Atrodo, ne problema – juk prekybos centruose galybė naujų, madingų ir nebrangių drabužių. Tačiau kaip dažnai susimąstote, kokie šio besaikio mados vaikymosi padariniai?
Pagal Kembridžo universitete atliktą studiją, apskaičiuota, kad 2006 m. moterys turėjo keturis kartus daugiau drabužių negu moterys 1980-aisiais. Nenuostabu – juk ir pati mados pramonė šiais laikais sukasi kur kas greitesniu ciklu nei prieš keliasdešimt metų. Anksčiau buvome pratę prie dviejų mados sezonų – žiemos ir vasaros. Tačiau industriją aukštyn kojomis apvertė greitosios mados kompanijos, tokios kaip „Zara“ ar „H & M“, kurių parduotuvėse naujos kolekcijos pristatomos kiekvieną savaitę, rašo žurnalas „Stilius plius“.
Pradėti reikėtų nuo greitosios mados termino apibrėžimo. Taip vadinamas prekybos modelis, kai į parduotuves labai greitai pristatomi pačias naujausias mados tendencijas atitinkantys ir už nedideles kainas parduodami drabužiai.
Didžiausiu greitosios mados revoliucionieriumi vadinamas tinklas „Zara“. Pirkėjams gerai suprantama, kad ant Paryžiaus ar Milano podiumų pristatomų kolekcijų įsigyti nepavyks dar bent pusę metų.
Suprantama, bet laukti vis tiek nesinori. Užtat pigius drabužius kuriantys greitosios mados tinklai reaguoja iš karto.
Vos tik ant podiumo pristatoma kolekcija, greitosios mados dizaineriai atsirenka populiariausiais ir madingiausiais pretenduojančius tapti modelius ir pateikia mažai nuo originalų besiskiriančias savas jų interpretacijas. Štai tinklas „Zara“ sugeba kolekciją sukurti, pasiūti ir pristatyti į parduotuves vos per tris savaites. Daugiau kaip 2000 parduotuvių visame pasaulyje turintis tinklas naujienas pristato du kartus per savaitę.
Tai džiaugsmas mados gerbėjams. Jie karščiausias tendencijas atitinkančius ir bankrotu negąsdinančius drabužius gali įsigyti ilgai negalvoję. O kai šie pabos ar susidėvės, – menka bėda, nes parduotuvių lentynose bus jau visai kitas asortimentas.
Toks greitas tempas pakeitė ir mūsų mąstymą. Anksčiau parduotuvėje išvydę patikusį pirkinį apgalvodavome, ar verta pirkti, dažnai palaukdavome nuolaidų.
Dabar tokios galimybės neliko. Matai, nori ir perki, nes po poros savaičių to daikto paprasčiausiai neliks.
Kai toks pasirinkimas, kodėl turėtume vilkėti pabodusius drabužius, o jau suplyšusius – taisyti? Vis dėlto rinktis lėtąją madą – kur kas prasmingiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Jūs renkatės kiekybę, o ne kokybę
Prie to jau pripratome. Pirkdami šimtą eurų kainuojantį paltą suprantame, kad jis nebus toks šiltas ir ilgaamžis, kaip kelis kartus brangesnis, pagamintas iš natūralaus audinio.
„Nieko baisaus – kitą sezoną nusipirksiu kitą“, – toks mąstymas formuojasi dėl mūsų nuolatinio noro atsinaujinti ir nuolat žurnaluose, reklamose siūlomų vis naujesnių, vis karštesnių, vis reikalingesnių daiktų.
Kai su karščiausiomis tendencijomis esame supažindinami jau net ne kas mėnesį, o kas savaitę, mums atrodo visiškai normalu, kad tos geltonos kelnės neilgai trukus atrodys taip, kad net ir sėdint vienam namuose jas bus nemalonu mūvėti.
Kaita – smagu. Tačiau tai akivaizdžiai skatina vienkartinio vartojimo kultūrą.
Besaikis vartojimas teršia planetą
Mėgstamiausias greitosios mados tinklų audinys – poliesteris. Jis pigus, nesiglamžo, su juo lengva dirbti.
Tačiau poliesteris gaminamas iš naftos, jo gamybai naudojama labai daug energijos, o šių procesų metu išsiskiria dalelės, galinčios sukelti kvėpavimo takų ligas.
Didžioji dalis gamybos šalutinių medžiagų vėliau išpilama į artimiausius vandens telkinius.
Nemėgstate sintetikos, mieliau renkatės natūralius audinius? Ne ką mažiau aplinką teršia ir mūsų pamėgta medvilnė. Norint pagaminti vienus medvilninius marškinėlius reikia 2700 litrų vandens. Tokio kiekio vienam žmogui pakaktų net 900 dienų.
Be to, medvilnei auginti naudojama maždaug 11–12 proc. visų pasaulyje naudojamų pesticidų. Jie ne tik teršia aplinką, bet ir yra žalingi su jais dirbančių darbininkų sveikatai. Bet pesticidai nėra vieninteliai mūsų drabužių gamintojus žalojantys chemikalai.
Guangdongo provincijoje esantis Sintango miestas vadinamas pasaulio džinsų sostine: čia pasiuvama net trečdalis visų pasaulio džinsų.
Per šį miestą tekanti upė yra tokia užteršta, kad ja teka chemikalais nudažytas mėlynas vanduo, o miesto gyventojų rankos – taip pat mėlynos spalvos.
Greitosios mados pramonė negerbia autorių teisių
Norėtųsi tai pavadinti vieša paslaptimi, bet taip nėra. Tai plačiai žinomas faktas.
Vargu ar dar kokioje srityje plagijavimas yra taip plačiai paplitęs kaip mados. Dauguma greitosios mados tinkluose matomų drabužių yra „įkvėpti“ kurių nors pasaulyje garsių ir vertinamų dizainerių.
Viena vertus, dizainerių ir greitosios mados tinklų klientai skirtingi. Vienas jų už suknelę mokės du tūkstančius eurų, kitas – vos dvidešimt.
Kita vertus, garsaus dizainerio kurtos suknelės kopijos prekyboje pasirodys penkiais mėnesiais anksčiau nei originalas.
Per tą laiką dizainerio pasiūlytas modelis ar jį atitinkanti tendencija jau bus pabodusi, o visur matytas daiktas praras savo vertę. Į tai reaguoja išskirtinumą vertinantys ir prabangos prekes perkantys klientai.
Daugybė dizainerių jau bandė kovoti dėl kopijavimo. Bet šis procesas ne tik nelėtėja, bet ir tampa dar įžūlesnis.
2007-aisiais daugiau kaip 40 kūrėjų, tarp jų ir Diane von Furstenberg, Anna Sui, Gwen Stefani, dėl kopijavimo į teismą padavė Amerikoje labai populiarų greitosios mados tinklą „Forever 21“. Šios bylos buvo tyliai išspręstos, kai „Forever 21“ kiekvienam šių kūrėjų išmokėjo viešai neįvardyto dydžio kompensacijas.
Greitosios mados tinklo toks susitarimas nesužlugdė – žinomų dizainerių kopijuoti jie nesibaimina ir toliau.
