Vis dėlto su puse jų į miestą neina. Jie yra kolekciniai – įdomių raštų, netradicinių formų, atvežti iš tolimiausių pasaulio kraštų – įvairių tautų ir profesijų.
Daugiausia galvos apdangalų Linui padovanojo bičiuliai, dalį nusipirko pats. Tačiau visi jie turi savo istoriją, kurią prisiminęs režisierius šypsosi.
„Vieną tiubeteiką man padovanojo Šapras, šviesaus atminimo aktorius Vytautas Šapranauskas. Jis irgi rinko kepures. Mes nuolat ginčydavomės, kuris pirmas pradėjo rinkti.
Skrybėlę dovanojo taip pat jau anapilin išėjęs dainuojamosios poezijos pradininkas Vytautas Kernagis. Jis ją specialiai atsivežė į Malaiziją, kur šventėme mano gimtadienį. Vienas giminaitis dirbo policijoje, o kai iš jos išėjo, pasiliko kepurę. Ji irgi atsidūrė pas mane“, – džiaugdamasis savo kolekcija pasakojo L.Ryškus.
Pavyzdžiui, cilindrą, kuriuo televizijos vadovas pasipuošė fotografuodamasis, jam padovanojo pusbrolis. Giminaitis jį nupirko Vokietijoje, vienoje antikvarinių daiktų parduotuvėje. Tai autentiškas XIX amžiaus prabangus cilindras. Jam daugiau nei 100 metų.
Kolekcionuoti įdomius galvos apdangalus Linas pradėjo prieš 25 metus. Tuomet grojo saksofonu. Kažkur pamatė, kad juodaodžiai saksofonininkai dėvi specialias aksomines kepurėles. Linui jos pasirodė labai gražios.
„Ėmiau ieškoti, kur galėčiau tokią įsigyti. Kaip tik tuo metu nuvykau į Londoną, tai buvo viena pirmųjų mano kelionių į užsienį. Ten ir suradau tokią kepurėlę, kokios norėjau, – juodo aksomo, afrikietišką. Ją nusipirkau Londono turguje iš juodaodės moters už 5 svarus sterlingų. Žinoma, permokėjau turbūt dvigubai, bet man tai nerūpėjo. Nors kolekcionavimas įsibėgėjo, dabar tos kepurės nebeturiu. Kažkur grodamas palikau“, – su šypsena prisimena režisierius.
L.Ryškus yra pametęs ne vieną kepurę. Tai plaukiant jachta vėjas į jūrą nupučia, tai taksi automobiliuose ar svečiuose palieka.
„Turėjau ir tikrą karininko šalmą, kurį man padovanojo armijoje tarnavęs draugas. Neįsivaizduojate, koks jis sunkus. Dabar niekur jo nerandu. Gal kartais pats kam nors padovanojau apėmus gerumo akimirkai“, – svarstė vyras.
Anksčiau dažniausiai galvos apdangalus Linui bičiuliai dovanodavo įvairiomis progomis. Pastaruoju metu ši tradicija prigeso.
„Nei patys jubiliatai, nei dovanotojai jau nebesureikšmina dovanų taip, kaip anksčiau. Kita vertus, originalių galvos apdangalų nelengva rasti“, – pabrėžė L.Ryškus.
Kartais bičiuliai ir kolegos Linui dovanoja savo kepures. Pamatęs patinkantį kito žmogaus galvos apdangalą televizijos vadovas ima jį girti ir lyg tarp kitko sakyti, kaip jis tiktų prie jo kolekcijos.
Žinodami Lino silpnybę bičiuliai leidžiasi įkalbami ir kartais atiduoda savo kepures. Kitą kartą prieš susitikdamas su tuo žmogumi Linas specialiai pasipuošia jo dovanota kepure.
„Geras galvos apdangas visada man yra vertas dėmesio, nes aš pats juos kasdien nešioju, mėgstu dažnai keisti. Lietingam orui skirtos kepurės yra pasiūtos iš neperšlampamos medžiagos. Jei lauke vėjuota ir šalta, dėviu ausis slepiančią kepurę su snapeliu“, – paaiškino režisierius.
Laisvalaikio drabužių stilių mėgstantis L.Ryškus kepurių specialiai prie rūbų nederina. Pirmiausia pasižiūri pro langą, koks oras.
„Saugau galvą nuo peršalimo ar nuo perkaitimo“, – šyptelėjo Linas, savo galvos apdangalus laikantis namų priebutyje. Visi jie sukabinti ant prikaltų vinių arba ant drabužių kabyklos.
L.Ryškaus kolekcija nuolat papildoma. Šalia Vilniaus nuosavame name gyvenantis vyras juokėsi, kad tuoj reikės atskiro namelio kepurėms.
Linas turi kelias dideles kailines kepures iš Kazachstano. Su jomis žiemą ir spiginant 40 laipsnių šalčiui nebūtų šalta. Tik nepatogu, nes plaukai nuo kailio krinta ant veido.
Bet pastaruoju metu L.Ryškus nenešioja tokių įspūdingų kepurių, kurios iškart atkreipia kitų dėmesį.
„Anksčiau, sovietmečiu, kai žmonės buvo konservatyvesni, mėgdavau pasirodyti ryškus. Dabar jau taip lengvai nieko nenustebinsi ir poreikio nebėra. Gal senstu“, – šyptelėjo L.Ryškus.
O kartais dėmesys jo nešiojamiems galvos apdangalams trikdydavo.
„Per savo filmo premjerą užsidėjau vieną tiubeteiką iš savo kolekcijos ir visi puolė klausinėti ne apie filmą, o ką reiškia mano kepurėlė: ar aš musulmonas, ar ką nors propaguoju“, – postringavo kino kūrėjas.
Kartais bičiuliai iš Lino pasiskolina kolekcines kepures ir jas panaudoja filmuose ar spektakliuose.
