą laiką spėjo šeiminį statusą pakeisti net kelis kartus, tarkime, Ieva Bieliauskaitė išsiskyrė, ištekėjo, išsiskyrė, Inga Buividaitė ištekėjo, išsiskyrė, ištekėjo. Giedrė Rusytė ir Jūratė Bitinaitė emigravo.

Susituokė šokolado karalius Algimantas Jablonskas su savo mylimąja Erika, dainininkė Agnė Armoškaitė ir Simonas Grigaliūnas, pianistė M.Rubackytė ir Alainas Golay, verslininkai Vytautas Duknauskas ir Jovita Požėlienė, Renata Voitechovskaja ir Deividas Norvilas, manekenė Jurgita Tvarijonaitė ir Edgaras Vaškevičius, dainininkė Džordana Butkutė ir Elegijus Strasevičius.

Regis, mes jau pripratome prie sunkmečio gyvensenos ypatumų. Prisitaikėme. Susitaikėme. Susikeitėme vietomis ir vaidmenimis. Ir gyvename toliau!

Tik žmonės tapo paprastesni. Ir prastesni. Jiems labiausiai patinka neįmantrūs, net vulgarūs dalykai.

Dabar Lietuvos dėmesį prikaustė aktorė Eglė Jackaitė su savo motinystės skandalais, panelė Katažyna Nemycko su savo šokiais ir dainomis, sekso ekspertė Milda Bartašiūnaitė su ministro priekabiavimais. Ponia-panelė Asta Valentaitė, užsigydžiusi skyrybų ir auksinio gyvenimo žaizdas, vėl pradėjo spindėti visur ir visada. Lietuviškoji Barbė – Inga Paksaitė-Stumbrienė – noriai parodė savo sukneles, skrybėlaites ir spalvotus vaikų gimtadienius. Viešbutį dovanų iš vyro gavusi Daina Bosas papasakojo ir apie dovaną dvylikametei dukrai Marijai – „Louis Vuitton“ rankinę, verslininkas Saulius Karosas – kaip savo sūnų Konstantiną palepino bilietu į „Formulės 1“ lenktynes, o buvęs lenktynininkas Stasys Brundza parodė savo „žaisliukų“ – antikvarinių automobilių – kolekciją.

Druskininkų mero Ričardo Malinausko žmona Ineta atviravo apie jųdviejų meilės istoriją. Politike tapusi K.Brazauskienė aprodė savo vilą ir prisiminė gyvenimo su prezidentu akimirkas, pavyzdžiui: „Anksti nubudusi lovoje nesivartydavau, lėkdavau į vonią – išsitrinkdavau galvą, susitvarkydavau plaukus, pasidažydavau ir vėl atsiguldavau šalia Algirdo. O jis pabudęs niekaip negalėdavo suprasti, kodėl aš tokia graži ir puikios nuotaikos.“

Tad kas Lietuvoje įvyko per pastarąjį penkmetį? Du atsakymai – optimistui ir pesimistui.

Optimistui: nieko baisaus. Viskas į gera.

Kiekviena revoliucija įpila naujo kraujo į visuomenės organizmą, išvalo iš jo pabodusius veidus ir veiksmus lyg klizma nuo vidurių užkietėjimo, o sulieknėjus galima apsivilkti naują rūbą!

Nerimas dėl ateities ar abejonės dėl dabarties kyla tik dėl to, kad permainas priimame nenoriai. Tik prisiminkite, kiek reikėjo laiko ir pastangų ištraukti ponias iš krinolinų ir nurėžti joms sijonus iki kelių.

Dingo dama su skrybėlaite – ją pakeitė dama su elastinėmis kelnėmis. Gal kaltas iki beprotybės pagreitėjęs gyvenimo tempas? Nebeturime laiko gimdyti vaikų, mėgautis maistu (kartais net išvis pavalgyti), siūdintis drabužių pas siuvėją (nebent įlėkti į parduotuvę ir griebti drabužį net nesimatavus), tad iš kur dar rasti laiko būti visada gražiai ir pasitempusiai?

Apgailestaujame, kad per krizinį penkmetį dingo elegantiškoji ponija? Bet juk atsirado naujų veidų. Jaunesnių, agresyvių ir visažinių. Ignoruojančių etiketą ir klasikinius aprangos kodus – mėgstamiausi jų yra „Humana“, „grįžau iš bulviakasio“, „man į viską nusispjauti“, o iškilmingiausioms progoms – „Barbė“ arba „Gariūnai“. Bet juk iš klouno nereikalaujame nei subtilaus skonio, nei gražių manierų!

Senasis elitas irgi nevirkauja. Kaip grakščiai paaiškino viena jo atstovė, anie ponai niekur nedingo – jie tiesiog atsivalgė viešumo. „Anksčiau eidavome į vakarėlius kaip į darbą. Dabar pasirenkame, su kuo, kur, kam. Pagalvojame, ar verta brangų laiką švaistyti be naudos, – sako ji. – Tada viskas buvo naujiena – ir galimybė pasipuikuoti savo apdarais, ir nusifotografuoti žurnalams, ir pabendrauti su savo sluoksnio žmonėmis. Atsibodo. Dabar mieliau laiką leidžiame ne tuštybei, o jaukiam bendravimui su bendraminčiais.“

Atsakymas pesimistui būtų toks – artėja katastrofa. Per penkmetį įvyko visuomenės ir vertybių virsmas, kokių šalies ir pasaulio istorijoje buvo apsčiai. Dar viena revoliucija, sugriovusi sena ir privertusi statyti nauja.

Todėl reikia drąsos tiesiog pripažinti, kad puošnioji era baigėsi.

Kas toliau? Ką pastatysime ant senųjų griuvėsių? Jei tą patį, ką pastatė bolševikai, tai iš tikrųjų bus katastrofa, ypač tiems, kurie ištvėrė visus socializmo išbandymus.

Todėl, laukiant rezultato, verčiau pasinaudoti puikiu prancūzų poeto Paulio Claudelio prieš šimtmetį ištartu raginimu: „Ponai, per mums likusį laiką tarp krizės ir katastrofos vis dėlto galėtume išgerti po taurę šampano.“

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„24/7“: kaip A. Armonaitė ir E. Gentvilas vienas kitam pamokslavo