„Noriu „Birkin“ rankinės“, – pareiškia „Hermes“ parduotuvėje keliasdešimt tūkstančių litų pasirengęs išleisti pirkėjas.
„Apgailestaujame, bet artimiausiu metu jos neturėsime“, – mandagiai atsako pardavėjas. Arba po nuodugnios apklausos, kas jūs, iš kur jūs, kodėl būtent to norite ir panašiai, tarsteli: „Eisiu pažiūrėti, ar galėtume jums kuo nors padėti.“ Toks atsakymas jau suteikia šiek tiek vilties. Tačiau ji greičiausiai suduš, net jei kaip smūgį sušvelninančią pagalvę mėginsite pakišti savo storą piniginę.
Bet jei tąkart jums ir nusišypsos laimė, antro karto teks ilgokai palaukti. „Jūs šįmet jau pirkote tokią rankinę, tad kitą galėsite įsigyti tik kitąmet“, – garantuotas atsakymas. „Kam jums dar viena tokio paties modelio rankinė, kurią įsigijote X dieną?“ – pabarškinęs kompiuterio klavišais grėsmingai lyg policininkas paklaus pardavėjas.
„O koks jūsų reikalas?“ – piktinkitės į valias, tačiau išgirsite nebent pasiūlymą ateiti rytoj, poryt, užporyt, stovėti gyvoje eilėje ir – galbūt – jums pasiseks laimėti tą savo Aukso puodą. Nors tikimybė lygi nuliui. Lygiai kaip ir užsirašyti į mistinius pirkėjų sąrašus norimai rankinei gauti. Jie sudaromi porą kartų per metus. Kada? Pardavėjas gūžčioja pečiais. O jei ir pasiseka užsirašyti, išganingojo pranešimo tenka beviltiškai laukti kelerius metus....
Tad gudresni ieško „draugystės“ su pardavėjais, kad jie teiktųsi priimti „arbatpinigių“ ir pranešti, kada geidžiama prekė pasirodys parduotuvėje. Arba tiesiog pasivargintų nueiti į sandėlį jos atnešti...
Sakysite, kad laisvojoje rinkoje tai neįmanoma? Įmanoma. Jei veiksmas vyksta „Hermes“, „Chanel“, „Dior“ ar panašaus garsumo vardų parduotuvėse.
Visa tai panašu į muilo operos pavadinimą „Turtuoliai irgi verkia“. Mat ir šiandien turtuoliai negali įsigyti to, ko užsigeidžia, nors ir gali už tai susimokėti. Kodėl?
Kalbinau ne vieną Lietuvos ponią, kuri turi tą geidžiamąją „Birkin“ ar „Kelly“ modelio „Hermes“ rankinę, kitų firmų daiktus „iš po prekystalio“. Kaip jos juos įsigijo? Suprantama, kad informaciją ponios suteikė su sąlyga, jog nebus minima jų pavardė.
Tad pradedam nuo pardavėjų.
Pasirodo, kad čia svarbios ne tik pažintys ir rekomendacijos. Svarbu perkąsti patį pardavėją. Juk jam tūkstantį eurų arbatpinigių gali pasiūlyti dažnas pirkėjas. Todėl reikia kastis giliau. „Pardavėjai užuodžia SAVĄ klientą. Kokie kriterijai? Tik jiems patiems žinomi. Regis, jiems net nesvarbu, kad atrodai kaip valkata“, – sako šešis „hermesus“ turinti ponia. Tarkim, jos vyras ne kartą yra užėjęs į prašmatnų saloną vilkėdamas savo mėgstamu sportiniu kostiumu, tačiau pardavėjai visada būna pasirengę iš kailio išsinerti, kad tik jam įtiktų. Gal kad nuolatinis klientas, gal kad nuperka už dešimtis tūkstančių, gal kad mielas veidas?..
O kitas, net ir elegantiškas, pirkėjas gali išeiti it musę kandęs – na, nepatiko pardavėjui jo fizionomija, ir jis „neras“ nei pageidaujamos spalvos, nei dydžio prekės. Dėl to dažnai piktinasi naujieji rusai, netgi tie, kurie jau nebesegi savo statuso simbolio – kilograminių aukso grandinių. Kalbama, kad pardavėjams, kaip tikriems savo firmos patriotams, svarbu, koks tu paukštis, ar mokėsi tinkamai – laiku ir vietoje – puoštis jų parduotu daiktu, ar nesumenkinsi jų prekės ženklo prestižo. Tarkim, beviltiška tikėtis apsipirkti moteriškei, kuri ateina į saloną su falsifikuota rankine ir prašo originalo, siūlydama sumokėti dvigubai daugiau.
Tačiau taip gali elgtis tik „deficito“ pardavėjai, kurie patys sau leidžia nuspręsti, parduoti ar ne, ar tas daiktas deramai atrodys su tuo žmogumi. Ir arbatpinigiai čia nėra švelninanti aplinkybė. Ypač sunku su prancūzų pardavėjais – jie tingūs iš prigimties, tad verčiau pasakys, kad jūsų ieškomos prekės nėra, negu pakrutins užpakalį iki sandėlio.
Ir aš ta versija tikiu. Nes kai prancūzų santechnikui siūliau sumokėti dvigubai, kad jis išspręstų problemą po darbo valandų, jis nustebo: taigi laikas po darbo yra skirtas pasisėdėjimui su šeima ar kaimynu prie vyno taurės, o čia siūlote dirbti? Kam man tie pinigai mainais už tradicinį malonumą? Dar kita gudrybė – žinoti, kokios konkrečiai nori prekės (iš parduotuvės katalogo ar naujausios kolekcijos internete) ir reikalauti – vieno, antro, trečio pardavėjo. Ketvirtas galbūt suras... Dar padeda ir vietos kalbos mokėjimas.
Parduotuvės vitrinose paprastai išdėlioti vos keli modeliai. Atseit dėl estetikos, kad neatrodytų kaip turguje. Be to, ekspozicija sudaroma pagal spalvos ar tendencijos principą, todėl tos įvairovės ir nerasi. Dar viena detalė: paprastai vitrinoje yra brangiausi modeliai – arabams, rusams, azijiečiams, kurie šluoja viską, kas tik pasitaiko po ranka. Bet kartais nauji modeliai yra tik razina ant pyrago – mat firmai svarbu pirmiau išparduoti seną kolekciją, nes nauja gali ir šiek tiek palaukti.
Bet, pavyzdžiui, Amerikoje tokios deficito problemos beveik nėra. Ir pardavėjai neišlepinti. Kodėl? Gal dėl to, kad ten taip nefetišizuojamas garsios firmos daiktas kaip Europoje. Ten nėra tokios snobiškos aplinkos, kuri TĄ daiktą vertintų kaip savotišką statuso ženklą, pagal kurį jo savininką priskirtų tam tikram turtiniam sluoksniui. Amerikiečiams „Hermes“, matyt, mažiau patrauklus negu „Hamburger“... Čia tik europiečių žaidimas.
Bet dar sunkiau paaiškinti verslininkų logiką – kodėl jie dirbtinai kuria deficitą? Juk, atrodo, kuo paklausesnė tavo prekė, tuo daugiau jos gamini, tuo didesnė apyvarta ir pelnas. Tačiau prabangos prekių pasaulyje (gerai jau, sakykime turtuolių pasaulyje) galioja kitokios taisyklės. Pavyzdžiui, sukurti tokį prekės deficitą, kad jos negalėtų įsigyti net ir tie, kurie turi pakankamai pinigų ją įsigyti. Taigi – prabangos deficitas?..
Ta pati „Hermes“, įkurta 1837 metais, skelbia, kad iki šių dienų stengiasi išsaugoti senąsias manufaktūrines siuvimo tradicijas. Todėl per mėnesį pagamina 15 (!) rankinių, kurių kaina prasideda nuo 25 tūkstančių litų. O gali siekti iki pusės ir daugiau milijono... Kodėl tiek mažai pagaminama? Mat viskas daroma rankomis. Prancūzų rankomis! O jos, regis, brangesnės negu kinų.
Vienas meistras vieną rankinę siuva apie 18-24 valandas. Norint tapti tokiu meistru, tenka pameistriu išdirbti vos ne 10 metų.
Kainą išaugina ir pati geriausia oda (veršiukų, krokodilų, stručių, pitonų), ir jos išminkštinimas (rankomis!), ir ypatingi siūlai, siūlės, kniedės bei kitokios detalytės (dažnai paauksuotos, o kartais net ir padabintos briliantais)...
Kiekviena rankinė turi savo identifikacijos numerį. Todėl tokį daiktą galima atnešti ir nemokamai pataisyti, restauruoti, atnaujinti. Net pridedamas rankinės „lietpaltukas“, kad ji, neduodie, per lietų nesušlaptų. Pačiupinėti parduotuvėje daikto irgi šiaip sau negali – tau užmaunamos pirštinės, kad nesuteptum tos vertybės.
Nepaisant visos šios pompastikos ir dirbtinio deficito, „Hermes“ pajamos kasmet auga po keliasdešimt procentų!!! Nelogiška? Net labai gudru.
Kai negali nusipirkti, o staiga nusišypso laimė, – čiumpi ir leki, net negalvodamas, reikia tau to ar ne. Be to, prabanga negali būti masinė. Prieinama kiekvienam. Konvejerinė. Tada ji nebebus išskirtinė. Visiems prieinama prekė tampa pigi. Nebetrokštama! Tik taip sukuriama svajonė. Geidžiamybė. Siekiamybė. Juk ir uždari klubai kuriami tam, kad ne kiekvienas ten užeitų... Todėl tokios firmos kaip „Hermes“ net leidžia sau auklėti klientus. Stabdo jų alkį. Draudžia meluoti – tavo vardas įtraukiamas į duomenų bazę, tad nebesugudrausi, jei užsigeisi dar vienos rankinės „savo draugei“.
Tokie dirbiniai priskiriami meno kūriniams, o jie netiražuojami. Geidžiamiausi „Hermes“ modeliai yra amžina klasika, todėl nesensta. Gali tokią rankinę nešioti visą gyvenimą ir perduoti kaip palikimą. Arba parduoti aukcione. O tai geriausias įrodymas, kad šių dirbinių kokybė iš tiesų yra ne iš piršto laužta.
Turbūt pačią unikaliausią „Hermes“ rankinę Lietuvoje turi viena pajūryje gyvenanti ponia. Tai aukcione Paryžiuje pirkta 1980 metais pagaminta krokodilų odos „Kelly“ rankinė.
O šios ponios meilė „Hermes“ kūriniams prasidėjo prieš daug metų – kai ji susipažino su turtinga užsienio lietuve, turėjusia visą kolekciją šių nuostabių rankinių. Deja, falsifikuotų... Tos ponios filosofija buvo paprasta: už falsifikatą (itin gerą) moki dešimt kartų pigiau, o modelių ir spalvų turi kiek širdis geidžia. Ir jokio žeminimosi prieš pardavėjus, jokių eilių, sąrašų, arbatpinigių. Bet pajūrio ponia nusprendė – jei turėsiu, tai tik originalą. Juk su padirbiniu apgaudinėji ir save, ir kitus. Juk puikiausiai supranti, kad taip nepriartėji prie tikrosios prabangos. Prie legendos.
Tad viešnagės Milane metu užėjo į „Hermes“ parduotuvę ir patyrė visus tuos standartinius „ne“, „nežinau“, „apgailestauju“. Laimė, čia dirbo lietuvė, su kuria užsimezgė draugystė. Tad po kelių mėnesių išgirdo: jau yra ta tavo geidžiamoji „Birkin“, atvažiuok pasiimti. O nuo tada prasidėjo iki šiol trunkantis romanas su deficitiniais „Hermes“ gaminiais.
„Bet reikia žinoti, ką medžioti, – gudriai šypteli ji. – Tarkim, matinės aligatorių odos apyrankė – puikus trofėjus.“
Tačiau, jos žodžiais, nepakanka turėti tokį retą ir brangų daiktą – jam parodyti reikia ir tinkamos aplinkos. Tarkim, matydama ponią su „hermesu“ troleibuse niekada nepatikėtum, kad tai originalas. Tačiau tiesa ta, kad Lietuvoje ne viena garbi ponia, net ir vežiojama limuzinu su vairuotoju, nevengia apgaulės ir padirbtos prabangos. Nes tikra prabanga kainuoja per daug laiko ir nervų...
