Nuo pat to laiko, kai paauglystė vienas padarė nuostabiausiomis gražuolėmis, o kitas ėmė ir sudarkė, aš vaikščiojau su kauke. Nes ta paauglystė man nebuvo labai maloni. Veido oda kasdien stebino naujais stebuklais ir vertė vis labiau savęs nekęsti. Bandžiau ją slėpti storu pudros sluoksniu, ir mane net pačią stebina, kaip ilgai tai užtruko.
Net eidama į parduotuvę dažydavausi, nevažiavau į muzikos festivalius, nes negalėjau sau to leisti, retose išvykose į kaimus su draugais atsikeldavau kuo anksčiau ir užsitepdavau savo mielą ir puikų pudros sluoksnį. Kartais išdrįsdavau pasirodyti patiems artimiausiems be kaukės, bet išvysdavau tik jų išsigandusius žvilgsnius. O gal tik man tie žvilgsniai atrodė tokie.
Atėjo laikas, kai vieno pudros sluoksnio ėmė nebeužtekti. Kreminę pudrą papildydavau sausa. Pirkau visus kremus, kurie, iš televizoriaus ekrano išvardiję mano odos problemas, širdingai siūlėsi pagelbėti. Išsiplėtusios poros? Taip. Riebi veido oda? Taip. Aknė? Taip. Užsikimšusios poros? Taip. Jūsų oda nėra skaisti? Ne, nėra. Norite turėti lygią veido odą? Taip, noriu. Niekas nepadėjo. Gyvenau po truputį vis labiau savęs nekęsdama. Kartais – stipriau, o kartais – dar stipriau. Norėjosi imti ir susidraskyti visą veidą nagais. Kad randai paslėptų visus tuos spuogus, tą visą nelygumą ir mano veido šlykštumą.
Baigiau mokyklą. Įstojau į akademiją. Mokslai nuo ryto iki vakaro – judam, plušam, prakaituojam. Po poros valandų užsiėmimo pudra po truputį dingsta nuo veido. Nieko – išsiprašau į tualetą ir kruopščiai vėl padengiu veidą sluoksniu. Aišku, naktį važiuojant troleibusu lango atspindyje regiu, kaip veidas šlykščiai blizga, bet užsidedu gobtuvą, užsitempiu šaliką iki akių ir visa širdimi meldžiu, kad tik nesutikčiau pažįstamų.
Kelis kartus esu sukaupusi visą drąsą ir atėjusi į paskaitas nepasidažiusi. Vos tik įeidavau pro duris, kuris nors bendramokslis paklausdavo: „Ko tokia raudona? Kas atsitiko?“ Vienas yra taręs frazę, kuri tuo metu buvo labai skaudi: „Beata, tu nepasidažiusi atrodai kaip penkiasdešimtmetė.“ Išgirdusi visa tai rasdavau progą šmurkštelėti į tualetą ir vėl tvarkingai nuslėpti savo baisų ir netobulą veidą.
Neatsimenu, kiek koncertų, renginių, gimtadienių, iškylų praleidau dėl to nuolatinio šlykštėjimosi savimi. Kiek žmonių atstūmiau tik todėl, kad buvau sau tokia atgrasi, jog negalėjau leisti jiems to patirti taip pat smarkiai, kaip tai kiekvieną dieną išgyvenau aš.
Vėliau pradėjau dirbti televizijoje. Atrodytų, kažkas turėjo pasikeisti. Taip, pasikeitė – pasidarė dar blogiau. Ekrane žiūrovai mane regėjo gražią, padažytą, su dailiomis šukuosenomis. Kaip išeisiu į gatvę bent jau be minimalaus pudros sluoksnio?.. Juk nenoriu, kad žmonės mane pamatytų apsmukusiu užsimiegojusiu veidu, patamsėjusiais paakiais – trumpiau tariant, mane tikrą. Nenoriu. O kas, jeigu jiems būsiu atgrasi? Reikia dažytis. Reikia kaukės.
Netgi išvykusi į svetimus kraštus ilsėtis, aš veždavausi su savimi ištikimąjį kosmetikos rinkinėlį. Tomis retomis dienomis, kai nepasidažydavau, išeidavau į gatvę it nuoga ir įtariai žvelgdavau į kiekvieno praeivio akis – ar neįskaitysiu jose kokios pašaipos ar pasišlykštėjimo. Dažniausiai to neįskaitydavau. Bet tik – svetimuose kraštuose. Lietuvoje, atrodytų, žmonės šiurpdavo pamatę mane be kaukės.
Neseniai pradėjau lankyti sporto klubą. Aišku, prisidengusi minimaliu pudros sluoksniu. Bet sporto klube prakaituoji, oda po pudra pyksta, nori kvėpuoti – kai nepavyksta, ją išberia. Nustojau dažytis. Pirmus kartus ėjau nuleidusi akis žemyn, buvo gėda ir nejauku. Vėliau prisipratinau, ir man tai nebėra taip svarbu.
Dabar aš tiesiog tingiu dažytis. Nesuprantu, kam to reikia. Nebekeliu klausimo – kaip aš atrodau? Gražiai ar negražiai? Atrodau tiesiog taip, kaip atrodau aš. Neatrodau taip, kaip kita mergina, nes nesu ji. Gal jos veidas ir gražesnis, bet man ir manasis visai tinka. Turėdama būtent šį veidą aš sutikau tuos nuostabius žmones, kurie gyvena, dirba, būna su manimi, ir jų nekeisčiau į jokius kitus. Turėdama šį veidą aš patyriau begalę puikių akimirkų. Kodėl turėčiau jį keisti?
Labai sunku mylėti ir priimti savo kūną, ypač savo veidą, nes kūno netobulumus galima paslėpti – o štai veidas matomas net žiemą. Jo nepaslėpsi. Ypač sunku jį pamilti, kai žiniasklaida kiekvieną kokios nors žymios moters pasirodymą be makiažo pabrėžia it didžiausią pasaulio įvykį. Kad tai yra kažkas ypatinga ir reta. Atrodytų, kad išėjimas į gatvę be makiažo yra lygiai toks pat ekstremalus iššūkis kaip šuolis parašiutu. Todėl jį reikia įamžinti ir išpūsti.
O gal aš niekada ir nebūčiau susimąsčiusi dėl savo odos defektų, jeigu reklamos taip atkakliai nevardytų šlykščios odos simptomų. Didelės poros – bėda! Oda blizga – siaubas, tai nenormalu. Kadangi man tiko visi simptomai, prisitaikiau juos sau. Ir jaučiausi pati baisiausia mergina pasaulyje. Buvo daug baisių ir tamsių mano pačios gražiausios jaunystės dienų ir, užuot džiaugusis tuo nerūpestingumu, svajonėmis apie ateitį, aš stovėjau prieš veidrodį ir verkiau.
Merginos, nelyginkite savęs su reklamų modeliais ar net savo draugėmis. Jūs esate vienintelės ir nepakartojamos. Neklausykite tų šūkių. Jie tiesiog iš mūsų kompleksų kala pinigus. Kuo gilesni, didesni kompleksai ir kuo jų daugiau – tuo ištikimesnėmis pirkėjomis tampame. Jūsų veidas gyvenime yra jūsų veikla. Kol nesate aktyvios savo veikloje, kol jos nemylite ar nepakankamai atsiduodate, tol visi kiti regi tik jūsų veidą. O kai atsiduosite, neturėsite laiko poras nagrinėti.
Dabar, kai mane grimuoja, aš esu turbūt labiausiai nepatenkintas žmogus šioje žemėje, laukiantis, kada gi ši procedūra pasibaigs. Man tiesiog taip norisi kvėpuoti savo oda, kad ir netobula, norisi savo nepridengtu skruostu glaustis prie vyro delno, norisi savo tikru veidu sveikintis su žmonėmis ir tarti sau: „Kad ir kokia būtum – aš priimu tave.“
