Tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip įprasta dėvimosios mados kolekcija, įsižiūrėjus gali maloniai nustebinti. Panašiai daugelis kritikų apibūdino ir naujausią R. Simonso darbą, kuriame vyravo gaivių atspalvių trumpos vasarinės suknelės, iškarpyto audinio motyvas, kontrastingų ilgių deriniai. Nors buvo išlaikytas R. Simonsui būdingas silueto grynumas bei paprastumas, visas kolekcijos grožis slypėjo mažose detalėse – po kiekviena iškarpyta detale slėpėsi rankomis atlikti smulkūs siuvinėjimai, kiekvienos konstrukcijos paruošimas užtruko ne vieną dešimtį ar net šimtą valandų.
Jau ne pirmą kartą ant aukštosios mados podiumo pristatęs gan įprastai atrodančius kelnių kostiumėlius, šįkart R. Simonsas nusprendė kelias aukštakulnių poras pakeisti avalyne, panašia į bėgimo batelius, taip pat jis vengė nereikalingų aksesuarų – užteko iš plonų metalo grandinėlių supintų žiedų bei kaklo papuošalų.
Pats dizaineris teigė, kad šios kolekcijos jaunatviškumas – bandymas įsivaizduoti mados namų įkūrėjo reakciją į septintojo dešimtmečio jaunimo revoliuciją, kai madingas tapo mini ilgis, išpopuliarėjo trapecijos formos siluetas ir mada žengė koja kojon su kultūriniais pokyčiais. Nors R. Simonsas išlaikė mados namams būdingą eleganciją, kai kurie kritikai jo sukneles pavadino tinkamas ne aukštajai madai, o romantiškoms atostogoms Paryžiuje.
