„Tas kelerius metus trukęs manęs mušimas man buvo reikalingas – jis apmalšino mano gyvenimo meilės netekties skausmą“, – taip ponia Kristina atsako į klausimą, ko ji ėjo į politiką ir iš orios našlės tapo bokso kriauše. Bet tikina nieko nesigailinti, nieko nenorinti pakeisti, jei net ir galėtų, o pasiryžusi tik tęsti tai, ką pradėjo.
„Algirdą ne tiek metų ir ne taip dar mušė... Malė toje mėsmalėje nuo pat pradžių. Negi aš dabar sėdėsiu ir žiūrėsiu pro langą rankas sudėjusi, kai Lietuvoje tokia netvarka darosi?“ – piktinasi ponia Kristina. Ir ima pasakoti, kad kuo skubiau šalyje reikia mažinti mokesčius, naikinti privilegijas Seimo nariams, nebemokėti išeitinių išmokų...
Kai nutraukiu jos politinę kalbą ir paklausiu, kurie pastarieji metai jai buvo laimingiausi, jos veidą nušviečia prisiminimai apie tuos laikus, kai ji dar buvo mylima prezidento žmona.
2008-ieji jai buvo paskutiniai palaimingos ramybės dviese ir nesibaigiančio maratono viešumoje metai. Priėmimai, susitikimai, vakarienės, iškylos, išvykos... „Algirdas žavėjosi manimi, grožėjosi, norėjo kuo daugiau mane kitiems rodyti“, – leidžiasi į prisiminimus ponia Kristina. Ji sako suprantanti, kad po tiek vienatvės metų jis mėgavosi turėdamas mylinčią antrąją pusę. Užsiminus, kad šalia jo visada būdavo jo vaikai, moteris supyksta: „Dukros? Tai ne žmona! Jos iki šiol pavydi man, kad turėjau tokį mylintį vyrą.“
Tais metais, sako ponia Kristina, buvo tiek daug „draugų“, tiek kvietimų susitikti, tiek pataikūnų, mėginusių jai padedant pasišildyti prezidento spinduliuose! „Jo pareigos visus traukė kaip bites prie medaus, – šypteli ponia Kristina. – Sveikinimai įvairiomis progomis, gėlės, kavutės gėrimai, kad tik atsidurtų arčiau jo. Bet tai buvo jo aplinkos žmonės, ne mano. Tad šiandien tuo nesistebiu.“
Netrukus prasidėjo A.Brazausko liga, jo slaugymas, gyvenimas ligoninėse. Draugus pakeitė gydytojai, o pramogas – paieška iki išnaktų internete, kurios raktinis žodis visada būdavo „cancer“. Po prezidento mirties 2010-ųjų vasarą K.Brazauskienei prasidėjo juodžiausias jos gyvenimo periodas. Ją lyg apsėdo nesibaigiantys skandalai. Pirmiausia – kivirčai su mirusio vyro palikuoniais dėl jachtos, automobilio, šautuvų padalijimo, gintaro kolekcijos, aibės kitų dalykų. Paskui – kova dėl našlės rentos. Netrukus – nesutarimai su partijos bičiuliais socialdemokratais, nesėkmingas Lietuvos prezidento sąjungos kūrimas su skandalinguoju Vytautu Šustausku. „Mane suvedžiojo, bet aš jį palikau. Nenorėjau būti tas Trojos arklys, kuris atvežtų jį į Seimą“, – sako naujoji politikė. Galiausiai – pralaimėjimas per Seimo rinkimus...
Nemalonumų sąrašą būtų galima tęsti. Juolab kad ir pati ponia Kristina juos lyg specialiai kurstydavo savo gausiuose interviu spaudoje, ypač dažnai televizijoje, kur mielai kalbėdavo įvairiomis temomis. Sakytum – kvaila moteriškė? Ne. Ji labai gudri. Bet, regis, užmiršo savo pačios kadaise sakytus pamokymus: „Svarbu tinkamai elgtis ir neužkliūti. Kai kartais ką nors ne taip padarai, ir prasideda... Tada gali pykti tik ant savęs, o jei nenori pykti, tenka pakentėti.“
Tačiau ir šiandien ji tikina neišsižadanti tų žodžių. O taip elgiasi tik todėl, kad gina savo tiesą. „Tie, kurie mane spardo, yra silpnesni už mane. Juk jie visąlaik verda pykčiu, pavydi, gyvena ne savo, o mano gyvenimą, – sako ponia Kristina. – Aš greitai nuveju visokias nuoskaudas. Turiu tokį metodą: atsiguli, užsimerki, visas juodas mintis, patyčias, užgauliojimus sudedi į stalčiuką kairėje galvos pusėje, užrakini, o raktą išmeti. Dar pasakai jiems – atleidžiu jums už viską ir linkiu ilgų gyvenimo metų. Ir viskas.“
Ir lyg juokais priduria: „Aš gi Žuvis (gimusi po Žuvų ženklu. – Aut.). O Žuvų trumpa atmintis. Juk jos net akvariume gali gyventi, nes greit pamiršta, kur prieš tai plaukiojo.“ Taip kalba pasisuka apie astrologiją. Mat gal tik žvaigždžių įtaka galima paaiškinti tokius šios moters elgesio pokyčius – kaip iš švelnios, atsidavusios, mylinčios žmonos tampama negudria ir nevykusia politike arba viešumoje apatinius skalbiančia moteriškaite.
Astrologai sako, kad Žuvys – tai dvi asmenybės pusės, kurios plaukia į skirtingas puses. Tai pats ekscentriškiausias Zodiako ženklas, kuriam būdinga itin stipri atjauta silpnesniems, o kartu – stiprus pasaulio suvokimo iškraipymas, polinkis į saviapgaulę, gyvenimas iliuzijų pasaulyje.
Juk tauta jau lyg ir buvo pamilusi ją, rūpestingą prezidento žmoną, atleidusi jai viliokės nuodėmes, prislopinusi pajuoką „bufetavai“ ir pradėjusi žavėtis meilia, gudria lapute. Ir staiga – kitas žmogus, lyg buldozeris važiuojantis per politiką ir artimos aplinkos žmones. Kas tai – laputė buldozeryje?
„Taip, tokia aš nuo jaunystės, – sutinka ponia Kristina. – Juk turėjau viską pasiekti savo jėgomis, tad teko būti ir vienokiai, ir kitokiai.“ Bet kam dabar atkreipti ugnį į save, kai jau galima dėl nieko nebekovoti, o mėgautis gyvenimu? Kam prisidaryti tiek priešų, sukelti tiek pykčio, apkalbų, paniekos?
„Betgi taip buvo visada! – lyg ir nustemba dėl mano nenuovokumo moteris. – Kiek metų buvau kalama prie kryžiaus? Nepavyko. Ir nepavyks. Vinių pritrūksite.“
Na, tebūnie pranašiški šie žodžiai, tačiau kam ta donkichotiška kova? Juk dėl to nusisuko ir bendražygiai, ir buvę šeimos draugai – liko nyki vienatvė. „Man vienatvė nėra kančia, – ramiai atsako ponia Kristina. – Ir svarbi man tik artimiausių žmonių nuomonė, o visa kita neįdomu.“ Tačiau kasdien murdytis tame pykčio liūne, mainais už tai nieko negaunant... Kažkoks mazochizmas... „Nieko baisaus nėra net tie internetiniai komentarai, – atitaria Kristina. – Jie net naudingi: juos reikia skaityti, kad sužinotum, kokia aplinka tave supa. Antraip išėjusi į gatvę ir išgirdusi įžeidimus gaučiau šoką!“
Vėl politika? Vėl lipimas ant grėblio? „Aš ant jo nelipu – tai jie ant manęs su grėbliais eina, – nusijuokia ponia Kristina, ketinanti vėl šturmuoti valdžios olimpą su 2012 metų pradžioje pačios įkurta Demokratine darbo ir vienybės partija. – Aš prie to lovio visada buvau. Nealkana einu į Seimą.“
Bet tokiai politinei kovai reikia išmintingos komandos, antraip vėl yra tikimybė susidėti su netinkamais žmonėmis.
„O ką – pas socialdemokratus visi buvo tinkami? Prezidentūroje? Kokie jie iš viso politikai? Tokie kaip Nedzinskas? Politikas buvo Brazauskas, politikai Paleckis, Beriozovas, kurie buvo ir mokslus baigę, ir patirties turėjo“, – pykteli pašnekovė, minėdama senosios kartos politikus.
O paskui kiek atlyžta ir sako: „Aš labai švelni moteris, labai užjaučiu žmones, tad galiu nuveikti daugiau nei tik sėdėti ir megzti kojines ar prižiūrėti anūkus.“
Kokia šiandien ponios Kristinos kasdienybė? Rytas prasideda nuo šalto dušo, treniruoklių, pasikapstymo darželyje, gėlyne, paskui – laiškų, knygų skaitymas, internetas, šachmatai (pasigiria, jog nusipirko tokius, kad gali pati su savimi žaisti) ir, žinoma, žvejyba, kurios labai pasiilgo, nes sezonas vėlavo – sliekai dar nebuvo išlindę į paviršių! Nors, patikina, galima ir su omletu gaudyti, ir perlinėmis kruopomis, ir žirniais. O kaip ji pasilepina? „Žiūriu į debesis, – nustebina. Ir žvilgteli į dangų: – Štai matot – juk čia dramblys, čia senis su barzda... Ir dar man dvasios ramybei būtinas vanduo. Galiu sėdėti ir valandų valandas į jį žiūrėti.“
Ką ji atsakytų jos nepažįstančiam žmogui – kas ji tokia? „Pensininkė, partijos pirmininkė, ekonomistė, – nusišypso pašnekovė. – Moteris, kuri į viską žvelgia optimistiškai ir niekada nenuleidžia rankų. Moteris, kuri neleidžia sau įstrigti praeityje ir neprisimena blogų įvykių.“
O jei manęs paklaustų, kas tokia K.Brazauskienė, neatsakyčiau, nes nežinau. Neperkandau. Todėl tik pacituočiau dvi jos auksines mintis, kurias kiekviena moteris galėtų užsirašyti ant sienos: „Jei tau per sunku vienai vežti, jei nesugebi, tai prisikabink prie kokio nors vežimo ir eik šalia“; „Moteris gulasi į lovą tam, kad kažką veiktų, o keliasi, kad nieko neveiktų.“
