Daugiaaukščiame A.McQueeno mados namų pastate daugelis darbuotojų, sukrėsti šios žinios, raudojo. Ant visų langų – po leliją, priešais įėjimą – užrašas: „Policijos duomenimis, Alexanderis McQueenas rastas negyvas savo bute. Nesikreipti!!!“
Niekas to nesitikėjo. Atvirkščiai, pasaulis nekantriai laukė naujos garsaus dizainerio kolekcijos, kuri turėjo būti pristatyta po savaitės. A.McQueeno kūną rado jo namų tvarkytoja: dizaineris pasikorė savo drabužinėje ilgu rudu diržu.
Vargu ar tai buvo impulsyvus poelgis, nes dizaineris mėgino tą patį padaryti vonioje. Čia buvo rastas prie dušo pririštas chalato diržas – veikiausiai dizaineris mėgino juo pasikarti, bet nepavyko.
Namuose jis buvo vienas, apskritai jis gyveno vienas – šeimos nesukūrė. Tėvas, seserys ir brolis kažkodėl, bet ne religiniais sumetimais, neleido daryti skrodimo. Toks dizainerio artimųjų sprendimas tik dar labiau pakaitino įtarimus.
Policininkai išnaršė visą didžiulį savižudžio namą ieškodami priešmirtinio laiško ar kokių nors pėdsakų, kurie bylotų apie galimas tragedijos priežastis. Veltui.
Valgomajame liko taurė su neišgertu viskio ir šampano kokteiliu, kurį dizaineris, matyt, suplakė prieš lemtingąjį poelgį. Krištolinė taurė – kaprizingai surauktų lūpų formos. Ne tik ji, bet ir visas A.McQueeno namų stilius bylojo: jų šeimininkas – ekscentriškas žmogus.
Visuose trijuose aukštuose nebuvo nė vieno paprasto daikto: elnių ragų pavidalo kabyklos, stikliniai stalai, primenantys didžiulius muilo burbulus, Egipto mumijų pavidalo vazos, krokodilų odos kanapos.
Tik miegamasis neišsiskyrė niekuo: neaukšta plati lova, keletas spiralinių sieninių šviestuvų, kampe – nedidelis staliukas ir šūsnis žurnalų ant jo.
Vieno policininko dėmesį patraukė ant lovos krašto numestas suglamžytas ir aplaistytas žurnalas, ant kurio viršelio puikavosi A.McQueeno kostiumėliu vilkinti islandų atlikėja Björk. Buvo akivaizdu, kad ant šio žurnalo ne kartą stovėjo kavos puodeliai ir raudonojo vyno taurės. Apvertęs jį policininkas pastebėjo, kad kitoje pusėje kažkas paskubomis iškeverzota keliais šratinukais, kurie, matyt, strigo vienas po kito. Tai buvo A.McQueeno priešmirtinis laiškas.
„Atleiskite man. Pasirūpinkite mano šunimis. Aš jus myliu“, – štai ir viskas, ką atsisveikindamas norėjo pasakyti pasauliui genialusis dizaineris. Tik neaišku, ar meilės prisipažinimas buvo adresuotas jo šunims, ar visai žmonijai.
Policija pateikė išankstinę versiją dėl dizainerio savižudybės priežasties: prieš savaitę mirė jo motina Joyce McQueen. Juk viso pasaulio žurnalai citavo A.McQueeno interviu laikraščiui „The Guardian“, kurį jis, žurnalistų paprašytas, davė savo motinai.
– Ko labiausiai bijai? – paklausė J.McQueen.
– Numirti anksčiau už tave, – atsakė sūnus.
Dizaineris išvengė to, ko labiausiai bijojo: jis pergyveno motiną, tačiau jos mirtis galėjo Alexanderiui tapti nepakeliama našta, nes iš visos savo šeimos jis palaikė ryšius tik su motina.
Su tėvu dizaineris nebendravo jau daugelį metų, seserys ir brolis sukosi jam tolimose orbitose – jie metų metus nesikalbėdavo net telefonu. Tiesa, dizainerio seserys pasakojo, kad jis nė karto neaplankė ligoninėje sergančios motinos, nors nuolat žadėjo.
Vyresnioji Alexanderio sesuo – ne itin patraukli, manieringa moteriškė – susiraukė išgirdusi samprotavimus apie Alexanderio prieraišumą prie motinos.
„Ne didesnis nei kitų. Nebent vaikystėje: jis buvo mamytės numylėtinis, nors...“ – iškošė pro sukąstus dantis vyresnioji sesuo.
Iš trumpučio „nors“ ir tono, kuriuo buvo pasakyti šie žodžiai, galima nuspėti, kad motinos numylėtiniu Alexanderis tapo nepelnytai ir kitiems šeimos nariams gerokai pagadino kraujo. Jis buvo nervingas, greitai įsiplieskiantis ir impulsyvus, visiškai nepanašus į savo „normalius“, santūrius, „žemiškus“ giminaičius.
Po motinos mirties Alexanderis jiems galutinai įsipyko skambinėdamas telefonu ir iš pradžių pareikšdamas, kad neateis į laidotuves, nes „negali matyti mamytės karste“, po to žadėdamas ateiti, bet pavėlavęs, vėliau siūlydamas ją kremuoti, nes ketina jos urną su pelenais laikyti ant savo stalo.
Giminaičiai nustojo atsakinėti į jo skambučius: juos piktino, kad net dabar jis negali nesidarkyti. Beje, Alexanderį jie visada laikė juokdariu, nors ir garsiu. Jiems norėjosi, kad jis būtų kaip jie: kalbėdamas atidžiai rinktų žodžius, dėvėtų normalų kostiumą – trumpai tariant, būtų normalus žmogus. Jis tam priešinosi.
Vargu ar artimieji turėjo bent mažiausią supratimą apie Alexanderio gyvenimą – juk bendrauti jie nustojo, kai dizaineris buvo dar visiškai jaunas.
Alexanderiui nepasisekė: jis, vaizdžiai kalbant, gimė kaip gulbė laukinių ančių šeimoje. Vaidingas ir ūmus kaip antis, o viduje – švelnus ir pažeidžiamas kaip gulbė – šių priešybių jam taip ir nepavyko suderinti. Jauniausias iš šešių Ronaldo ir Joyce McQueenų – taksisto ir mokytojos iš Šiaurės Rytų Londono – vaikų Lee Alexanderis drąsiai mušėsi su darbininkų, gyvenančių jų skurdaus kvartalo pakraštyje, vaikais, o paskui slapčia nuo visų verkė. Ir ne dėl to, kad jam išmušė priekinį dantį ar suplėšė iš seserų „pasiskolintą“ spalvotą šaliką, kuriuo jis nepaprastai didžiavosi.
Šeimos galva nedvejodamas užvažiuodavo per ausį jaunesniajam Lee (taip jį vadino namuose), kai užtikdavo jį prie veidrodžio muturiuojantis ant galvos motinos šalikus visu garsu plyšaujant radijo imtuvui.
Būdamas septynerių metų naujus baltus kaip sniegas seserų miegamojo apmušalus Aleksanderis pagyvino prašmatnias sukneles vilkinčių princesių, įsikibusių į parankę fantastiškiems gyvūnams, siluetais. Būdamas trylikos iš šventinės staltiesės pasiuvo seseriai suknelę naujamečiam vakarėliui. Siūti jis išmoko stebėdamas motiną.
Šešiolikmetis Alexanderis metė mokyklą, kai per vieną televizijos laidą atsitiktinai išgirdo, kad šalyje trūksta siuvėjų. Po valandos jis peržengė siuvimo ateljė „Anderson and Sheppard“ slenkstį Seivil Rou gatvėje, kurioje įsikūrusios išskirtinės vyriškų drabužių ateljė. Pastebėjęs ant stalelio numestą žurnalą, ant kurio viršelio buvo nufotografuotas Didžiosios Britanijos princas Charlesas, vilkintis vakarinį kostiumą, Lee atsainiai mestelėjo meistrui: „Niekų darbas sukirpti tokį švarkioką.“
Flegmatiškas meistras, nužvelgęs jaunuolį, atšovė: „Niekada taip nesukirpsi, avigalvi.“ „Sukirpsiu, lažinamės!“ – sušuko į jūrų vėplį panašus įžūlus mėlynakis atsikišusiais priekiniais dantimis ir siaura burna.
Lee puikiai susidorojo. „Anderson and Sheppard“ ateljė, žinoma, priėmė jį mokiniu. Įvaldęs viską, kas įmanoma, jis perėjo į teatro kostiumus siuvančią „Angels and Bermans“, bet ir čia ilgai neužsibuvo – viskas jam atrodė nuspėjama, nuobodu. Lee norėjo nustebinti pasaulį individualiais, išskirtiniais kostiumais, bet kokiais konkrečiai, kol kas nežinojo. Pamažu brendo jo maištas prieš tėvo šiurkštumą, slaptą bendraamžių ir seserų bičiulių, jautusių, kad jis kitoks, panieką.
Lee Alexanderis visiškai nuoširdžiai ketino madingiausioje pasaulio dizainerių mokymo įstaigoje – Londono Šv.Martyno koledže – įsidarbinti dėstytoju. Na, ir kas, kad jis nebaigė net mokyklos? Bet patirties turi daugiau nei dizaino fakulteto dekanas! Bet tiek to, galų gale susitaikė su tuo, kad į koledžą jį priėmė tik kaip studentą. Tiesa, be atestato ir egzaminų.
Galbūt likimas pernelyg anksti A.McQueenui uždėjo šlovės pakinktus. Jau nuo 23 metų jis buvo raginamas: greičiau, Lee, dar greičiau, dar... Kokio velnio neskubi? Užtruksi ir pats pakliūsi po kanopomis savo žirgų, lekiančių šuoliais!
Jis gana greitai išgarsėjo ir pelnė šlovę. Net jo garsiajame koledže, šioje madingoje Londono dizaino kalvėje, niekas nemokė, kaip santūrų, estetišką renginį – tradicinį madų demonstravimą – paversti avangardiniu spektakliu „Džekas Skerdikas ieško aukų“.
Podiumu vaikštinėjo modeliai, vilkintys berankoves odines palaidines, labiau primenančias mėsininko prijuostes, aptaškytas krauju; manekenių švarkus puošė celofano ir automobilių padangų skiautės, kelnės kabojo ant klubų taip žemai, kad apnuogintų sėdmenų duobutę. Skambantis repas kūrė gatvių, purvo, nerimo ir sumaišties atmosferą, tvyrančią prastos reputacijos rajonuose, ir čia pat – prašmatnios šukuosenos, auksu ir aksomu apdailintos drabužių detalės.
Specialisto akis matė, kaip nepriekaištingai sukirptos kelnės, kokie originalūs švarkeliai su aksesuarais, koks velniškai talentingas tas šunsnukis, laisvai vaikštantis podiumu tarp savo modelių lyg dresuotojas. A.McQueenui plojo, švilpė, stovėdami reiškė audringas emocijas – jis pelnė tokį dėmesį, lyg būtų roko žvaigždė, o ne drabužių dizaineris.
O iš tiesų vaikinas drebėjo iš jaudulio, pirštai virpėjo: juk jis nebuvo įsitikinęs, kad šiam spektakliui bus pritarta, ir net manė, jog bus apmėtytas supuvusiais kiaušiniais. Siuvėjo darbą jis atliko puikiai, o štai renginys, dėl kurio su niekuo nesitarė, – jo sielos šauksmas, nes jis jautėsi esąs Džekas Skerdikas, svetimkūnis iš darbininkų kvartalo, įsilaužėlis, kuriam norėjosi išjudinti, suerzinti šiuos elegantiškus rinktinius žiūrovus, jau seniai persisotinusius mados.
Žurnalistus A.McQueenas pakerėjo: „Pirmą kartą podiumą valdo genialus chuliganas ir daro tai chuliganiškai ir genialiai!“
Alexanderis buvo taip įsigilinęs į savo pirmosios kolekcijos pristatymą, kad neatkreipė dėmesio, kaip į salę įėjo jauna moteris su itin ekstravagantiška skrybėlaite. Apsidairiusi ir neradusi laisvos vietos, ji atsisėdo ant laiptelio, visai nesijaudindama dėl savo baltutėlės suknelės.
Jis nepastebėjo, kad ši moteris jam plojo daugiausia. Pakalbėjęs su žurnalistais Alexanderis pajuto didžiulį nuovargį ir, sėdęs į taksi, grįžo namo. Vos spėjo ištiesti kojas priešais televizorių, kai pasigirdo telefono skambutis. Švelnus tarsi sirenos balsas reikalavo tuojau pat, 12 valandą nakties, susitikti. Ak, jis tyso lovoje be jėgų? Kokiu adresu?
Atvažiavo į Alexanderio nuomojamą niūrų butą po 15 minučių. Viešnios skrybėlė su nėriniais ir auksine juosta puoštais elnio ragais, kurios jis nepastebėjo per savo šou, užkliuvo už žemos staktos ir juodu kartu ją atsargiai išvadavo. Kai moteris nusiėmė savo keistą galvos apdangalą, išryškėjo apskritas, švelnus, itin baltas brunetės veidas ir didžiulės pilkai žalios akys. Na, ir suknelę išsirinko viešnia vizitui į jo irštvą – baltą, su stačia, trikampiu išsiskleidžiančia tarsi vėduoklė apykakle – kaip XVIII amžiaus karalių portretuose! O batų kulniukai! Ne žemesni nei 20 centimetrų!
„Isabella Blow, o apskritai tiesiog Issy“, – prisistatė viešnia.
Be ceremonijų prisėdo prie stalo ir pirmiausia pamatė pluoštą neapmokėtų sąskaitų. Pačiupo jas ir susikišo į krokodilų odos rankinę. „Rytoj viską apmokėsiu. Jūs genijus, Alexanderi! Atėjau jums tai pasakyti. Kas jau kas, bet aš tai išmanau!“
„Mano vardas Lee, – sutrikęs suvapeno jis. – Alexanderis – mano antrasis vardas, bet niekas...“
„Jūs – Alexanderis, – neleidžiančiu prieštarauti balsu pakartojo viešnia. – Nuo šios akimirkos. Lee jums netinka, jūs – genijus, Alexanderi McQueenai, šiuos žodžius rytoj kartos visi. Greičiau parodykite, ką dar turite.“
Issy pašoko nuo kėdės ir ėmė nekantriai dairytis. A.McQueenas paaiškino, kad viskas koledže, čia nieko nėra.
– Kiek kainuoja tas juodas švarkelis?
A.McQueenas iš karto suprato, ką ji turi galvoje.
– 300 svarų sterlingų, – nesvarstydamas ištarė.
Viešnia pažvelgė į jį kiek nustebusi: „Kaip studentui – nemažai.“
Ji įteikė savo vizitinę kortelę, paskyrė rytdienos susitikimą ir paprašė atnešti tą švarkelį: jinai jį perka.
Kitą dieną Alexanderis – nuo to laiko McQueenas visiems prisistatydavo tik šiuo vardu – jau sėdėjo I.Blow, Londono „Vogue“ žurnalo mados redaktorės, kabinete. Šįkart – jokių elnių ragų: gėlėmis išmarginta romantiško stiliaus suknelė, šviesūs rožiniai bateliai. Jis pastebėjo, kad visi, prabėgantys pro I.Blow kabinetą, smalsiai į ją žvilgteli. Kaip vėliau paaiškėjo, ji buvo vietos įžymybė, o žurnalo darbuotojai lakstė pažiūrėti, kuo vilki kasdien savo įvaizdį keičianti I.Blow.
Nakties viešnia pasirodė esanti viena įtakingiausių mados lėmėjų ne tik Anglijoje, bet ir Amerikoje. Niujorke ji dirbo su garsiąja Anna Wintour, o Londone per kolekcijų pristatymus jos laukta ne mažiau nei pačių kolekcijų.
Tą dieną A.McQueenas atidavė jai savo švarkelį. Kad susimokėtų, ji nubėgo pasiimti pinigų iš bankomato, nes neturėjo grynųjų. Taip jis ir nešiojo po vieną daiktelį kartą per dvi savaites, kol ji supirko visą jo pirmąją kolekciją už nemažą sumą – 5 tūkstančius svarų sterlingų.
34 metų I.Blow užsimojo iš 23 metų A.McQueeno padaryti garsiausią ir populiariausią šiuolaikinį dizainerį ir uoliai kibo į darbą.
Isabellos vyras teisininkas Detmaras Blow buvo kategoriškai prieš, kad jų namo rūsyje būtų įrengta A.McQueeno studija, nesvarbu, kad žmonai jis atrodė kone dievas. Mat nuo to laiko D.Blow sutuoktinė visus vakarus ir pusę nakties praleisdavo prirūkytame rūsyje.
I.Blow buvo įsitikinusi, kad straipsniai apie Alexanderį turi pasirodyti visuose solidžiuose mados žurnaluose. Jų Londone ne tiek jau daug, todėl į visus leidinius rašė pati: ką jau ką, bet išskirtinius drabužius I.Blow mokėjo apdainuoti ne blogiau nei Dante Alighieri savo Beatričės grožį.
Kai tik A.McQueeno kišenėje atsirado pinigų, jis tuoj pat išsinuomojo studiją ir visa galva pasinėrė į darbą. Tuo laiku jis galutinai suprato, kad jam neįdomu tiesiog rengti vyrus ir moteris, tegul ir madingai, išradingai, rafinuotai. Tam pakanka kitų siuvėjų.
Jo vaizduotė kūrė ištisas istorijas, siužetus, kuriems reikia išskirtinių dekoracijų ir visiško paklusnumo jo taisyklėms. Viena kolekcija lenkė kitą: „Nihilizmas“, „Paukščiai“ arba „Pirmyn į džiungles“. Moterys, susuktos į celofaną, juodaodės merginos su antrankiais, nėščia skustagalvė mergina, vilkinti Viktorijos laikų suknelę, medžiais virtę žmonės, sfinksais tapę vyrai. Kol jis rengė naują kolekciją, žurnalistai už durų pešėsi dėl teisės su juo pasikalbėti. A.McQueenas nusprendė: ne daugiau negu du interviu per savaitę.
Jam nerūpėjo, kad asistentai jau dirba 16 valandų ir nebeatskiria mėlynos spalvos nuo žalios, kaip, beje, ir jis pats. Ištvermingiausias kareivėlis paprastai būdavo Isabella. Bet būtent su ja Alexanderis labiausiai ir bijojo likti vienas. Kruopščiai slepiama gėdinga paslaptis jam nedavė ramybės: vos tik atsirasdavo pertrauka darbe, kuriuo jis slopino save tarsi didelėmis narkotikų dozėmis, iš jo pradėdavo tyčiotis vidinis balsas, tiksliai atkartojantis tėtušio Ronaldo intonacijas: „Tu – homikas, tu – ne žmogus, tu – nevisavertis.“ Alexanderis nežinojo, kur bėgti nuo tų haliucinacijų, negalėjo pamiršti, kaip ant tėvo kaktos iššoko venos ir kaip jis iškaršė kailį sūnui sužinojęs apie jo seksualinius polinkius.
Motina – vienintelis žmogus, susitaikęs su Lee homoseksualumu: būtent jai 16-metis sūnus prisipažino po vienos šeimos išvykos prie jūros, kai jis pirmą kartą įsimylėjo savo bičiulį, o paskui taip išsigando savo gėdingo jausmo, kad save baudė čaižydamas diržu per kojas. Kai apie tai atsitiktinai sužinojo Alexanderio tėvas, jis ne tik kad pakėlė prieš sūnų ranką, bet tarsi karšta geležimi jo kūne išdegino žodžius: „Tu – šūdas, atmink, tu – šūdas!“ Alexanderis įsiminė. Jis žinojo, kad iš esmės šiame gyvenime neturi teisės į nieką, o profesinė sėkmė – atsitiktinumas. Ateis diena, kai pasaulis sužinos jo didžiąją paslaptį.
I.Blow atliko savo darbą: būtent jos pastangomis A.McQueenas ne tik išgarsėjo, bet ir tapo madingiausiu bei populiariausiu dizaineriu Europoje. Jo kolekcijos buvo pristatomos stadionuose, nes į tradicines sales nebegalėjo sutilpti visi norintieji, į pristatymus veržėsi net tie, kurie iki tol nesidomėjo mada.
1996 metais A.McQueenas pelnė Metų dizainerio vardą. Ir dar viena sensacija: LVMH korporacijos vadovas Bernard’as Arnault pakvietė jį tapti Paryžiaus mados namų „Givenchy“ meno direktoriumi.
„Viską pakeisime“, – pareiškė Alexanderis savo naujiesiems darbuotojams prancūzams, kurie žvelgė į jį su baime, kaip į tikrą Džeką Skerdiką. Pirmoji A.McQueeno, kaip „Givenchy“ meno direktoriaus, kolekcija Paryžiuje sukėlė ir šoką, ir susižavėjimą.
„Konservatyvaus buržuazinio stiliaus mados namai „Givenchy“ – prancūzų elegancijos simbolis – atiduoti į rankas patrakusio panko, per kurio kolekcijų pristatymus podiumu važinėja automobiliai, lyja, robotai pulverizatoriais purškia dažus ant manekenių suknelių, o apdailai jis naudoja negyvus skėrius. Bet šitas pankas – genijus ir tikras menininkas“, – rašė žiniasklaida.
Tai bylojo ir faktai: A.McQueenui pradėjus vadovauti „Givenchy“ mados namams, garsių klientų padaugėjo 40 procentų! Dabar jų drabužius vilkėjo tokios žvaigždės kaip Kate Winslet, Sarah Jessica Parker, Victoria Beckham ir net Meryl Streep. Į kolekcijos pristatymą atvyko net Alexanderio numylėtiniai Domenico Dolce ir Stefano Gabbana. Po pristatymo surengtas triukšmingas vakarėlis italams atrišo liežuvius: jie suvokė, kad Alexanderis yra tokios pat lytinės orientacijos kaip jie, pajuto jo drovumą ir sugebėjo įteigti, kad lytinės orientacijos geriau neslėpti – tuomet žmonės paprasčiausiai liausis tuo domėtis.
Ir užtvanka neatlaikė: Alexanderis pradėjo lankyti gėjų klubus, saldaus naktinio gyvenimo ir visais uždraustais malonumais mėgautis specializuotose alinėse, restoranuose ir viešbučiuose. Pasirodė, kad jis ne vienintelis pasaulyje nelaimingas iškrypėlis, pasirengęs teisti save iki mirties, tokių kaip jis – daug, o jo profesijos žmonių – juo labiau.
Viename gėjų klubų A.McQueenas susipažino su žaviu tamsiaplaukiu George’u Forsythu. „Aš buvau labai nelaimingas, kol radau tris gelbėjimosi ratus: tave, šampaną ir kokainą, – ištarė A.McQueenas G.Forsythui ir staiga susizgribo. – Ar aš tau atrodau boba? Na, taip, dievinu šampaną. Bet iš tiesų esu labai baisus. Ar matei mano šou?“
Žinoma, George’as nieko nebuvo matęs. Jis tebuvo kino mokyklos studentas ir iš visų aukštosios mados kūrinių pirmenybę teikė džinsams, suplėšytiems per kelius.
Įdomu, jog tai patiko ir Alexanderiui, nors žurnalistams jis pūtė miglą į akis, kad dėvi tik savo kurtus drabužius. Džinsai, sportiniai marškinėliai, minkšti megztiniai – nieko kito pasaulinio garso dizaineris niekada nedėvėjo.
Kai A.McQueenas nusprendė nebeslėpti savo orientacijos, pakito jo požiūris į darbą: jei nusibosdavo ar nebūdavo įkvėpimo, jis galėjo mesti kolekciją vos ją įpusėjęs. Tiesiai iš studijos užsisakydavo privatų lėktuvą, kartais pasiimdavo George’ą ir traukdavo į Maroką, Butaną, Jemeną, Žaliojo Kyšulio salas.
„Givenchy“ mados namų darbuotojai dėl tokio elgesio ėmė jo nekęsti: dar vakar jis vaikė asistentus ir padėjėjus iki sąmonės netekimo, o šiandien elgiasi taip, lyg iš jo ištraukė varikliuką – pusiau gulomis tyso kėdėje suglebęs, sugniuždytas, dabar jam reikia dopingo, kuris suteiktų žvalumo.
Kartą tokiu momentu jį užklupo modelis Kate Moss. Žinoma provokatorė, norėdama išjudinti savo bičiulį, staiga paklausė:
– Alexanderi, ar tu vestum George’ą?
– Taip, – atsakė jis užsikirsdamas, – o argi galima?
A.McQueenas nepastebėjo, kad jau seniai pateko į tą ploną planetos gyventojų tarpsluoksnį, kuriame viskas galima – bet kokia užgaida už jūsų pinigus. Ir štai 2000-ųjų liepą Ibisos (Ispanija) saloje, trijų aukštų jachtoje, priklausančioje K.Moss draugui, A.McQueenas ir G.Forsythas susituokė. Ceremonijoje ir triukšmingame vakarėlyje po jos dalyvavo Judas Law, K.Moss, Naomi Campbell, Lady Gaga...
Vis dėlto širdies gilumoje A.McQueenas save ir toliau laikė mėšlu, kuris už savo išdaigas nusipelno tik bausmės. Po dizainerio mirties paaiškėjo, kad jis lankėsi pas psichiatrą. Specialistas valandų valandas kalbėdavosi su savo garsiuoju pacientu, vaduodavo jį iš depresijos priepuolių, tikino, kad jis normalus, toks kaip visi, tik turi nereikšmingų skirtybių, o jų turi daugelis. Jei norės vaiko, šiais laikais ir tai ne problema. Gal ir taip, bet G.Forsythas paliko dizainerį: Alexanderiui teko persikelti į savo naują trijų aukštų namą visiškai vienam su trimis šunimis.
Keista, bet kuo geriau klojosi profesiniai reikalai, tuo nykiau darėsi sieloje. Seniai praeityje liko „Givenchy“ mados namai, A.McQueenas turėjo savo didžiulę studiją Londono centre, jo prekės ženklo parduotuvės buvo išsibarsčiusios po visą pasaulį. 2003-iaisiais Didžiosios Britanijos karalienė Elizabeth II apdovanojo A.McQueeną Britanijos imperijos kavalieriaus ordinu.
Šį įvykį jis su draugais pradėjo švęsti Londone, o po dviejų savaičių suvokė, kad linksmybės tęsiasi N.Campbell sodyboje Keiptaune ir kad kokaino dozės, kurias jie suvartojo, – nerealios. Kaip tik dėl kokaino puritoniškoji A.McQueeno šeima uždraudė po mirties skrosti jo kūną. Juk tuomet jo organizme būtų buvusi aptikta mirtina kokaino dozė ir visas pasaulis būtų sužinojęs, kad garsusis dizaineris buvo nepataisomas narkomanas. Argi tai galėjo leisti jo tėvas R.McQueenas?
Paskutiniais gyvenimo metais Alexan-deris beveik nėjo iš namų, dirbo per prievartą, sunkiai kalbėjo ir pagyvėdavo tik tuomet, kai gaudavo kokaino dozę. Su šunimis jis burkavo lyg su išpaikintais vaikais ir dažnai kartojo draugams, kad keturkojai – jo vienintelė šeima.
Žinoma, turėjo meilužių, bet jei kuris nors jų netyčia užmindavo jo bulteljerui ant letenos, A.McQueeną ištikdavo isterijos priepuolis. O kam malonu matyti, kaip po poros žvalumo valandų Alexanderio veidas blykšta, kaktą išpila prakaitas ir jis tvirtina, kad nori skubiai pasikalbėti su I.Blow, kuri jau treji metai mirusi. Niekam. Štai kodėl 2010 metų vasario 11-ąją šalia A.McQueeno nieko ir nebuvo.
