Ir nors dabar akys raibsta, o piniginė lengvai tuštėja nuo spalvingiausių, seksualiausių derinių, matomų visur, tačiau lengva nostalgija ir smalsumas gena į tuos senus laikus, kai viskas buvo kitaip.
1946 metų birželio 5 dieną Christiano Dioro vasaros kolekcijos pristatymo metu publikai pirmąkart buvo parodyti bikiniai. Jiems demonstruoti teko pakviesti Mulen Ružo šokėjas, nes nė viena iš modelių neišdrįso žengti ant podiumo apsinuoginusi. Sklido gandai, kad tuomet ant podiumo išėjusi Micheline Bernardini po pasirodymo sulaukė beveik penkiasdešimt tūkstančių pasiūlymų tuoktis.
Reakcija į bikini buvo panaši į bombos sprogimą. Ispanijoje, Portugalijoje ir Italijoje bažnyčia pasistengė uždrausti pasirodyti dėvint bikiniu viešumoje. Moralę sergėjančios visuomeninės organizacijos Amerikoje trukdė bandymams rodyti bikinius Holivudo filmuose. „Maudymosi kostiumėlis parodo ir įvardina viską, išskyrus mergautinę dėvinčios jį merginos motinos pavardę!“ – reikšdavo savo sarkastišką nuomonę apie bikinį rašytojai ir žurnalistai.
Tuo tarpu kai Vakaruose tarp moralės sergėtojų ir mados industrijos virė tikros aistros dėl bikinio ir apatinių, Tarybų sąjungoje apatinių madą diktavo ne poreikis, o rėžimas – apie tai, kokius juos nešios tauta sprendė vyriausybė. Individualybės buvo nemadingos, formuojamas naujas žmogus, nepriklausomas nuo aistrų, beveik belytis. Sovietų režimui nereikėjo vyrų ir moterų, tik paklusnių darbininkų ir valstiečių be individualumo. Apatiniai buvo paskutinė riba, kuri dar galėjo skirti asmenybę nuo valdžios. Tad sugalvota paprasta „uniforma“ – trikotažiniai marškinėliai ir satininės kelnaitės – kokybiški ir patogūs. Daiktai neturėjo jokių sąsajų su erotiškumu, kuo ir skyrėsi nuo „pūvančių Vakarų“.
Pokarinėje Sovietų sąjungoje vyravo tikras sporto kultas. Mankštinamasi dažniausiai gryname ore, organizuojami fizinės kultūros paradai. Nepastebimai balti marškinėliai ir mėlynos kelnaitės-šortai iš apatinių virto sportine apranga. Buvo vystomas ir higienos kultas. Privalu turėti bent du apatinių komplektus, kuriuos būtina keisti ne rečiau kaip tris kartus per mėnesį.
Įdomu, kad tokia ideologija suformavo pakankamai keistą visuomenės požiūrį į apatinius. Demonstruoti juos viešai buvo nepadoru. Jei dėvint suknelę su plačia apykakle, ant peties išdavikiškai pasirodytų liemenėlės petnešėlė arba jei po netyčia pakilusia suknele šmėstelėtų kelnaitės – lauktų didžiulė gėda. Tačiau darbuojantis vasarnamių sklypuose vyrų kelnaites ir moterų liemenukai buvo neatsiejamas gamtovaizdžio atributas. Turbūt požiūrį į apatinius, kaip į normalų ir sveiką reiškinį gamtoje ir poilsio zonose, išvystė socialinės Sovietų Sąjungos piliečių galimybės – gyvenimas komunaliniuose butuose nuslopino gėdos jausmą, nes išskalbęs, jų neturėdavai kur padžiauti, išskyrus bendrą virtuvę. Drovėtis savų buvo nepriimtina. Moteris plaukiojo ir deginosi užsidėjusios liemenėles ir kelnaites, bet joms ne visada išeidavo tarpusavyje suderinti šias dvi garderobo dalis. Vyrai, kaip paprastai, nesukdami galvos dėvėdavo nemirtingas šeimynines kelnaites-šortus.
Jei jau nebuvo gėdijamasi apatinių, tai ir paties kūno taip pat. Anuomet iškilios formos buvo vertinamos. Juk stipri sveika moteris gerai ir nepavargdama dirbo. Ji buvo laimingo žmogaus pavyzdys, o savo didele krūtine galėjo išmaitinti ne vieną būsimą karį ir sąžiningą pilietį. Tačiau šalia to -jokių erotinių užuominų, švelnumo, bandymų patraukti kūnu. Tarp seksualumo ir paleistuvystės ideologija uždėjo lygybės ženklą.
Jei kūnas nepridengtas ir bylojo kažką neįprasto, buvo proga pasisakyti: „Koks gi skirtumas tarp sportininkės kelnaitėmis (su apnuogintomis kojomis ir rankomis) ir davatka trumpu sijonu ir nėriniuotomis kojinėmis, kuri stengiasi vyre pažadinti patiniškus jausmus, klausiate? Atsakau: tarp mūsų sportininkės ir gražuolės – praraja. Ne spalvomis, ne auksu ant pirštų ir jau, be abejo, ne kelnaitėmis sovietų mergina užsikariauja sveiką mūsų proletarinės bendruomenės vyro dėmesį“. Tokius pareiškimus per partinius susirinkimus mėgdavo ir komunistinės partijos atstovai. Raukinukus, nėrinius sovietų valdžia laikė buržuazijos atgyvena, o už šilkines kojines galima buvo lengvai išlėkti iš komjaunimo gretų.
Seksualus kūnas retkarčiais pasirodydavo kino filmuose, bet tik tam, kad primintų apie nesuderinamumą su ideologija. Taip, pavyzdžiui, filme „Briliantinė ranka“ (1968 m.) aktorės Svetlanos Svetličnajos herojė, stengdamasi sugundyti pagrindinį herojų Semioną Golubkovą, lemiamą akimirką lieka su maudymosi kostiumėliu, o netrukus ir liemenėlė atsisega. Šiame filme sovietų moteris – dora žmona ir motina, sąžiningas ir principingas žmogus – priešpastatoma nuodėmingai ir klastūniškai gražuolei blondinei su ryškiu makiažu ir madingu chalatėliu. Beje, „nesovietinis“ S. Svetličnajos grožis ir tipažas trukdė jai gauti vaidmenis kine.
Apatiniai, kuriuos kurdavo ir gamindavo Tarybų sąjungos lengvoji pramonė, 1940 metais numatė tris liemenėlių didžius. Liemenėlės modelis numatytas tik vienas. Po dešimties metų vyriausybė leido išsirinkti iš šešių dydžių ir tik 1970-ais oficialiai jų patvirtinama dešimt.
Apatinių rinkoje nebuvo konkurencijos. Visgi bet kokia informacija apie juos buvo saugoma it valstybės paslaptis. Apatinių modelių nesurastum nei reklamos plakatuose, nei žurnaluose, nei juo labiau parduotuvių vitrinose. Turbūt apatiniai buvo vienintelė sritis, kurioje TSRS nesiekė pavyti ir aplenkti Amerikos.
Šalis, pavergusi kosmosą, pakilo per aukštai, kad teiktų dėmesio tokiai smulkmenai, – kaip kitaip paaiškinti tarybinių apatinių, kuriuos nešiojo (veikiau slėpė) mūsų močiutės, neišvaizdumą. Pastarasis, progai pasitaikius, tapdavo pašaipų objektu Vakaruose. Istorija apie tai, kaip žinomas prancūzų dainininkas Yvesas Montandas su žmona Simone Signoret apsilankė Tarybų Sajungoje seniai apaugo legendomis. Vis dar atmenama, ką išsivežė prancūzų žvaigždės dvejuose masyviuose lagaminuose, išskrisdami vyriausybiniu lėktuvu iš Maskvos. Tarp rusiškų sabalų kailiukų – jais vėliau madam Simone pasipuošdavo iškilmingomis progomis – tikrą tarybinių moteriškų apatinių kolekciją. Žalių, rožinių, pilkų spalvų vyriškos kelnaitės, moteriški šiaušti triko bei kiti įdomus eksponatai netrukus buvo pristatyti iškiliai Paryžiaus publikai. Visa Europa turėjo progos pasigrožėti kuo dabinasi sovietų moteris. Sklandė gandai, kad prancūzaitės alpdavo, o Sovietų vyriausybė įsižeidė ir ilgam uždėjo I.Montandui „antisovietinių pažiūrų žmogaus“ etiketę, paskelbusi jį „persona non grata“.
Vis gi nuovokios Tarybų Sąjungos pilietės pačios sugalvojo turėti papildomą apatinių komplektą „išėjimui“ pas gydytoją ar net į romantišką pasimatymą. Net tarybinės moterys niekad nesitaikstė su tuo, kad spintoje tėra pora neišvaizdžių liemenėlių bei vienas modelis kelnaičių. Spekuliantai, siuvimo kursai ar siuvėjos – visos priemonės buvo geros, kad tik gautum gražesnius ir kokybiškus apatinius.
Visas įdomesnes prekes Tarybų Sąjungoje vienijo vienas pavadinimas – deficitas. Importinius apatinius parveždavo įtakingi giminaičiai arba parduodavo spekuliantai. Beje, įsigyti iš pastarųjų galėjai tik aklomis: matavimams nebuvo nei laiko, nei sąlygų, tad moteris spręsdavo apie prekę iš išvaizdos, trumpam užmetusios akį į pardavėjos krepšį, vyrai pasitikėdavo savo kumščio dydžiu. „Pinigai- prekė“ – ir interesantai išsiskirdavo akmeniniais veidais lyg niekur nieko.
Visais laikais tų, kurios mokėjo siūti, padėtis visuomenėje buvo pavydėtina. O dar jei gaudavai leidinį, kuriame rasdavai gerą iškarpą, tapdavai geidžiamiausia drauge. 1960 metų leidimo „Buities kultūros enciklopedijos“ bei kitų įvairių siuvimo meno knygų prieduose buvo numatytos moteriškų apatinių iškarpos. Ypač vertinamos buvo pokario knygos šia tematika. Jų dėka sukirpėjos susikrovė turtus.
Štai 45 metų vyruko pasakojimas: „Mano vaikystė prabėgo tarp liemenėlių. Močiutė – sena komunistė, kuri, kaip sakoma, Leniną pažinojo, siūdavo tuos dydžius, kurių tarybinė pramonė neįstengdavo. Siūdavo namie, pogrindyje. Jos klientėmis buvo parduotuvių pardavėjos, dažniausiai maisto prekių. Šių moteriškaičių biustai buvo didesni nei vidutinės statistinės sovietų moters, beje, kaip ir pelnas. Su močiute atsiskaitydavo ne tik pinigais, bet ir (svarbiausia!) produktais. Paprastų tarnautojų šeimoje tokia močiutė buvo tikras lobis. Jos paslaptis glūdėjo „lekaluose“ (taip ji vadino kartoninius iškarpų šablonus), kuriuos saugojo nuo priešrevoliucinių laikų. Močiutė pasimirė, kai mano brolis neparodė jai pakankamos pagarbos – nepakvietė prie stalo. Iš apmaudo ji išmaukė du butelius degtinės ir pargriuvo kambaryje tarp savo liemenėlių... Kadaise, bendraujant su Afrikos genčių skulptūros kritiku, man išsprūdo: „Jei vaikystėje mane būtų supę ne liemenėlių, o Kilimandžaro kalnai, aš taip pat taip galėčiau!...“
Populiarūs filmai visais laikais skatina norą sekti jų herojais, būti panašiais į juos. Eldaro Rezanovo filmas „Karnavalinė naktis“ (1956 m.) su lieknute 21-ių metų Liudmila Gurčenko buvo mėgiamas visų Tarybų Sąjungos piliečių. O jos sarafanas su permatoma palaidine tapo kiekvienos moters svajone. Tačiau po tokia palaidine būtina turėti deramą liemenėlę. „Mėsa celofane“ – taip anuomet vadino persišviečiančias palaidines, po kuriomis matėsi baisios liemenėlės.
1960-ųjų pabaigoje Demokratinė Vokietijos respublika atsiuntė nėriniuotų liemenėlių partiją. Šis įvykis užbaigė vienodų apatinių epochą. Tikrąjį ažiotažą sukėlė iš ten pat po dešimties metų atvežtos nėriniuotos liemenėlės su paraloniniais įdėklais, su segtuku iš priekio tarp dubenėlių. Tai sovietų moterų labiausiai pamėgtas apatinis rūbas, įėjęs į istoriją pavadinimu „Anželika“. Toks vardas liemenėlei suteiktas pagal garsią romano heroję baronienę Anželiką.
Tuo pat metu iš Vokietijos imta vežti dailius naktinukus. Šį lobį gauti buvo galima tik pasitelkus pažintis. Moteris medžiodavo vokiškus apatinius, išsirikiuodavo ilgiausiose eilėse ir pirkdavo iš perpardavėjų už trigubai brangiau.
Žlugus sovietų valdžiai ir atėjus pertvarkymo laikotarpiui, atsivėrė sienos, atsirado galimybės įsigyti ir nešioti tai, ką norime. Taip pasibaigė ne itin aistringa, bet visgi intriguojanti sovietinio apatinio istorija.
Parengė Melina Žilinskaja
