Taigi net neaišku, kas naujosios kolekcijos veidas – žavinga manekenė ar pati dizainerė. Mat draugai įkalbėjo Audronę fotografuotis ir pačią – juk niekas kitas geriau neperteiks idėjos nei pati kūrėja. Manekenės A.Bunikienė neatsisakė, bet pasidavė draugų įkalbinėjimams ir pačiai pabūti modeliu.
Kaip jai pavyksta išlikti tokiai grakščiai?
„Tai genai, jokio kito paaiškinimo neturiu“, – juokėsi Audronė.
Greičiausiai padeda ir tai, kad ji visuomet geros nuotaikos.
„Aš iš nieko galiu būti laiminga, prabundu – ir mane džiugina menkiausias šapelis. Tikrai esu laiminga. Laiko neturiu, bet ir ačiū Dievui, kad jo trūksta – vadinasi, esu užsiėmusi įdomia veikla. Nelaukiu aš nei savaitgalių, nei atostogų, kurti man gera, niekada nepatiriu būsenos „pavargau, viskas, nebegaliu“, – sakė Audronė.
Štai kodėl ji išmoko italų kalbą, o dabar norėtų įvaldyti dar ir prancūzų.
Ta energija ir skatina sugalvoti vis ką nors nauja. Pastarąją kolekciją ji užsigeidė fotografuoti Kauno technologijos universiteto Santakos slėnyje – mokslo, studijų ir verslo centre. Patekti ten nepaprasta. Buvo ne ką lengviau, nei gauti teisę demonstruoti kolekciją prieš kelerius metus Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijoje. Tačiau įkvėpta mokslo centre tvyrančios dvasios leidimą rengti fotosesiją A.Bunikienė vis dėlto gavo.
