Tai maža šalis, kur žmonės valgo burokėlius su kefyru. Tokia Orijaus mintis sutiktus žmones nuteikia smagiai ir įžiebia simpatijos kibirkštį.
„Stiliui" Orijus sakė, kad šis juokelis panaudotas kuriant prekės ženklą „Pinksoup“.
Mat apsvaigęs nuo troškimo gyventi Niujorke Orijus pradėjo galvoti, ką turi nuveikti, kad įsitvirtintų šiame mieste – juk reikia bent šiokios tokios finansinės laisvės. Kurti! Štai ką reikia daryti. O Niujorkas priima pačias beprotiškiausias idėjas ir niekas už jas neduoda per galvą.
Tad pasitelkęs savo gerą bičiulį reklamos dizainerį ir meno vadovą Aidą Šumską (23 m.) Orijus pradėjo smegenų šturmą.
Nors dabar yra „Pinksoup“ marškinėliai, draugai iš pradžių norėjo visai ne rūbo, o ko nors, kas susietų Orijaus gebėjimą rašyti ir Aido talentą kurti grafinį dizainą.
Jie atkreipė dėmesį į pasaulyje populiarias knygeles apie šuniuką Boo. Prasmės ir esmės jose nedaug, bet juk ne visada to ir reikia, o tik gerų emocijų.
„Kodėl neparašyti knygos „50 optimizmo idėjų“?" – smagiai svarsto Orijus.
Knygą jis jau pradėjo – apie žmogų, kuris gali būti įdomus visam pasauliui.
O Dieve, kas tai galėtų būti?!
„Jauniausia – trylikametė – šalies nuotaka, senutė, kuri valgo smėlį, mažiausia moteris pasaulyje, gyvenanti viename kaime, – argi tai ne puikus Lietuvos pristatymas?“ – stebina nuoširdžiai patriotiškai nusiteikęs Orijus.
Jis atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje yra kūrėjų – dizainerių, televizijos prodiuserių, kurie tarptautinėje rinkoje savo produktus pristato kaip kitos – didesnės šalies – arba korektiškai apie ją nutyli. Atseit informacija, kad produktas pagamintas Rytų Europoje, gali atbaidyti klientus.
Orijus su Aidu nusiteikę elgtis priešingai. Jų marškinėlių jau trokšta Barselonos dizainerių salonai, visai nekreipiantys dėmesio, kokioje šalyje jie buvo sukurti. Apie „Pinksoup“ rašė užsienio spauda.
Kokie tie marškinėliai – juk pasaulyje jų tikras vandenynas?
Aidas mano, kad pastaruoju metu marškinėliai labai populiarūs – jie gali būti ir kasdienis drabužis, ir prašmatnus, skirtas šventei.
Tačiau vaikinai netyrė mados tendencijų – tiesiog kūrė tokius marškinėlius, kokius norėtų vilkėti patys.
Vienas svarbiausių dalykų – kūrinio legenda. „Pinksoup“ marškinėliai – tai žvilgsnis į 2080 metus. Bet nieko kosminio juose nėra. Tai žaidimas su praėjusio amžiaus aštuntuoju dešimtmečiu – dainininke Madonna, dailininku Salvadoru Dalí ir šiuolaikinėmis technologijomis.
„Įdomu, ką S.Dalí veiktų, tarkim, su „iPad“? Iš viso kas žmones apsės ateityje? Apie ką kalbėtųsi Švenčiausioji Mergelė Marija su Gvadalupės Dievo Motina?“ – štai tokio pobūdžio temos atspaustos ant marškinėlių.
O tai kur lietuviškumas?
„Marškinėliai pagaminti Lietuvoje, Antakalnyje“, – gūžteli pečiais vaikinai, pasirengę apie šalį pasauliui kalbėti lengva, šmaikščia gaida.
Nenuostabu, kad šis pašėlęs tandemas sukūrė patrauklius akiai marškinėlius. Tačiau jie turi būti pasiūti iš puikios medžiagos, piešinys turi būti kokybiškai atspaustas, kad niekas nepasikeistų drabužį išskalbus. Kaip jie susidorojo su tokiomis užduotimis?
Padaryti atspaudo ant marškinėlių nenorėjo niekas – su mažais, pradedančiais verslininkais niekas neketino turėti reikalų. Bet tai išėjo į naudą – vaikinai rado, kas tai daro išskirtiniu – rankiniu – būdu.
Vaikinams svarbu menkiausia smulkmena, pavyzdžiui, etiketė. Orijui kelia šypseną parvežtos iš Londono – ant jų pasitaiko smagių užrašų. Pavyzdžiui, vienas gamintojas teigia, kad prekė pagaminta Kinijoje, rūsyje, tačiau kinų jis tikrai nekankino.
Daug vaikinams padėjo, kaip jie sako, tetos. Ne giminaitės – tiesiog savo srities profesionalės.
Viena teta – siuvyklos vadovė – išdėstė kūrėjams viską, ką reikia žinoti apie audinius. Padėjo sustyguoti siuvimo ir gaminimo procesą.
Kita teta išgelbėjo vaikinus, vaizdžiai tariant, nuo kalėjimo. Mat tik pardavę pirmuosius marškinėlius draugai susizgribo, kad reikia dar sutvarkyti reikalus ir Mokesčių inspekcijoje. Šios įstaigos darbuotoja maloningai padėjo ištaisyti padėtį.
Vadinasi, verslą pradėti ne taip jau sunku?
„Reikia ne laukti, o veikti“, – toks būtų „Pinksoup“ dueto patarimas.
Be to, Orijui dauguma emigrantų teigė, kad Lietuvoje pradėti bet kokią veiklą kur kas paprasčiau nei kitur.
Kas toliau? O toliau nebūtinai marškinėliai, kas šaus į galvą – batai, knyga, televizorius ar kosminis laivas – tai vaikinai ir gamins. Jie jau atkreipė dėmesį, kad užsienyje populiarūs tokie kūrėjų duetai.
Įdomu tai, kad į savo veiklą jie įtraukia po pasaulį išsibarsčiusius lietuvius. Rengdami fotosesiją Londone ar Niujorke, susiranda fotografų ir modelių iš Lietuvos.
Jei koks nors leidinys spausdina „Pinksoup“ nuotraukas, būna paminėtos ir lietuviškos jų pavardės. Taip kad patriotiškumo šaltibarščių spalvos Orijaus ir Aido sumanyme netrūksta.
O laikas? Tai brangi investicija – juk abu vaikinai dirba.
Kadangi abiejų darbai kūrybiniai, juodu net nejaučia, kada dirba, o kada ilsisi. Idėjų gali kilti bet kur ir bet kada – dirbant, valgant sumuštinį ar žiūrint filmą.
