Jeigu kam nors dar kyla klausimas, kodėl arabiškos mados motyvų vis dažniau atsiranda ir vakariečių dizainerių kūryboje, šis faktas pasako viską: įtakingas verslo žurnalas „Fortune“ skelbia, kad 2019-ųjų musulmoniškasis pasaulis madai bus išleidęs 484 mlrd. dolerių. Arabų šalys apskritai mados ekonomiką su didžiule jėga varo į priekį. Musulmonai drabužiams ir avalynei išleidžia daugiau, nei italai ir japonai kartu sudėjus.
Arabų šalys, kurių Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose yra 22, turi didelį ekonominį potencialą, užima 3 kartus didesnę teritoriją nei Europos Sąjunga ir turi 356,8 mln. gyventojų. Jau neminint dalies šių šalių perkamosios galios dydžio ir gyventojų polinkio prabangiai gyventi.
Nuo seno apranga islamo pasaulyje buvo svarbi pabrėžiant žmogaus religinę priklausomybę, statusą visuomenėje. Ten visada buvo manoma, kad netgi visuomenės išsivystymas nustatomas pagal žmonių aprangą, audinius, iš kurių pasiūti drabužiai. Vietos aprangos kodai buvo apibrėžti netgi teisiškai.
Tačiau šių dienų islamiškoji mados industrija yra prisitaikiusi prie šiuolaikinių etikos ir religijos normų. Dabar musulmonės dažniausiai renkasi kulkšnis siekiančius sijonus, ilgarankoves palaidines ir hidžabus (skaras). Tarp musulmonių išpopuliarėję ir tokie vakarietiški drabužiai kaip džinsai, švarkai, striukės. Vyrai taip pat nešioja ilgas kelnes ir ilgarankovius marškinius.
Dizaineriai vis labiau stengiasi kurti madingą ir stilingą musulmonišką aprangą, kuri nepažeistų arabų pasaulio taisyklių. Ir ši užduotis ne iš lengvųjų.
Ne be reikalo nuo 2009-ųjų musulmonai rengia islamo mados savaites, o nuo 2015-ųjų pabaigos Dubajuje keturiskart per metus vyksta Arabų mados savaitė, skirta arabiškajam mados pasauliui nušviesti ir turtingajam šių šalių sluoksniui aprengti.
Kitaip nei per vakarietiškas mados savaites, čia pristatomos „ready couture“ (gatavosios aukštosios mados) kolekcijos – tarpinis variantas tarp „haute couture“ ir „pret-a-porter“. Dubajuje daug dėmesio skiriama ir tarpsezoninėms, atostogų kolekcijoms.
Kaip teigia nacionalinės Italijos mados prekybų rūmų garbės prezidentas ir Arabų mados savaitės tarybos narys Mario Boselli, Arabų mados savaitė yra naujas mados industrijos orientyras ir nusipelnė būti vertinama lygiai taip pat kaip Niujorko, Londono, Milano ir Paryžiaus mados savaitės. Juolab kad į Dubajų norima prisikviesti ne tik arabų, bet ir Vakarų pasaulio dizainerius, mados ženklus.
Tačiau kol kas mados pasaulyje pastebimas ir priešingas reiškinys. Vakarų dizaineriai ir galingiausi mados ženklai patys imasi iniciatyvos ir Europoje drąsiai pristato savo sukurtus bei gatvės madai pritaikytus islamo religijai tinkamus drabužius.
Dar 2014-aisiais Dubajuje savo atostogų kolekciją pristatė mados namai „Chanel“, o jau 2015-ųjų pabaigoje dizainerė Stella McCartney ten surengė gatavos 2016 metų pavasario ir vasaros kolekcijos pristatymą.
Ką tik italų mados namai „Dolce & Gabbana“ išleido specialią hidžabų ir abajų (skraisčių) mados liniją, o 2015-ųjų pavasariui ir vasarai jau buvo pristatę kelių modelių kolekciją, persmelktą ne tik mados namų stilistikos, bet ir rytietiškos estetikos. Tiesa, šie rytietiški mados kūriniai parduodami ne visur: tik Viduriniuose Rytuose, Londone ir Paryžiuje.
Kad ir kaip musulmoniškosios mados kritikai griežtų dantimis, negalima nepripažinti, kad „Dolce & Gabbana“ pasistengė – žemę šluojantys juodi arba balti apsiaustai, dekoruoti aukščiausio lygio nėriniais, karpytais floristikos elementais, skoningais vaisių ir gėlių piešiniais, puikiai dera su vardinėmis rankinėmis, smailiais aukštakulniais ir kitais prabangios mados elementais.
Po kolekcijos pristatymo net pasipylė nuomonės, jog kūriniai tokie puikūs, kad juos galėtų dėvėti ir ne musulmoniško tikėjimo moterys. O gal, padedant mados pasaulio galingiesiems, tiesiog imta švelniau vertinti rytietiškos mados invaziją?
Žinant musulmoniško tikėjimo atstovų skaičių, garsiems mados namams tai, be abejo, reiškia neblogą pelną ir padidėjusią rinką. Ekonomikos žurnalas „Forbes“ nesikuklindamas pareiškė, kad šis mados ženklo sprendimas buvo „pats gudriausias metų ėjimas“.
Žinoma, brangių prekių ženklų apdarais musulmonės puošdavosi ir anksčiau, kitu atveju mados pasaulis jau prieš daugelį metų būtų susitraukęs. Dar 1989-ųjų knygoje apie madą žurnalistas Nicholas Coleridge’as pažymėjo glaudų ryšį tarp mados verslo ir arabų pasaulio perkamosios galios. Anot jo, 8-ajame dešimtmetyje Viduriniuose Rytuose prasidėjęs naftos bumas turėjo įtakos Prancūzijos aukštosios mados atsitiesimui po sunkių metų. Prisitaikiusi prie ne tokio seksualaus, bet prabangaus rytiečių skonio, aukštoji mada išmelžė iš jų nemažai pinigų. 2011-aisiais naujienų agentūrą „Reuters“ paskelbė, kad arabų šalių moterys yra svarbiausios aukštosios mados klientės, diktuojančios sąlygas, nors iš viso visame pasaulyje tuo metu buvo apie 2000 aukštosios mados apdarus galinčių įpirkti privilegijuotų asmenų. Tiesa, juos identifikuoti itin sunku – juk dėvimuosius meno kūrinius musulmonės dažniausiai vilki privačiose erdvėse arba slepia po musulmonų dizainerių sukurtomis abajomis.
Ir dabar Vakarų dizaineriai, matydami perspektyvą išsilaikyti arba gyventi geriau, jokiu būdu neketina paleisti musulmoniškosios rinkos. „Dolce & Gabbana“ Dubajuje atidarė vaikiškų drabužių butiką, regione jau kelias parduotuves atidariusi ir S.McCartney. Pasigirdo gandų, kad pavasarį rengiamasi išleisti pirmąjį „Vogue Arabia“ numerį.
DKNY, „Oscar de la Renta“, „Tommy Hilfiger“, „Mango“ ir „Monique Lhuillier“ netgi yra išleidę specialias musulmoniškajam pasauliui pritaikytas kolekcijas ir jas pardavinėjo tik Viduriniuose Rytuose ir beveik išskirtinai tik per ramadano laikotarpį. Tokie galingiausių mados namų žingsniai nelieka nepastebėti islamo kritikų, o ir šiomis dienomis Vakarų pasaulyje pasitaiko nemažai rasistinių išpuolių prieš musulmonus ir priešingai. Dėl saugumo kai kuriuose Europos miestuose net uždrausta musulmonėms dėvėti visą kūną dengiančius drabužius. Į tai nepalankiai žiūri ir nemaža dalis vakariečių darbdavių. Ypač Europoje šiuo metu garsiai kritikuojama musulmoniškosios kultūros invazija ir bandymas paminti Senojo žemyno taisykles ir tradicijas.
Kita vertus, „Dolce & Gabbana“ ir kitų prekių ženklų sprendimas kurti musulmonišką madą yra tarsi pareiškimas, kad vakarietiškas ir rytietiškas mados pasauliai gali draugauti ir priimti vienas kito estetiką. Ieškant finansinės ir verslo naudos taip pat bandoma pasakyti, kad musulmonai ir jų tradicinė mada jau nebėra globaliosios mados nevykėliai.
