Per krizę mūsų gatvėje Ist Vilidže (East Village) atsirado daugiau benamių, mažai uždirbančių ar valstybės išlaikomų gyventojų. Vienu metu pamaniau, jog dar mėnuo ir vėl grįš seni laikai. Juolab kad iš kalėjimo už gerą elgesį buvo paleistas mūsų gatvėje gyvenęs ir į ją sugrįžęs heroino platinimo karalius. Atrodė, kad senųjų gyventojų pasakojimai apie sankryžose besibūriuojančius įvairių nelegalių dalykų pardavinėtojus tuoj taps realybe, bet... Ne! Tie laikai nuplaukė kaip uragano „Sandy“ vanduo. Krizės metais eidama į darbą vargiai sutikdavau skubantį žmogų, o pastaruoju metu tokių ne tik atsirado, bet ir kasdien daugėja. Tarp jų – ir mamos, dviračiais vežančios vaikus į mokyklą, ir kostiumuoti vyriškiai, ir grakščios manekenės. Visi skuba, atrodo, kiekvieną rytą vis labiau.
Krizė Niujorke nesustabdė net statybų verslo, kuris žlugo arba smarkiai sumažėjo visoje Amerikoje. Mūsų gatvėje vyko dvejos statybos, kurias stebėjau kiekvieną dieną, mat tuo metu į darbą dar vaikščiojau pėsčiomis. Abejos prasidėjo ir baigėsi tuo pačiu metu. Savivaldybės buvo statomas namas mažai uždirbančioms šeimoms ir naujas privataus universiteto „Cooper Union“ korpusas.
Pastarasis tarp stačiakampės stiklinės Niujorko architektūros turėjo atrodyti truputį kitaip. Estetiškai toks sprendimas man nėra patrauklus, bet norą išsiskirti visada priimu pozityviai. „Cooper Union“ pastatą statė gerai įmitę raudonskruosčiai – tikiu, airių palikuonys. Galinga technika riaumojo stabdydama eismą: iš pradžių buvo sparčiai kasami pamatai, o paskui taip pat spėriai naujas pastatas kilo į viršų.
Namą trisdešimčiai mažai uždirbančių miesto šeimų statė smulkaus sudėjimo žmogeliai su kastuvėliais, kopėtaitėm, virvelėm ir kita man nežinoma, bet visai ne dvidešimt pirmojo amžiaus technika. Po metų savivaldybės pastatytame name apsigyveno pirmas mažai uždirbantis vyrukas, o į naująjį universiteto korpusą sugužėjo keli tūkstančiai naujų studentų.
Kalbėdama apie Niujorko veidą negaliu nepaminėti vitrinų – iki dabar prisimenu, kaip nustebau, kai Niujorke jas pamačiau pirmą kartą. Naktį uždengtos metaliniais vartais ir su pigiais plastikiniais stogeliais vitrinos gatvėms suteikia gūdaus vaiduoklio įvaizdį, o dieną nešvarūs langai ir be jokios tvarkos sudėliotos prekės tikrai nesukelia noro užsukti.
Kai prieš devynerius metus pradėjau gyventi Ist Vilidže, taip atrodė visos sendaikčių parduotuvės, visą parą dirbantys gastronomai, barai. Per pastaruosius penkerius metus vaizdas pasikeitė – užteko vienam sukrapštyti pinigėlių fasadui atnaujinti, ir nepraėjus nė metams visas rajonas atrodė lyg po veido masažo.
Neliko grotomis aptvertų alkoholio parduotuvių, visų gastronomų vitrinos švarios, papuoštos, įstatytos naujos stiklinės durys, o sendaikčių parduotuvių languose jau galima išvysti stilingai aprengtų manekenų.
Verslininkai, kurie nenorėjo investuoti į išorę, turėjo išsikelti. Taip po truputį dingo siuntinių į Ukrainą ir Lenkiją kontoros, neaiškios paskirties masažo salonai, kompaktinių plokštelių parduotuvės ir DVD nuoma. Dabar mūsų rajone populiariausi yra tatuiruočių salonai. Atrodo, kad daryti tatuiruotę tapo būtina kasdieninio gyvenimo dalimi. Pamatyti žmogų be tatuiruotės darosi nelengva, nors pati šiai madai vis dar atsispiriu. Už tai noriu padėkoti savo mokyklos draugei, dirbančiai valstybinėje vaistų tarnyboje, – ji dalyvavo Niujorke vykusioje konferencijoje ir tai, ką papasakojo apie tatuiruotes, mane atgrasė. Bet apie tai – kitą kartą.
Itin populiarios ir kirpyklos. Mūsų namų bloke jų yra dvi. Anksčiau jų vietoje buvo nekalbaus vokiečio dailininko studija, o dabar darbuojasi žavus ilgakasis juodaodis ir putlios ispanės. O kur dar ekstravagantiški japonai, kirpyklos vyrams ir mano „Jane“ salonėlis, kuriame jau daug metų natūraliomis priemonėmis dažau plaukus!
Likusias vietas skubiai užėmė ekologiško maisto parduotuvėlės, manikiūro salonai, ir, žinoma, restoranai. Apie pastaruosius dar kalbėsiu, bet prieš tai negaliu nepaminėti gatvių ir, žinoma, dviračių takų. Pastarieji, prieš ketverius metus nutiesti Niujorko mero Michaelo Bloombergo iniciatyva, ir mano pažįstamo padovanotas elektrinis dviratis iš esmės pakeitė mano gyvenimą.
Pirmasis raudonas elektrinis dviratis Niujorke traukė visų dėmesį. Jis buvo panašus į miniatiūrinę „Vespa“, bet turėjo pedalus. Visiems buvo labai įdomu, ar tokiam įrenginiui vairuoti reikia vairuotojo pažymėjimo. Kai nusibodo pasakoti, į bagažinę įsidėjau aprašymą ir mielai dalydavau jį visiems susidomėjusiems. Turiu pripažinti, jog didžiausią ažiotažą jis sukeldavo kinų rajone.
Praėjo keleri metai, elektriniai dviračiai tapo lengvesni, baterijos ekonomiškesnės. Dabar net maisto išvežiotoją retai pamatysi minantį pedalus. Aš jau dvejus metus minu paprastą dviratį, o elektriniais priešinga kryptimi lekiantys, mobiliaisiais kalbantys ir cigaretes įsikandę picų išvežiotojai visada primena, kad važiuodamas dviračiu turi būti itin akylas.
Prieš ketverius metus naujai išasfaltuotos gatvės ir lygūs, žaliai nudažyti ir nuo automobilių eismo atskirti dviračių takai šiandien atrodo taip pat apgailėtinai, kaip nuolat kasamos ir perkasamos bei stichijų nualintos gatvės. Dažai seniai išblukę, žymės, skiriamosios automobilių eismo juostos išnyko, keliai tapo duobėti, bet net ir tai, visų taksistų bei automobilių vairuotojų liūdesiui, nesustabdo nei mano, nei sparčiai gausėjančio dviratininkų būrio entuziazmo.
Negaliu nepasidalyti įžvalga, kaip pasikeitė žmogaus amžiaus suvokimas ir kokios įtakos turėjo darbo birža. Iš pirmo žvilgsnio tai nieko bendra neturinčios sąvokos, bet mano profesinėje veikloje (jau du dešimtmečius sukuosi mados versle) jos yra labai glaudžiai susijusios.
Pradėsiu nuo amžiaus sampratos pasikeitimo, nes manau, kad po penkiasdešimties pragyventų metų jau turiu teisę tai daryti. Kodėl dar visai neseniai brandaus amžiaus, lazdele pasiramsčiuojantis žmogus buvo visų pagarbos objektas? Priežastis labai prozinė – žmogus buvo gerbiamas už per amžių sukauptą informaciją, o jo patirtis ir gyvenimo išmintis buvo vienintelis būdas visiems jaunesniesiems tą informaciją gauti ir panaudoti.
Senyvas žmogus buvo siejamas su išmintimi, o išskirtinė jo padėtis visuomenėje, draugijoje ar šeimoje buvo pelnyta. Deja, kartu su išmaniaisiais telefonais, kai vieno klavišo paspaudimu gali sužinoti tiek, kiek neįmanoma per visą gyvenimą, toji metų metais kaupta patirtis tapo bereikšmė.
Manau, niekas neprieštaraus, kad tuos mygtukus gerokai sparčiau spaudo jaunimas – tegu ir žalias, bet energingas ir trokštantis žinių. Tas pokytis labai greitai ėmė atsispindėti ir darbo biržoje, ir kompanijų viduje. Prasidėjusi ekonominė krizė dar labiau išgrynino idėją, kad jaunas, internetu besinaudojantis žmogus, kuris gyvena pas tėvus ar turi spintos dydžio kambarį, bet sutinka gauti gerokai mažesnę algą, bus pats geriausias įmonės sprendimas.
Prieš penkerius metus kompanija „Rag & Bone“, kurios kolekcijų vadybininkė buvau, dar tik kūrėsi, o pagrindiniai darbuotojai buvo jauni, ką tik legaliai alkoholį pradėję vartoti jaunuoliai. Jie buvo energingi, ambicingi, turėjo puikių idėjų, penktadieniais visi kartu po darbo išgerdavo alaus, o prasidėjus savaitei vėl kūrė, gamino, pardavinėjo ir dėjo visas pastangas aprengti ir apauti kuo didesnes pramogų pasaulio garsenybes. Kūrybos procesas vyko.
Tuo pat metu mano buvusio darbdavio Alberto Makali mados namuose, kurie šeimos verslą sukūrė tais gerais laikais, kai aukštoji mada buvo pakylėta ir visi norėjo gražiai rengtis, kūrybos procesas ėmė blėsti. Alberto verslo planas rėmėsi principu: pigiai nukopijuoti ir plagiatą už prieinamą kainą parduoti ne tokiam reikliam pirkėjui. Kitaip tariant, aprengti jį tokiais drabužiais, kuriuos pirkėjas mato blizgių žurnalų puslapiuose ar per televiziją.
Metams bėgant Alberto pėdomis pasekė didelė persų emigrantų dalis ir jo paties šeimos nariai. Konkurencija sparčiai augo, o Alberto, kaip ir dauguma jau ketvirtąją dešimtį peržengusių žmonių, norėjo tikėti, jog permainos nėra reikalingos. Ir tai buvo didžiausia jo klaida, padariusi nepataisomą žalą A.Makalio finansams bei moralei.
Koją pakišo ir krizė, kuriai prasidėjus vietoj bandymų rasti racionalų sprendimą Alberto desperatiškai siūlė ne kokybišką ir menišką produktą, bet pigiau pagamintą ir brangiau kainuojantį drabužėlį. Į darbą jis kvietėsi jaunas merginas, mokančias greitai spaudyti klavišus ir besąlygiškai vykdyti visus Alberto nurodymus. Profesionali komanda su puikia partnere Tamara iš Kijevo, niujorkiečių pardavėjų komanda ir aš, kompanijoje išdirbusi aštuoniolika metų, atsidūrėme tarsi už įvykių ribos. Darbas vyko, bet energija ir įkvėpimas jau buvo nebe tie. Tarsi po truputį užankanti upė darbo atmosfera ėmė panašėti į pelkę.
Ir tada aš supratau, kad turiu ką nors keisti. Daugelis bandė mane perkalbėti – krizė, darbų nėra, o tu beveik dvidešimt metų čia dirbi, atmintinai moki telefonų numerius ir žinai, kaip apeiti kartais neracionalius Alberto sprendimus. Tai buvo tiesa, bet ji manęs nebesulaikė.
Per darbo pokalbį „Rag & Bone“ taip ir pasakiau: žinau tikrai daug, esu išvaikščiojusi visas siuvyklas dar tada, kai žmonės laiptinėse drąsiai rūkė ir leidosi narkotikus. Pasakiau, kad kompanija, kurią palieku, yra vertinama, o jos produkcija parduodama pagrindinėse JAV parduotuvėse, kad žinau gamybos procesą ir galiu išspręsti bet kokią su juo susijusią problemą. Tačiau prisipažinau, jog nemoku greitai spaudyti kompiuterio klavišų, naršyti internete, nežinau programų ir neturiu supratimo, kaip kompiuterio ekrane nupiešti dailią lentelę. Kalbėdama pamaniau, kad tokia aš niekam nereikalinga. Bet ne – prašom, jūs priimta vadovauti, susisteminti ir pažaboti visą jauno kolektyvo energiją!
Pasirodo, ne viską gali sužinoti protingajame telefone. Yra dalykų, kuriuos išmoksti tik gyvendamas, stebėdamas, analizuodamas. Taip prieš trejetą metų pradėjau dirbti „Rag & Bone“ – kompanijoje, apie kurią pati žinojau gerokai mažiau nei mano draugai ir artimieji.
Darbas buvo labai panašus į tą, kurį dariau pas A.Makali: reikėjo organizuoti drabužių kolekcijos gamybą. Iš pradžių kolekcijų apimtis mano akiai buvo egzotiškai maža ir, nors kolekcijų pristatymai vyko kiekvieną mėnesį, pirmuosius darbo metus dienos užduotis lengvai baigdavau iki šeštos valandos vakaro.
Kompanija augo, produkcijos apimtis taip pat. Buvo gera matyti, kaip mano patirtis susilieja su jaunatviška energija, kaip komanda stiprėja ir gali lengvai prisitaikyti prie naujų reikalavimų. Jei prieš penkerius metus vieno sezono produkcija siekė vos tūkstantį, dabar ji išaugo iki šimto penkiasdešimties tūkstančių vienetų. Toks smarkus augimas neliko nepastebėtas ir privati investicijų kompanija įsigijo trečdalį „Rag & Bone“ akcijų.
Mados pasaulyje praleidžiu daugiau nei penkiasdešimt valandų per savaitę, o mano dėmesys sukoncentruotas į kokybę, kainą ir pristatymo laiką. Kaip per pastaruosius penketą metų keitėsi mados tendencijos? Labai įdomus ir priimtinas pasirodė mano bičiulio Hongo įžvelgtas procesas – mada vienodėja ir tai neišvengiamai keičia mados pasaulio veidą. Sunku pasakyti, kada tai prasidėjo – greičiausiai anksčiau nei prieš penkmetį, bet per pastaruosius kelerius metus tikrai įsibėgėjo.
Mano vaikystėje viskas buvo aišku ir griežtai suskirstyta: „Levi’s“ (beje, išlikęs iki šių dienų) buvo geriausias džinsinių, „Adidas“ – sportinių drabužių ženklas, o „Chanel“ tave įtvirtino aukštuomenėje. Skirtumas tarp aukštosios, ne tokios prabangios ir pigios mados buvo labai aiškus. Aukštoji mada rinkosi tik puikius audinius, rankų darbą ir dizainerio kūrybiškumą. Vidurinioji mada buvo ne tokia prabangi, truputį kopijavo, viską supaprastino ir gamino šiek tiek pigesnius drabužius. Pigioji – masiškai gamino tai, be ko negalėjo apsieiti dvidešimtojo amžiaus antrosios pusės gyventojai.
Tai tęsėsi, kol vieną dieną vieniems aukštosios mados namams šovė geniali mintis atidaryti dar vieną – pigesnę mados liniją. Taip atsirado „Armani Express“, DKNY, „Just Cavalli“, „Marc by Marc Jacobs“. Visi jie ėmė siūti džinsines kelnes, marškinėlius, rankines ir batus.
Vaikščiodama po Soho kvartalą stebėjau vitrinas bandydama rasti skirtumų tarp prekės ženklų pateikiamos produkcijos. Kiekvienoje kolekcijoje radau tokį patį asortimentą, tokias pačias spalvines grupes ir tokios pačios konstrukcijos gaminių. Tik labai gerai įsižiūrėjusi galėjau įžvelgti labiau išsiskiriančius drabužius ryškesniais atspaudais ar „Swarovski“ kristalais, užuominą į miestietišką, paprastesnį stilių. Nebeliko ryškių nei kokybės, nei kainos skirtumų. Tuomet kodėl vieni prekės ženklai yra taip vertinami plačiųjų masių, o kitiems nesiseka?
Kova už pirkėją iš butikų ir parduotuvių skyrių persikėlė į žurnalų puslapius, internete rašomus tinklaraščius ir socialinius tinklus. Aprengti garsenybę, ją nufilmuoti ar nufotografuoti ir paviešinti nuotraukas spaudoje bei internete šiandien yra kur kas svarbiau nei laiku pristatyti kokybiškai pasiūtą drabužį. Tik vienas skirtumas – norint aprengti Sarah Jessicos Parker, Rihannos ar Gvyneth Paltrow lygio garsenybę reikia pasiūlyti ką nors išskirtinio.
Prekės ženklui sukurti ir jam populiarinti dabar įdedama tiek pat pastangų ir energijos, kiek kolekcijoms kurti. O kai vardas jau sukurtas ir pirkėjai prijaukinti, ženklas parduodamas arba į jį investuojama norint plėstis, užkariauti dar daugiau pirkėjų ir iš-kovoti galimybę prekes pardavinėti labiausiai lankomose vietose. Nesvarbu, ar tai prestižinis „Saks“ Penktajame aveniu, jaukus butikas Vest Vilidže (West Village) ar didžiulė nukainotų prekių parduotuvė.
Kita labai ryški šiuolaikinės mados tendencija yra aksesuarai. Ir tai dėsninga – jų gamybos ir pardavimo kainos skirtumas yra palankus gamintojui, tad į šią sritį galima investuoti gerokai daugiau kūrybiškumo, o išmanus pirkėjas tai tikrai įvertins.
Šalikėliai, kepurės, skrybėlės, rankinės, apyrankės ir diržai tapo neatskiriama madingo miestiečio dalimi. Galvos apdangalai nešiojami tiek darbo vietose, tiek teatruose, tiek priėmimų metu.
Ši tendencija vyrauja ne tik moterų, bet ir vyrų madoje. O kalbant apie pastarąją, noriu pažymėti, jog būtent vyrų madai Niujorke per pastaruosius penkerius metus skiriama išties daugiau dėmesio. Vyrai pradėjo puoštis ir puoselėti save.
Anksčiau siūlomus klasikinius kostiumus, beformius džinsus ir marškinius pakeitė nuostata, jog vyras irgi nori ir gali būti stilingas. Stilingai jis atrodo ne tik dėvėdamas klasikinį kostiumą, bet ir apsivilkęs drabužių derinius, kurie anksčiau buvo nepriimtini. Gražiai sumodeliuoti džinsai, balti ar spalvoti marškiniai, prie kūno priegludęs švarkas, klasikiniai Oksfordo tipo batai tinka ir į darbą, o priderinus šalikėlį ar apyrankę bus gerai įvertinti ir pokylyje ar prie pietų stalo.
Vyrai ėmė gerokai dažniau lankytis ir grožio salonuose. Vyrų kirpykloms klientų netrūksta, sekmadienio vakarą užsukus į manikiūro saloną jame visuomet išvysite bent keletą įvairaus amžiaus vyriškių. Niujorko vyrai per pastaruosius metus tikrai išgražėjo! Manau, greitai parduotuvėse vyriškiems drabužiams ir aksesuarams vietos tik daugės.
Bet užteks apie madą. Juk dažniausiai užduodamas klausimas yra: „Ką valgysim?“ To klausiu savęs, kai vakare apmąstau rytdienos pusryčius, šį klausimą girdžiu darbe, kai susirinkę bendradarbiai užsisako pusryčius, o po kelių valandų – priešpiečius. Šiuo klausimu prasideda mūsų savaitgalio diena, apie jį sukasi labai didelė mūsų bendravimo dalis. Maisto svarba man buvo įdiegta nuo vaikystės, tai buvo ritualas, gyvenimo filosofija ir būdas. Maisto kultas vėl grįžta į mūsų šeimą, tik patobulintas, paįvairintas ir atitinkantis mūsų pačių gastronominę patirtį.
Sunku prisiminti, kada iš mūsų šaldytuvo amžiams dingo vienas ar kitas produktas, bet keletą pastarųjų penkerių metų mūsų virtuvėje įsivyravusių tendencijų tikrai galiu išskirti. Pirmąją vietą, be abejo, skiriu nepasterizuotam pienui ir jo produktams. Termiškai neapdorotas pienas nėra visiškai legalus Niujorke, bet, esant poreikiui, visada atsiras būdų, kaip jį patenkinti.
Galima įsigyti dalį karvės, tada iš jos pieno pagaminti produktai tampa tavo nuosavybe. Arba gali susirasti tinklalapį, kuris siūlo pristatyti nepasterizuotą pieną ir jo produktus tiesiai į namus. Šį būdą mes ir pasirinkome. Vienintelis nepatogumas – produktus atveža šeštadienio vakarą, bet viską su kaupu atperka jų kokybė: šviežias pienas, grietinė, kurią tenka peiliu pjaustyti, šaltame vandenyje laikomas sviestas, varškė ir sūris primena visus vaikystėje patirtus skonius.
Daugumai niujorkiečių nepasterizuotas pienas ir jo gaminiai nėra priimtini ir mūsų pavyzdžiu pasekė tik kelios draugų šeimos. Tame pačiame tinklalapyje, be pieno produktų, dar galima užsisakyti natūraliai auginamų paukščių kiaušinių ar pagal halalo principus skerstos mėsos. Visi produktai yra iš humaniškai auginamų ir natūraliu pašaru šeriamų gyvulių, todėl jų kokybę, išvaizdą ar skonį lyginti su prekybos centruose parduodamų produktų kokybe būtų šventvagiškai neteisinga.
Taigi trečiadienio vakarą išsiunčiame pageidaujamų produktų sąrašą, šeštadienį juos gauname ir pradedame planuoti savaitės valgiaraštį. Žalias pienas paprastai nesugyžta iki antradienio vakaro, paskutinę jo porciją sunaudoju avižinei košei. Česnaku ir krapais pagardintą varškę valgome pietums. Fermentiniu sūriu galima smaguriauti ilgiau, taigi jis paliekamas savaitės pabaigai ir puikiai dera su lietuviška duona. Dažnai užsisakome ir vieną porciją mėsos. Šviežia pamarinuota mėsa, ištroškinta olandiškame puode kartu su daržovėmis, yra greitas ir ekonomiškas patiekalas, o keisdami marinatus bei troškinamas daržoves galime skanauti vis naujas nenusibostančias kombinacijas.
Kita naujovė – atogrąžų vaisiai iš San Diego sodo. Kai mano kirpėja – aktyvi natūralios gyvensenos puoselėtoja – pavaišino sultingais saldžiais marokietiškais mandarinais, mano pirmas klausimas buvo: iš kur? Tereikėjo užsukti į „Facebook“ ir jau buvau Barry Koralo, natūraliu būdu auginančio atogrąžų vaisius, klientė.
Barry visus metus augina avokadus, taigi bet kuriuo metų laiku galima užsisakyti šviežių, ką tik nuraškytų šių vaisių. Be avokadų, Barry augina apelsinus, citrinas, jau minėtus mandarinus, greipfrutus, aistros vaisius peruvines anonas. Keletas kelionės dienų nesugadina vaisių kokybės, o siuntiniui atėjus šviežių tropikų kvapas pasklinda ne tik bute, bet ir laiptinėje.
Barry priima užsakymus telefonu, randa laiko pasikalbėti su kiekvienu klientu, sužinoti jų pomėgius ar pasidalyti savo patirtimi. Septyniasdešimtmetis jau daugiau nei keturiasdešimt metų valgo vien vaisius bei daržoves ir atrodo tikrai įspūdingai.
Į prekybos centrus neužsukame, aplenkiame net progresyvųjį „Whole Food“, o likusius maisto produktus perkame turguje arba nedidelėje ekologiškų prekių parduotuvėlėje šalia namų.
Dar viena naujovė (dėl dažnesnių kelionių į Lietuvą ir svečių iš jos) mūsų šaldytuve visada yra nuostabios lietuviškos duonos. Pirmąjį kartą duonos iš Tymo turgelio paragavome Vilniuje, ir tai buvo meilė nuo pirmo kąsnio. Kai iš šaldiklio paimu paskutinį duonos gabaliuką, išsyk iškyla klausimas: kas greičiausiai atvažiuoja iš Lietuvos? Lietuviška naminė duona – sunki, graži, kvepianti ir nepakartojama stalo puošmena. Ją labai vertina visi mūsų niujorkiečiai draugai.
Sunku atskirti, ar asmeniniai interesai labiau turi įtakos visuomeniniams, ar atvirkščiai. Turiu prisipažinti, kad pokyčiai mūsų virtuvėje ir kaita maisto industrijoje turi daug panašumų, kuriuos pavadinčiau specializacija. Mados verslas vis labiau vienodėja, o siekis parduoti tą patį produktą kuo didesniam pirkėjų ratui vis didėja, tačiau maisto versle pastaruoju metu vyksta pasirinkimo siaurinimo procesas.
Ši tendencija vyrauja tiek parduotuvių, tiek restoranų srityje. Per pastaruosius penkerius metus vien Ist Vilidže duris atvėrė keliolika specializuotų parduotuvėlių, kuriose galima nusipirkti tik vandens, tik sakės, tik arbatos, tik žalio maisto, tik šviežiai spaustų natūralių sulčių, tik koldūnų arba tik desertų. Jų pirmtakas yra vienas maisto paviljonas Flatirono rajone. Jame vienas šalia kito veikia restoranai, bistro, kavinės ir maisto parduotuvė, ir viskas čia – iš Italijos. Pasirinkimas platus, bet tendencija aiški.
Aš jai pritariu dėl kelių priežasčių: pirma, tuo vadovaujasi mano labai vertinama japonų maisto kultūra, antra, labai vertinu kompetentingumą ir asmenišką priėjimą prie visko, ką vadiname maistu.
Maisto specializacijos dar nedrįsčiau vadinti revoliucija, bet tikiu, kad ji taps šiuolaikiška perkrautų prekybos centrų lentynų pamaina. Minėjau, jog stengiuosi aplenkti didžiąsias parduotuves – jose jaučiuosi ne itin patogiai. Maisto prekių gausa verčia susimąstyti, ar tikrai mums, turintiems po vieną burną ir vieną skrandį, tiek daug reikia. Kiek sunaudojama energijos ir išteklių, kad būtų užgrūsti visi didžiųjų prekybos centrų plotai, kiek pasibaigus galiojimo laikui išmetama maisto, kiek daržovių ir vaisių sugenda, supūva? Ne, tikrai neagituoju už sovietmetį, bet manau, jog pigi subsiduojamo maisto gausa nėra šiuolaikiškas ir morališkai priimtinas būdas maitinti ir maitintis.
Specializacijos tendencija ima dominuoti ir viešojo maitinimo įstaigose. Restoranus su ilgais ir vienodais valgiaraščiais ima keisti jaukios, nelabai brangios, bet visada pilnos valgymo įstaigos. Mūsų pamėgtasis „Hummus Place“ siūlo tik poros rūšių „hummus“ – gardaus ir sotaus patiekalo. Jei norite paskanauti virtinių su bulvėmis, reikia nueiti iki Ukrainiečių bažnyčios – ten jau daugiau nei penkiasdešimt metų juos daro draugiškos močiutės. Studentai būriuojasi kitoje gatvės pusėje, kur atidaryta jauki venesuelietiškų arepų siūlanti užeigėlė „Karakas“. Sultingus mėsainius iš natūralios mėsos puikiai gamina draugiški slovakai. Norite japoniškų ramenų? Galite eiti ten, kur siūloma tik keletas jų rūšių. Sušių? Važiuokite į kitą miesto dalį pas Mitchaną – ten jie geriausi.
Kai lieku Niujorke viena, nuolankiai mėgaujuosi šia įvairove, bet kai reikia išsirinkti, kur valgyti su šeima ar draugais, derinimo procesas užtrunka ilgai. Dauguma mūsų draugų nevalgo mėsos. Dalis jų nevalgo nei mėsos, nei žuvies. Yra tokių, kurie valgo maistą be gliuteno, laikosi paleolitinės dietos, geria tik šviežiai spaustas sultis arba valgo tik maistą, paruoštą pagal halalo, košerinio ar jarvis principus.
Atsvara pietų įvairovei yra kvapi ryto kava. Anksčiau kavą iš jamaikietiškų kavos pupelių virdavome namuose, bet kai šalia duris atvėrė „9 Street Espresso“, supratau, kad geram puodeliui kavos neužtenka vien kvepiančių kavos pupelių.
