Italija garsėja savo odinių gaminių kokybe ir stiliumi, o „Made in Italy“ pažymėtos rankinės asocijuojasi su kokybe, meistriškumu, elegancija, tapatybe, istorija. Natūralios odos rankinės tarnauja ilgiau nei dirbtinės odos gaminiai, jas galima lengvai prižiūrėti ir atnaujinti – tereikia nuvalyti šluoste ir įtrinti impregnuojančia priemone su bičių vašku, argano ar simondsijų aliejais. Toskanoje sukurtos rankinės išsiskiria konstrukcijos ir pasiuvimo kokybe, o senoviniu būdu išdirbtai odai būdingos raukšlės ir maži netobulumai suteikia rankinei unikalumo ir ilgaamžiškumo.
Kaip natūrali oda nagingų meistrų rankose virsta aukščiausios kokybės madingu aksesuaru, galima pamatyti kelionėje po Toskaną, užsukus į vietinių amatininkų dirbtuves, stebint įdomų ir kerintį odos apdirbimo, rankinės konstravimo, siuvimo ir apdailos procesą. Toskanosdovanos.lt pasakoja, kokį ilgą kelią turi nueiti natūralios odos rankinė kol ji virsta unikaliu, patogiu ir praktišku aksesuaru.
Mažiausiai 12 žingsnių skiria odą nuo madingos rankinės
Daugiau nei 90 procentų mados srityje naudojamų neišdirbtos odos rūšių gaunamos iš maistui auginamų gyvūnų: ėriukų, ožkų, veršių, kiaulių, avių. Toskanos amatininkai ir odų išdirbėjai odas renkasi jau skerdyklose, parinkti kokybiškas galvijų odas yra ypatingai svarbu tolimesniems odos išdirbimo etapams, o galutinė rankinės išvaizda ir ilgaamžiškumas priklauso ne tik nuo meistro rankų, bet ir nuo odos išdirbimo technologijos.
Toskanoje odos išdirbamos pagal autentišką senovinę toskanietišką tradiciją, siekiančią 9 amžiaus pradžią. Naudojama tik veislinių galvijų oda vadinama pellame pieno fiore. Tai užtikrina aukštą odos kokybę – išdirbta veislinių gyvulių oda būna be įbrėžimų ir dėmių. Kam odos gaminiai bus skirti rankinėms, avalynei ar interjero detalėms – tai priklauso nuo odos pradinio storio. Rankinėms ir avalynei parenkama vidutinio storumo oda, drabužiams – itin plona, o diržams – stora.
Odos paruošimas. Natūrali oda yra organinės kilmės ir greitai genda. Svarbu odas laikyti tinkamomis sąlygomis, todėl dažniausiai odos laikomos gyvūno kilmės šalyje. Labai svarbu odas tinkamai paruošti išdirbimui, idant gyvūno kailis liktų nesugadintas, o ir pats išdirbimo rezultatas būtų lengvesnis bei kokybiškesnis. Pradedant ruošti odas išdirbimui, jos mirkomos vandenyje, plikinamos tirpdant epidermį ir plaukus, kad juos būtų galima atskirti. Tam reikalingi medienos pelenai. Jie užpilami šiltu vandeniu, santykiu 1:1 ar didesniu pelenų kiekiu. Atlikus visas kailiams įprastas skysčių pašalinimo procedūras, kailis plauku į išorę panardinamas į paruoštą šarmą, kuriame išbrinkusi oda atpalaiduoja plauko šaknis ir plaukas pašalinamas. Išskalauta oda vandenyje patalpinama į pasirinktą raugą.
Rauginimas. Ši istorija prasideda tada, kai priešistorinis žmogus suprato, kad gyvūnų oda puikiai apsaugo nuo šalčio, vėjo ir nepalankių oro sąlygų. Tačiau oda nebuvo ilgaamžė dėl joje esančių organinių pigmentų, kurie laikui bėgant pradėdavo pūti. Ilgainiui buvo išrastas odos konservavimo būdas, kai veikiant dūmams arba panardinant į vandenį su įvairių medžių, krūmų šakomis ir lapais, oda išsilaiko daug ilgiau. Tokiu būdu buvo išrastas rauginimas – pirmasis odos apdirbimo etapas. Toskanoje išdirbta oda – Vacchetta – rauginama senoviniu būdu: naudojama įvairių medžių (mimozos, kaštainio, kvebracho ir kt.) mediena ir žievė. Naudojant natūralias priemones rauginimas yra ne toks taršus. Rauginamos odos paviršiuje atsiradę nedideli ruoželiai, raukšlelės ir vos matomi įbrėžimai rodo natūralumą, o kiekviena oda tampa unikali.
Rauginimui naudojant trivalentį chromą gaunami pusgaminiai wet blue. Pirmiausia odos apdorojamos sieros rūgštimi, tuomet rauginimo medžiagos geriau įsiskverbia į odų vidų, o rauginimo pabaigoje odos yra drėgnos žalsvai mėlynos spalvos. Rauginant tokiu būdu paruošiamos odos bet kokiems gaminiams (išskyrus batų padus).
Riebinimas. Šiame etape odos impregnuojamos medinėse statinėse su gyvūnų taukais. Paprastai šiam apdorojimo būdui naudojami gyvūninės ar augalinės kilmės, taip pat sintetiniai aliejai ir riebalai. Odos įgauna minkštumo, apimties, tampa vandeniui atsparios.
Presavimas ir džiovinimas. Ištrauktas iš raugo kailis išskalaujamas vandenyje, nuvarvinamas, ištampomas, ištiesiamas arba kabinamas džiovinimui. Presuojant ar stipriai spaudžiant iš raugintų odų pašalinamas vanduo. Vėliau odos kabinamos ant kabyklų – „ožių“ – ir džiovinamos. Džiūnant odos yra nuolat tampomos, lankstomas pirštais, minkštinamos.
Dažymas. Neišdirbtų odų dažymui naudojamos spalvos vadinamos lakais. Paprastai tai yra pačios įvairiausios natūralios ir dirbtinės dažomosios medžiagos. Odinės rankinės dažymui naudojami tik vilnoniai kilimėliai. Tokiu būdu kiekviena oda padengiama unikaliais atspalviais ir skiriasi nuo kita technika dažytų odų. Toskanoje dažoma rankiniu būdu ir tai tik padidina odos natūralumą.
Poliravimas. Prieš pradedant rankinės modelio projektavimą oda poliruojama. Tam naudojamas gintaro ritinėlis, nes, pasak florentiečių meistrų, jokios kitos medžiagos nesuteikia tokio blizgesio kaip gintaras.
Eskizas. Tai bene svarbiausias rankinės kūrimo etapas. Nuo eskizo idėjos ir projektavimo priklauso, ar rankinės modelis bus sėkmingai perkamas. Rankinė privalo atitikti žmonių poreikius, kitaip ji nebus originali ir paklausi, todėl visi kiti rankinės gamybos etapai bus taip pat beverčiai. Sukurta rankinė turi atitikti tris pagrindinius poreikius: būti elegantiška, originali ir patogi.
Lekalo konstravimas. Kai rankinės modelis suprojektuojamas, vėliau projektas perkeliamas ant popieriaus, atvaizduojant kiekvieną detalę atskirai. Taip sukuriamas rankinės lekalas.
Odos pjaustymas. Paruošus popierinį lekalą pradedamos ruošti tikslios odos iškarpos, iš kurių bus sukurta rankinė, ir pasirengiama rankinės siuvimui. Ši užduotis reikalauja ypatingo amatininko dėmesio, subtilumo ir tikslumo: svarbu vengti atraižų, atpažinti visus odos ypatumus ir defektus, iškirpti odą milimetro tikslumu, kad ji visiškai atitiktų paruoštą modelį. Bet kokia klaida ar nukrypimas nuo lekalo gali pakenkti rankinės kokybei.
Siuvimas. Tai yra etapas, kai visos supjaustytos odos detalės sujungiamos į visumą – susiuvamos, o rankinė įgauna matomą pirminį pavidalą. Toskanoje rankinės siuvamos rankomis, nuo taško iki taško, kiekviena odos detalė turi tobulai sutapti su kitomis. Siuvimas reikalauja ypatingo dėmesingumo ir preciziškumo. Vieno centimetro paklaida gali pareikalauti pašalinti dalį odos, o tai būtų brangios medžiagos švaistymas. Be to, siuvant odą, priešingai nei bet kurį kitą audinį, viena netinkamai pradurta skylė gali negrįžtamai sugadinti visą produktą. Kai kurios rankinės dalys turi būti susiūtos simetriškai ir lygiomis linijomis, tam naudojama siuvimo mašina.
Apdaila. Rankinės apdaila atskleidžia ne tik jos stilių, bet ir charakterį, savitumą. Žnyplėmis pritvirtinamos visos projekte numatytos reikiamos detalės: rankenos, užsegimai, kampukai, kt. Kurdami natūralios odos rankines Florencijos meistrai kruopščiai parenka visas detales, kas kiekvienai rankinei suteikia ypatingo žavesio ir išskirtinumo.
Ženklinimas. Prie kiekvienos odinės rankinės prisiuvamas gamintojo patvirtintas natūralios odos lopinėlis su įspaustais užrašais Vera pelle Made in Italy. Tai patvirtinimas, kad jūsų įsigyta rankinė yra iš natūralios odos. O užrašas Vera pelle conciata al vegetale in Toscana Made in Italy reiškia, kad šiai rankinei suteiktas sertifikatas, rodantis, jog odos buvo rauginamos ir dažomos augaliniu būdu, nenaudojant jokių cheminių priedų.
Toskanos regiono odos meistrai – Italijos paveldas
Toskanos regionas ir jo sostinė Florencija yra vadinama pasaulio meno meka, išsiskirianti ne tik miesto grožiu, spalvomis ir formomis, bet ir turinti savo kvapą – kokybiškai išdirbamos odos kvapą. Nuo Florencijos senamiesčio ir garsiojo Ponte Vecchio iki netoliese esančio miestelio Santa Croce sull'Arno gatvelių tvyro sodrus natūralios kokybiškai išdirbtos odos kvapas, kuris mūsuose yra beveik pamirštas arba išnykęs. Florencijoje ir jos apylinkėse galima įsimylėti ne tik meną, išlavinti skonio receptorius –juk tai Italija! – bet ir pamatyti, pajausti, užuosti unikalius, pagal senąsias itališkas tradicijas išdirbamus vietinių odininkų rankų darbo kūrinius.
Po Antrojo pasaulinio karo didžiausiame Toskanos regiono odos pramonės miestelyje Santa Croce sull'Arno gimė idėja padėti jauniems nuo karo katastrofų nukentėjusiems našlaičiams. Vienuolių iniciatyva vienoje Florencijos mokyklų buvo surengti smulkiųjų italų amatininkų patirtį ir tradicijas puoselėjantys odos meno mokymai. Ši mokykla Florencijoje gyva iki šiol. Išmokti šio senovės amato čia atvyksta studentai iš viso pasaulio. Toskanos regiono amatininkams natūralių odos gaminių kūrimas nėra tik pragyvenimo šaltinis, tai daugiau gyvenimo būdas, perduodamas iš kartos į kartą, ir tai tik patvirtina, koks svarbus odos meno socialinis vaidmuo visuomenėje. Odos amato istorija ir kūrybingi amatininkai yra vertinami ir laikomi Italijos nacionaline vertybe!
