Ne tik todėl, kad naujų automobilių pardavimas krito nuo rekordinių 25 tūkstančių 2008-aisiais iki maždaug 5 tūkstančių metais vėliau, o pernai pasiekė vos pusę buvusio skaičiaus – 12,5 tūkstančio.
Svarbiausia ne tai. Labiausiai gaila, kad po nuvilnijusios finansų krizės Lietuvoje faktiškai nebeliko išskirtinių, pačių brangiausių ir vertingiausių automobilių – savotiškų inžinerijos šedevrų ant ratų. Dauguma jų buvo parduoti atgal į Vakarų Europą, o važinėti išskirtiniu, akį traukiančiu ir brangiu automobiliu Lietuvoje tapo blogo skonio požymiu.
Du „Porsche Carrera GT“, trys „Lamborghini Murcielago“, trys „Maybach 62S“, „Ferrari F430 Spider“ ir „Ferrari 612 Scaglietti“, „Spyker C8 Laviolette LM85“, „Bentley Arnage Long“, „Rolls-Royce Phantom Long“ ir „Drophead Coupe“, „Morgan Aero 8“, keliolika „Bentley Continental Flying Spur“, „Continental GT“ bei „Audi R8“ – tokie automobiliai prieš 5 ar 6 metus važinėjo mūsų miestų gatvėmis. Jais naudojosi žinomi verslininkai ir mažiau žinomi veikėjai.
Neakivaizdžioje 2008 metų kovoje dėl brangiausio ir prestižiškiausio automobilio Lietuvoje buvo pasitelkiama „sunkioji artilerija“.
Mat tų metų pradžioje iš Vokietijos į Lietuvą ką tik buvo atgabentas pailgintas „Rolls-Royce Phantom“ modelis, kuriuo važinėjo bendrovės „Ranga Group“ prezidentas Laimutis Pinkevičius. Naujas toks automobilis, be mokesčių, kainuoja maždaug 395 tūkstančius eurų (apie 1,4 milijono litų).
Pagal rangą pailgintas „Phantom“ – aukščiausias prestižo ir prabangos lygis.
Ne taip seniai į „Maybach 62S“, kainuojančius per milijoną litų, buvo persėdę ir verslininkai Darius Mockus bei Robertas Dargis.
Dar anksčiau du itin retus ir brangius (kainuojančius daugiau nei 1,5 milijono litų) sportinius automobilius „Porsche Carrera GT“ buvo įsigiję broliai Nerijus ir Nemunas Dagiliai.
Be to, 2008-ųjų pavasarį į mūsų šalį atkeliavo du kabrioletai „Bentley“, kainuojantys po 770 tūkstančių litų, taip pat vienas „Ferrari 612 Scaglietti“.
Ir galų gale – brangiausių automobilių kulminacija. Birželio mėnesį į Lietuvą buvo atvežtas „Bugatti EB 16.4 Veyron“. Tai pats greičiausias ir brangiausias automobilis pasaulyje. Jo kaina – 1,1 milijono eurų (apie 3,8 milijono litų) be mokesčių.
Jį įsigijo Lietuvos Respublikos pasą turintis, tačiau Šveicarijoje daugiausia laiko praleidžiantis pilietis, verslo ryšiais glaudžiai susijęs su „Gazprom“ bendrove.
Tiesa, šis Šveicarijoje registruotas automobilis tuomet Lietuvoje neužsibuvo: pasivažinėjus Vilniuje, nuvykus į Minską ir grįžus atgal, „Bugatti“ automobilvežiu buvo nutransportuotas atgal į Šveicariją.
Atskiro aprašymo verta ir buvusio pagrindinio „Snoro“ banko akcininko Vladimiro Antonovo automobilių kolekcija, kurios galėtų pavydėti bet kuris automobilių žinovas.
„Kai buvau mažas, rinkau „Lamborghini“ modeliukus. Kažkada pats sau pažadėjau, kad užaugęs turėsiu tokį tikrą automobilį“, – tuomet „Lietuvos ryto“ korespondentui prisipažino bankininkas.
Jo kolekcija buvo brangiausia ir vertingiausia ne tik Baltijos šalyse.
280 tūkstančių eurų kainuojantis jubiliejinės laidos „Ferrari 599 GTB“, „Ferrari 612 Scaglietti“ už 245 tūkstančius eurų, kabrioletas „Bentley Azure“ (385 tūkstančiai eurų), „Lamborghini Murcielago Roadster“ (290 tūkstančių eurų), „Lamborghini Gallardo Nero“ (200 tūkstančių eurų), „Spyker C8 Laviolette LM85“ (200 tūkstančių eurų) – tik dalis Vilniuje ir Rygoje saugotos bankininko automobilių kolekcijos.
Smogus finansų krizei, daugumos pasiturinčių žmonių nuostatos pasikeitė mažiau nei per pusmetį. Puikuotis brangiais daiktais tapo prasto skonio ženklu.
Skirtingai nei 2007–2008 metais, kai turtuoliai noriai fotografuodavosi prie savo naujų pirkinių, jau keletą metų nė vienas, įsigijęs brangų automobilį, nebenori didesnio dėmesio.
Ir nors Lietuvos gyventojai 2009 metais dar įsigijo tris naujus „Bentley“, vieną „Ferrari California“ bei kelis „Porsche Panamera“, pastaruosius metus vykusios lenktynės, kas sės prie greitesnio ir brangesnio automobilio vairo, staiga baigėsi.
Brangių automobilių poreikis sumažėjo tiek, kiek smuko iki tol greitą pelną davę statybos, gabenimo ir kitokie verslai.
2009 metais pramogų ir verslo pasaulis jau ūžė nuo gandų – verslininkas Laimutis Pinkevičius paslapčia parduoda savo prašmatnųjį automobilį „Bentley Continental GT“ ir atsisako pailginto „Rolls-Royce“.
2006 metais pirktas „Bentley Continental GT“ verslininkui kainavo 174 tūkst. eurų (apie 600 tūkst. litų), tačiau dalį mokesčių jis sutaupė prabangią mašiną įregistravęs Latvijoje.
Atsirado nemažai tokių klientų, kurie atsisakydavo pasiimti automobilius, nors jau buvo sumokėję pradinę įmoką. Štai vienas su geriausia įranga sukomplektuotas „Audi R8“ už 511 tūkstančių litų tol stovėjo prekybos salone, kol pardavėjams teko nuleisti kainą iki 357 tūkstančių litų ir parduoti jį į užsienį. 154 tūkstančių litų nuolaida naujam automobiliui – neoficialus Lietuvos rekordas.
Kodėl pasiturintys žmonės ėmė tarsi gėdytis savo turtų ir vengti viešai juos demonstruoti? Važinėti nauju brangiu automobiliu tapo lyg ir nepadoru prieš kitus?
„Jeigu nieko neapgavai, neapvogei ir tavo įmonė neskęsta skolose, ko čia gėdytis?“ – tuomet samprotavo vienas verslininkas.
Tačiau algų savo darbuotojams nemokančios ar milijonus litų bankams skolingos įmonės savininkas, vairuojantis milijono litų vertės automobilį, galėjo sukelti neigiamą aplinkinių reakciją.
Prastesnę bendrą šalies ekonominę situaciją ir pasikeitusį brangių automobilių pirkėjų požiūrį gana tiksliai atspindi „Porsche Cayenne“ registracija Lietuvoje.
2010 metais šalyje buvo įregistruotas vos vienas dyzeliniu varikliu varomas „Cayenne“ ir 6 galingiausi „Cayenne Turbo“ modeliai. 2011 metais proporcija iš esmės pasikeitė: įregistruoti 24 dyzeliniai ir 7 „Cayenne Turbo“.
Pernai ši tendencija išryškėjo dar labiau – įregistruoti jau 35 dyzeliniai ir vos 3 „Cayenne Turbo“.
Toks varguoliškas požiūris ir pikta aplinkinių reakcija iki šių dienų verčia net turtingiausius Lietuvos žmones rinktis labiau pragmatiškus, mažiau į akį krintančius automobilius, o ne važinėti ryškiai raudonais „Ferrari“ ar geltonais „Lamborghini“.
Vis daugiau turtingų žmonių pernai pirko ne naujus, bet iki metų senumo naudotus automobilius.
Tokį tvarkingą, nedaužytą, nedidelės ridos prabangų automobilį galima nusipirkti 25–35 procentais pigiau nei pardavimo salone.
Tiesa, „Kauno grūdų“ valdybos pirmininkas Tautvydas Barštys beveik prieš metus įsigijo naują „Lamborghini Aventador“ modelį, tačiau jį laiko Vokietijoje. Turbūt kad be reikalo neerzintų tautiečių.
Vienintelį Lietuvoje „Bentley Continental Supersports“ automobilį įsigijęs žmogus ilgą laiką gyveno Amerikoje, čia neturi jokių verslo reikalų, todėl ir nekreipia dėmesio į varguolių pavydą ir apkalbas.
Tiesa, praėjusių metų pradžioje Lietuvoje buvo įregistruotas „Rolls-Royce Ghost“, tačiau maždaug po keturių mėnesių jis iškeliavo į Vokietiją.
Vienas įdomiausių pernai šalyje įregistruotų automobilių – ryškiai geltonos spalvos „Porsche Cayenne Hybrid“. Šis visureigis išskirtinis ne tik dėl savo spalvos, bet ir dėl hibridinės pavaros – vienos didžiausių „Porsche“ technologinių naujienų pastaruoju metu. Užsakęs šį automobilį ir sumokėjęs solidų užstatą šio automobilio šeimininkas laukė daugiau nei metus.
Šių metų išskirtinė naujiena – pirkėjo Lietuvoje užsakyta ir jau pagaminta per 1 milijoną litų kainuojanti „Ferrari F12 Berlinetta“.
Šis greičiausias visų laikų „Ferrari“ su 12 cilindrų, 740 AG varikliu, šimto kilometrų per valandą greitį pasiekiantis per 3,1 sekundės modelis taps didžiausia šių metų kelių puošmena.
Automobilio pirkėjas dar svarsto, kurioje šalyje jį registruoti. Mat registruojant Lietuvoje vien pridėtinės vertės mokestis (PVM) sudarytų daugiau nei 210 tūkstančių litų.
2012 metais brangiausias naujas automobilis, kurį galima oficialiai nusipirkti Lietuvoje, buvo „Mercedes-Benz CL 65 AMG“. Jo bazinės komplektacijos kaina – 804 tūkstančiai litų.
Prabangius automobilius parduoti nusprendę lietuviai 2009–2010 metais dažniausiai tai darydavo Vokietijoje – taip lengviau ir nuslėpti savo tapatybę, ir rasti pirkėją.
2012 metų rugpjūčio mėnesį pasirodė informacija, kad bankrutavusiam bankui „Snoras“ priklausiusį automobilį „Spyker C8 Laviolette LM85“ už 450 tūkstančių litų gali įsigyti pirkėjas iš Šiaurės Afrikos. Šiuo prabangiu kolekciniu modeliu, kurių iš viso pagaminti tik 24 vienetai, domėjosi potencialūs pirkėjai iš Monako, Rusijos, Vokietijos.
Bene labiausiai pastaruoju metu akį džiugina krepšinininkų automobiliai. Parduodami Roberto Javtoko, Rimanto Kaukėno, Jono Mačiulio automobiliai išsiskiria ir išvaizda, ir galia.
Daugiausia – 328 tūkstančių litų – prašoma už krepšininkui J.Mačiuliui priklausantį „Porsche Panamera“.
Tarp pernai parduodamų naudotų automobilių daugiau nei pusė milijono litų buvo prašoma už „Maybach 62“ bei „Ferrari 612 Scaglietti“.
Kaip bet kurį sveiko proto vairuotoją erzinantį reiškinį reikėtų išskirti elektromobilį „Tazzari Zero“.
Tai beveik šimtą tūkstančių litų kainuojantis dvivietis nesusipratimas. Ankštas, kietas, pasibaisėtinos salono kokybės ir neadekvačiai kainuojantis.
Tokį neseniai su nemaža pompastika įsigijo Lietuvos paštas – jo atstovai netruko pasigirti, kad, palyginti su įprastu benzininiu, šis elektromobilis jiems leis sutaupyti.
Gal ir leis, tačiau kol „Tazzari Zero“ pradės taupyti ir atsipirks investicijos į jį, teks nuvažiuoti 233 tūkstančius kilometrų.
Gamintojai deklaruoja, kad „Tazzari Zero“ nuvažiuoti 100 km kainuoja šešis litus, o jo pradinė kaina – 87 tūkst. Lt.
Panašaus dydžio, tačiau kur kas kokybiškiau pagamintas „Toyota iQ“ su vieno litro benzininiu varikliu kainuoja nuo 45 tūkst. Lt, o šimtas juo nuvažiuotų kilometrų atsieina 24 litus.
Taigi šimto kilometrų sąnaudų skirtumas tarp šių automobilių – vos 18 litų. Be to, reikia įvertinti ir papildomus nepatogumus: „Toyota iQ“ su pilnu degalų baku gali įveikti apie 600 km, o itališką „Tazzari Zero“ prie 220 V įtampos lizdo jungti reikia kas 140 kilometrų (bent jau taip deklaruoja gamintojas).
Tad šių automobilių kainos susilygins tik tada, kai jie nuvažiuos po 233 tūkstančius kilometrų. Kaip tada atrodys „Tazzari Zero“ ir kaip veiks jo akumuliatoriai? Galima tik užjausti šio automobilio pirkėjus.
Šiuolaikiniai automobiliai tobulėja, juose įdiegiama vis daugiau įvairiausios įrangos. Tam tikra įranga išties naudinga, tačiau kartais išmanusis automobilis ima priminti įkyrią auklę, kuri nuolat reguliuoja vaiko gyvenimą.
„Rinkis aukštesnę pavarą, nevažiuok pernelyg greitai, jei pavargai – sustok kavos“, – nuolat pataria toks automobilis.
Svarbiausia, kad daugiausia pylos, nurodymų ir pamokymų gauna brangių, gausiai elektronika aprūpintų automobilių savininkai. Sumokėjai du šimtus tūkstančių litų už automobilį ir turi jaustis ne toks protingas nei jis. Brangus automobilis tampa gudresnis už savininką?
Laimė, visas automobilyje apsigyvenusias aukles galima nutildyti mygtuko „Off“ paspaudimu. Tačiau tai reikia daryti kiekvieną kartą paleidus variklį.
Vienas blogesnių pavyzdžių – sistema „Start/Stop“.
Ši sistema, kurios nereikia painioti su variklio paleidimo mygtuku, išjungia variklį, kai automobilis stovi. Nuspaudus sankabos paminą variklis vėl automatiškai paleidžiamas.
Kokia šio proceso esmė? Degalų taupymas. Mat variklis, veikdamas laisvomis apsukomis, vidutiniškai sunaudoja maždaug 1 litrą degalų per valandą.
Būtent stengdamiesi sutaupyti tą litrą gamintojai ir sugalvojo sistemą „Start/Stop“. Gerai, jeigu kelyje nėra daug šviesoforų. Tada variklis išjungiamas ir paleidžiamas kartkartėmis. Bet ką daryti pakliuvus į spūstį, kai reikia pajudėti keliolika metrų ir vėl sustoti?
Kai per minutę variklis išjungiamas ir įjungiamas 2 kartus, tikrai siutina. Be to, keliasdešimt kartų mažina starterio resursus ir nuolat eikvoja akumuliatoriaus energiją.
Dažname automobilio modelyje ši sistema veikia anaiptol ne tobulai.
Beveik kiekviename šiuolaikiniame automobilyje jau yra indikatorius, rodantis, kada įjungti aukštesnę ar žemesnę pavarą.
Tai vėlgi sugalvota dėl ekonomiškumo – pasiekus atitinkamą greitį ir įjungus aukštesnę pavarą, automobilis naudoja mažiau degalų.
Kai kuriuose automobiliuose („Opel Astra“) šis indikatorius yra gana subtilus ir pernelyg nekrinta į akis. Tačiau kituose, pavyzdžiui, „Toyota Avensis“, prieš akis degančios žalios spalvos rodyklės, įsakmiai liepiančios pakeisti pavarą, erzina.
Tokios sistemos praverčia tik nepatyrusiems vairuotojams, kurie visiškai nejaučia ir negirdi automobilio.
Viena mažiausiai reikalingų sistemų, kurią „Mercedes-Benz“ pristatė 2009 metais ir gavo prizą už inovacijas, yra sistema „Attention Assist“. Jos paskirtis – nustatyti, kada vairuotojas yra pavargęs, praranda koncentraciją, ir pasiūlyti jam pailsėti.
Kartu su garsiniu signalu prietaisų skyde užsidega kavos puodelio simbolis ir klausimas „Time for a break?“ („Laikas daryti pertrauką?“)
Patys gamintojai aiškina, kad taip kontroliuojamas vairavimas: be automobilio greičio ir šoninės akceleracijos, sistema fiksuoja ir kitus dalykus, pavyzdžiui, vairo judesius, indikatorių ir paminų veikimą, daugelį specialių valdymo operacijų ir išorinių veiksnių, tokių kaip šoninis vėjas ar nelygus kelio paviršius
„Mercedes-Benz“ gamintojai aiškina, kad per pirmąsias keletą kelionės minučių „Attention Assist“ sudaro individualų vairuotojo elgesio modelį, kurį automobilio elektronikos valdymo įrenginys nuolat lygina su esamu vairavimu ir vairavimo situacija.
Taip sistema atpažįsta tipiškus nuovargio požymius ir atitinkamai įspėja vairuotoją.
Bandžiau apgauti šią sistemą: automobiliu gana dinamiškai važinėjau po miestą, nuvažiavau į Kauną ir atgal, mėginau imituoti pavargusį – kurį laiką nemirksėjau, nejudinau galvos, pats nejudėjau prie vairo – jokios reakcijos.
Kai savo įžvalgomis pasidalijau su kolegomis iš Latvijos ir Estijos, jie teigė patyrę tą patį – nė vienam jų nepavyko apsimesti pavargusiam. Bet gal mes tik blogi aktoriai?
Populiarėja apie eismo juostą žyminčios linijos kirtimą įspėjanti sistema „Lane Departure Warning“. Ji ypač praverčia važiuojant naktį ar pavargus.
Jeigu vairuotojas pradeda snūduriuoti ir automobilis ima keisti trajektoriją, užvažiavus ant linijos suvibruoja vairas arba vairuotojo sėdynė („Citroën C5“), taip įspėdami ir pažadindami vairuotoją.
