„Tautiniai kostiumai man labai gražu. Renkuosi tokius, kuriuos galėčiau pati dėvėti“, – pabrėžė pašnekovė. Savo kolekcijos drabužius ji pritaiko ir kasdienybėje.
A.Bilotaitė nacionaliniais drabužiais mėgsta pasipuošti per valstybines šventes – tokiomis progomis ji turi iš ko pasirinkti, nes spintoje kabo net trys lietuviški tautiniai kostiumai, pasiūti pagal Klaipėdos krašto tradicijas.
2008-aisiais, duodama Seimo nario priesaiką, parlamentarė vilkėjo XVIII a. pabaigos–XIX a. pradžios Klaipėdos krašto šviesių spalvų kostiumą (1). Šie rūbai pabrėžė moters etninę kilmę – Klaipėdoje gimusi politikė puikiai susipažinusi su savo regiono tradiciniais drabužiais ir noriai juos vilki.
Dėl to ji įsigijo ir XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Klaipėdos krašto kostiumą, kuris nuo pirmojo skiriasi tuo, kad yra tamsių spalvų. A.Bilotaitė turi ir stilizuotą, šiems laikams pritaikytą savo krašto kostiumą.
Lietuviški tautiniai rūbai Agnei brangiausi ne tik širdžiai – jie daugiausia atsieina ir finansiškai. Ji norėjo autentiško kostiumo, todėl jis buvo pasiūtas pagal užsakymą. Šie drabužiai – iš natūralių audinių, atitinka to regiono tradicijas. Todėl anuomet Agnė už pirmąjį tautinį kostiumą nepagailėjo pusantro tūkstančio litų (435 eurų).
„Žinau, kad dabar už tautinį kostiumą mokama ir brangiau, matyt, tai priklauso nuo regiono“, – sakė politikė.
Kadaise neišdildomą įspūdį jai paliko vienos pažįstamos senolės sukaupta lietuviškų tautinių drabužių kolekcija. Moteris turėjo apie trisdešimt įvairiais raštais margintų spalvingų kostiumų, kiekvienas – iš skirtingo Lietuvos kampelio, tinkamas vilkėti vis kita proga.
Šis senutės parodytas lobis įkvėpė A.Bilotaitę įsigyti pirmąjį tautinį kostiumą ir pradėti kolekcionuoti įvairius tautinius kostiumus. Margoje kolekcijoje yra ir keli kitų šalių tautiniai drabužiai, tokių kostiumų detalių.
„Didelės kolekcijos turėti negaliu, nes tai – gana brangu. Todėl kai nusiperku vieną kostiumą, taupau kitam. Kartais įsigyju ne visą ansamblį, o tik atskirą dalį. Būna, kad man ir iš užsienio kas nors atveža kostiumą – turiu net iš Kinijos (2), Afganistano (3). Kai studijavau Miunchene, nusipirkau vokiečių tautinius drabužius (4). Lankydamasi Japonijoje įsigijau kimono versiją, nevisiškai atitinkančią originalą. Juk tikras šilkas – labai brangus, todėl galėjau nusipirkti tik sintetinio audinio kimono“, – išskirtinių rūbų atsiradimo spintoje istorijas pasakojo A.Bilotaitė.
Užsienio šalių kostiumus moteris velkasi eidama į tarptautinių organizacijų ar ambasadų rengiamas šventes ar teminius vakarus.
Privačiuose renginiuose ji galėtų pasipuošti arabiška abaja ar apsigobti tradiciniam rusų kostiumui priskiriama skara, tačiau greičiausia būtų nesuprasta. Svečiams tai keltų smalsumą, tektų atsakinėti į jų klausimus. Kad nereikėtų pasakoti apie savo pomėgį, politikė nenešioja net ir kostiumo aksesuarų, jeigu neturi viso komplekto.
Kolekcijos savininkė dėvi ne tik tautinius sijonus, bet ir kelnes. Vienas tokių ansamblių – Afganistano moterų nacionalinis kostiumas, susidedanti iš tunikos, kelnių ir galvos apdangalo. „Matyt, šį kostiumą afganistanietėms galima nešioti namuose, nes ten moterys nesirodo gatvėje. Jį galėčiau apsivilkti, bet vargu ar iš tiesų norėčiau taip pasipuošti, nes stilistika neįprasta, reikėtų priderinti prie renginio“, – tikino kolekcininkė.
Tautiniais kostiumais besižavinti A.Bilotaitė savo šalyje jaučiasi tarsi balta varna, kai viešumoje pasirodo su senovę menančiais rūbais. Per šventes Lietuvoje neįprasta puoštis nacionaliniais drabužiais, tad juos apsivelka labai reta moteris.
Tačiau kai A.Bilotaitė Vokietijoje studijavo politikos mokslus, ji nesivaržė apsirengti vokiško tautinio kostiumo ir nesijautė kuo nors išskirtinė.
Lietuvė pastebėjo, kad per įvairias šventes Vokietijoje netgi įprasta pasipuošti stilizuotu tautiniu kostiumu: „Atrodo, kad išėję į gatvę vokiečiai didžiuojasi vilkėdami tautinius rūbus. Tai niekam nekelia didelės nuostabos.“ Kitų šalių tradicijoms neabejinga lietuvė, išvykusį į užsienį, jei tik pasitaiko proga, užsuka į specializuotas parduotuves, prekiaujančias tautiniais drabužiais.
„Jeigu kaina nėra labai didelė, kodėl neįsigijus nacionalinio kostiumo?“ – tokio principo laikosi unikalią kolekciją kaupianti Seimo narė.
