– Jolanta, kokie buvo tie penkeri metai šampanui? – pradedu mūsų pokalbį apie šampaną ir jo gerbėjus čia, Lietuvoje.
– 2008 metai buvo puikūs, 2009 metai taip pat buvo labai geri. Na, o 2012 metais sulaukėme kokybiško, bet itin mažo derliaus. Kai kurie vynuogių augintojai surinko 40 procentų mažesnį derlių nei įprasta. Koją pakišo gamtos išdaigos.
– O kaip šampaną paveikė pasaulio ekonomikos klimatas?
– Kokių nors verslo kataklizmų Šampanės regione per tą laiką nenutiko. Taip, krizė kiek pristabdė prekybą, bet dabar pastebimas rinkos atsigavimas. Pardavimas Lietuvoje taip pat išaugo. Tarkim, 2012 metais Lietuvai buvo parduota beveik 80 tūkstančių, o 2011 metais – 50 tūkstančių butelių.
Šampanas eina koja kojon su visa vyno kultūra ir jos populiarėjimu mūsų šalyje. Geruose restoranuose šampanas vyno kortoje jau yra atskirtas nuo vyno ir jo pasirinkimas neapsiriboja tik keliais žinomais vardais.
Žmonės noriai renkasi į įvairias degustacijas ir temines šampano vakarienes, nors šampanas – brangus gėrimas. Ir aš pati sutinku vis daugiau žmonių, kurie dievina šampaną ir, svarbiausia, viską apie jį išmano.
Be to, vis daugiau lietuvių nori apsilankyti Šampanės regione. Paragauja šampano Lietuvoje ar užsienyje ir pradeda domėtis, kaip šis gėrimas gaminamas ir kur.
– Koks yra tas Lietuvos šampano mėgėjas: snobas, besirenkantis garsius vardus, ar vis dėlto smalsus eksperimentuotojas?
– Tikrai ne snobas. Netgi priešingai – daug kas domisi negirdėtomis rūšimis, nežinomais gamintojais. Kartais sulaukiu skambučių ar žinučių: tokio šampano ragavau, ką galite apie jį papasakoti? Be abejo, garsūs vardai yra populiarūs. Bet nauja tendencija yra priešinga: žmonės ieško naujų ir nežinomų gamintojų. Tarkim, mes su kolegomis esame kartą surengę teminę „Kaimiečių šampaniečių vakarienę“ viename Vilniaus restorane. Paklausite, kas yra tie „kaimiečiai šampaniečiai“? Tai vyndarys, gyvenantis mažame Šampanės kaime ir gaminantis šampaną tik iš savo užaugintų vynuogių. Toks šampanas gana retas, nes jo padaroma labai nedaug. Taigi per tą vakarienę ragavome mažųjų vyndarių gaminamą šampaną. Šis renginys sulaukė didžiulio susidomėjimo. Jeigu žmogus būtų snobas, sakytų: „Kas čia per nesąmonė, geriau užsisakysiu „Dom Pérignon“, „Veuve Clicquot“ ar „Cristal“.“
Bet taip nėra vien Lietuvoje – dėmesys mažiesiems vyndariams pastebimas visame pasaulyje. Mat mažieji vyndariai gamina labai savitą šampaną, vadinamąjį „terroir“ vyną. Toks šampanas atspindi konkretų žemės lopinėlį, kuriame auga vynuogynai. Šampanės vynuogynai driekiasi 34 tūkstančius hektarų. Anksčiau buvo įprasta, kad vyndarys ima produkcijos iš vieno galo, po to iš kito ir tą vyną sumaišo. O dabar augintojas turi, pavyzdžiui, 5 hektarus vynuogynų ir stengiasi iš jų derliaus atskirai pagaminti tokį šampaną, kuris atspindėtų būtent tą Šampanės lopinėlį, todėl šampano skonis skiriasi.
– O Lietuvoje galima įsigyti tokio šampano?
– Taip, tačiau Lietuvoje prekiaujama tik trijų, gal keturių „kaimiečių šampaniečių“ produkcija.
– Kokios dar naujos mados Šampanėje?
– Juntama tendencija vėl sugrįžti prie pirminės fermentacijos ąžuolo statinėse. Tai tradicinis šampano fermentavimo būdas, bet nuo 7-ojo dešimtmečio labai išpopuliarėjo fermentacija metalinėse talpyklose. Dabar pažangūs „šampaniečiai“ vėl grįžta prie ištakų, prie savo šaknų ir vis dažniau fermentuoti ima naudoti ąžuolo statines.
– Gal tai susiję su bendra maisto kultūros tendencija grįžti prie mūsų darže augančių burokėlių?
– Taip, iš esmės vyksta tas pat. Kitas svarbus veiksnys – klimato atšilimas, nes tai turi įtakos Šampanės vynuogių sirpimui. O tai skatina vyndarius ieškoti priemonių, kaip išlaikyti šampano gaivumą, būdingą šalto klimato zonoje.
– Koks šampanas jums pačiai arčiausiai širdies?
– Man labai patinka gerų metų, gero derliaus šampanas, turintis kuo mažiau cukraus, kol jis dar jaunas. Dabar parduodamas 2008 metų šampanas – puikus pavyzdys.
– Su draugais rengiate smagias šampano degustacijas: butelius apvyniojate folija ir mėginate spėti, kas po ja.
– Lietuvoje jau yra apie šampaną išmanančių ir jį kolekcionuojančių žmonių. Mano kaimynas tokias degustacijas vadina dalinimosi kultūra. Juk jei turi įspūdingą gėrimą, negali vienas atsisėdęs jo išgerti arba išpilstyti nieko nenutuokiantiems žmonėms. Tokiu ypatingo gėrimo buteliu pasidalini su bendraminčiais, vėliau su jais aptari. Kai kurioms šampano rūšims įvertinti reikia patirties, ne tik teorinių žinių.
– Kaip tapti šampano ekspertu? Skaityti knygas? Ar kas dieną vis po naujo šampano taurę paragauti?
– Šampano išmanymas – mokslas, tad, kaip ir kiekviename moksle, turi mokėti teoriją ir nuolat daryti praktikos darbus. Mano didžiausi mokytojai buvo jau minėti „šampaniečiai kaimiečiai“. Žinoma, ne kartą teko lankytis specializuotuose kursuose, kuriuos rengia Šampanės vyno regioninė taryba, dalyvauti degustacijose su garsiausiais šampano ekspertais Richardu Juhlinu, Tomu Stevensonu, Michaelu Edwardsu. O šampano parodos yra puiki galimybė vienoje vietoje susitikti geriausius, įdomiausius vyndarius ir paragauti jų gaminamo šampano.
– Koks šampanas jums paliko didžiausią įspūdį?
– Tai buvo 1907 metų derliaus šampanas, nupirktas iš kolekcininkų. Tas šampano butelis ilgą laiką gulėjo Baltijos jūros dugne, vėliau buvo ištrauktas švedų narų. Šampanas buvo puikiai išsilaikęs, o jį ragaudama jaučiau istorijos dvelksmą.
– Per kiek metų užaugo šampano žinovų karta?
– Per pastaruosius penkerius metus. Esu su tais žmonėmis daugybę kartų vykusi į Šampanės regioną, kur susitikdavome su legendiniais vyndariais.
Vėliau ir pas mus į Lietuvą buvo užsukę nemažai žmonių iš Šampanės: tai ir garsių šampano namų savininkai, ir vyndariai. Šių metų sausį Vilniuje lankėsi garsiausias šampano vertintojas ir žinovas R.Juhlinas. Jį pribloškė surengtų degustacijų kokybė ir kai kurių žmonių žinios apie šampaną.
Drąsiai galiu pasakyti, kad mūsų šampano žinovai jau pateko į tarptautinį šampano ekspertų ratą.
– Kaip suprantate, kokio šampano pasiūlyti konkrečiam žmogui?
– Pirmiausia paklausiu, koks vynas tam žmogui patinka. Pagal tai galiu suprasti ir jo žinių lygį, ir skonio ypatumus. Be to, šampano vartojimą taip pat veikia sezonas. Tarkim, vasarą malonu ragauti „Blanc de Blancs“ (šampano rūšis iš baltų vynuogių), šampaną iš ’Chardonnay’ vynuogių. Puikiai tiks ir rožinis šampanas. Žiemą norisi sodresnio skonio, kuriame dominuotų ‘Pinot Noir’ vynuogės. O jau tuomet renkiesi pagal gamintojus. Pavyzdžiui, ‘Pinor Noir’ vynuogės dominuoja „Veuve Clicquot“ šampane, ’Chardonnay’ – „Taittinger“ šampane.
Jeigu norite ko nors išskirtinio ir labai gero, patarčiau rinktis šampaną, pagamintą iš ’Grand Cru’ vynuogių veislės ir grand cru (aukščiausiai vertinamo vyno ūkio) kaimo. Ir tai nebūtinai turi būti vintažas, nes visuomet gausite gerą kokybę. Lietuvoje nėra daug tokio šampano, bet šį tą tikrai galima rasti. Svarbiausia būti drąsiems ir nebijoti ragauti! Ir, žinoma, dalintis šampanu su draugais.
