Dainininkas vis dažniau susimąsto, vyrai ar moterys iš tiesų yra stiprioji lytis. Vyrai, jo manymu, stipresni priimdami svarbius sprendimus dėl karjeros, asmeninio gyvenimo, materialinių dalykų.
„Moterys labiau gilinasi į pasekmes, smulkmenas, į kurias vyras nekreipia dėmesio. Joms nuolat kyla begalė klausimų – kas nukentės, kas išloš, gilinasi į mažmožius, kuriems vyrai neteikia reikšmės.
Mes einame tiesiau, greičiau, ryžtingiau. Moteris tą patį padarys lėčiau, bet ji daug labiau įsigilins į reikalo esmę. Be to, moteris turi tą kartu ir prakeiktą, ir fantastišką intuiciją.
Kodėl prakeiktą? Moteris kiaurai mato vyrą! Nuo jos negalime nieko paslėpti. Moterį galime apgauti tik tuomet, kai ji pati tai leidžia, nori būti apgauta. Viską ji žino, viską jaučia, tik dažnai nenori matyti tiesos. Mums, vyrams, tai kosmosas, nepasiekiami dalykai“, – kalbėjo Egidijus.
Štai vyras sprendžia problemą lyg pramušdamas skylę sienoje. Jis džiaugiasi, kad ją pramuš, išeis ten, kur jam reikia, – jis tiesiog nugalės. O moteris apsvarstys, kur pro tą skylę pateks, ar ten bus gera, kiek dulkių sukels šis procesas ir galiausiai kokios bus pasekmės. Tačiau iš esmės stiprioji lytis jam – vyrai.
„Būsime stiprioji lytis tol, kol reikės šiurkščios fizinės jėgos, ištvermės, greitos reakcijos ir rizikingų sprendimų čia ir dabar“, – sakė Egidijus.
– Kiek šiame jūsų pasakyme vyriškos ambicijos? Sutikite, būtų keista iš vyro išgirsti priešingą nuomonę.
– Nugyvenau jau nemažai gyvenimo, esu vėtytas ir mėtytas. Suprantu, kad mes daug kuo nusileidžiame moterims. Tačiau, nepaisant visų moterų privalumų, būna daugybė situacijų, kai moterys jaučiasi bejėgės. Viena tokių – kai reikia priimti skubų sprendimą.
Taip, moterys mano, kad visada nusileidžia vyrams. Taip darykite jūs, vyrai, eikite... Aš kuo toliau, tuo labiau tai suvokiu. Konfliktinėje situacijoje vyras dažniausiai trenkia kumščiu į stalą. Čia turi būti taip ir ne kitaip, nes aš esu vyras ir žinau.
Ir pats esu linkęs taip daryti. Pamatau tikslą ir į jį einu, manau, kad žinau tiesiausią, teisingiausią kelią. Tačiau su metais pradedu įsiklausyti – jei kas nors man kartojama daug kartų, pradedu girdėti, o ne nesvarstydamas atmesti.
Informacija turi prasiskverbti pro vyro ambicijų sieną, kad į ją būtų atkreiptas dėmesys.
– Save galite pavadinti stipriu vyru?
– Velnias žino... Manau, taip. Šiais laikais gyvenime būdamas silpnas ne ką pasieksi. Reikia turėti kietus kiaušinius. Vyrus nuolat lydi didžiulė konkurencija ir įtampa. Jei ko nors sieki, turi nuolat kovoti, rasti būdą išlikti, užsiimti savo vietą.
O peripetijų esu išgyvenęs nemažai – viską išlaikiau, suvaldžiau. Esu cholerikas, vis plyksteliu. Galiu iššaut, bam! Kibirkščiuoju, sproginėju kaip padegtas fejerverkų sandėlis – daug triukšmo ir nedaug žalos. Bet patriukšmauti, sprogti man naudinga – taip išsikraunu.
Mano ir darbas toks. Esu emocijų kalvis – mintu emocijomis, jas gaunu, perleidžiu kitiems. Tai mano stiprybė ir silpnybė. Silpnybė, nes vyras turėtų būti kietas, nepasiduodantis emocijoms, be reikalo nesiskeryčiojantis. Tačiau scenoje toks tikras kietas ir bejausmis vyras niekam neįdomus.
– Yra kas nors, ko bijote?
– Velniškai bijau tapti našta kitiems. Ypač rūpinuosi savo sveikata. Kai ateis laikas, norėčiau mirti staiga. Net sunku pagalvoti apie kančias, ilgą ligą... Nenoriu apkrauti aplinkinių savo ligomis, bėdomis, negalia.
Man tai būtų nepakeliama. Ar bijau pasirodyti silpnas artimiesiems? Tai tas pat. Nenoriu tapti našta, o būdamas silpnas toks ir būčiau.
Kiek girdime istorijų, kaip vargsta sergančiojo artimieji, o kai toks žmogus miršta, visiems palengvėja. Kankinosi pats, kankino artimuosius...
– Kada pastarąjį kartą verkėte?
– Neseniai. Vyrai verkia, kai griūva kas nors, ką jie kūrė. Vyrai verkia iš bejėgiškumo. Kai nieko nebegali pakeisti, kai sienų mušimas nepadeda. Kai žino, kad viskas byra ir nuo jo niekas nebepriklauso. Kol vyras turi jėgų ir mato išeitį, galimybę, jis kovoja.
Man atrodo, kad vyrui šniurkščioti žiūrint melodramą ar dėl to, kad gaila paukštelio, nevyriška. Pasistengiu paslėpti tą ašarą, jei filmas sugraudina. O sugraudina tuomet, kai esu žiauriai pavargęs. Tada viskas labai atlapa, jautru – esi kaip atvira žaizda.
– Scenoje esate daugiau nei 30 metų. Ar kuriuo nors metu turėjote autoritetą, siekiamybę būti panašiam į kokią nors scenos žvaigždę?
– Niekada neturėjau stabų. Buvo etapų, kai mokiausi iš kitų dainininkų – Michaelo Jacksono, Davido Coverdale’o, kitų.
Man velniškai patinka Algirdas Kaušpėdas. Žavi ir jo muzika, sceninis personažas, ir visai kitokia veikla – architektūra. Viename žmoguje visko tiek daug ir tai puikiai dera.
– Jei galėtumėte pakviesti į pasimatymą bet kurią pasaulio moterį, kuriai pasisektų?
– Pakviesčiau aktorę Julią Roberts. Ji man be galo patiko kino juostoje „Noting Hilas“. Ją įsivaizduoju galinčią nusileisti nuo žvaigždės pjedestalo, kaip tame filme. Žmogus, taip įtikinamai tai suvaidinęs, turi turėti ką nors įdomaus.
Nepasakyčiau, kad ji man labai graži, tačiau atrodo nepaprastai šilta. Visi vaidmenys spinduliuoja didžiule šiluma, nepaprastu gėriu.
Išvaizda? Gatvėje atkreipti dėmesį gali nebūtinai žavinga moteris – ir kvailai prisidažiusi iš pat ryto, ir be galo pasipuošusi. Atkreipti vyro dėmesį nesunku, tačiau sulaikyti jį ilgesniam laikui jau sudėtingiau.
Man patinka stilingos moterys. Tokios, kuriose skamba viskas – ir akys, ir tai, ką ir kaip ji dėvi, ir kaip eina. Kartais sutinku tokių moterų, į jas norisi žiūrėti.
Dėl to mačo manyje nenubunda. Tiesiog pagalvoju, kad gera matyti skonį, tobulybę. Musmirės blizgėjimas, brangūs blizgučiai niekada manęs nežavi.
– Kokius tėvo patarimus įsiminėte, ar gavote iš jo vyriškumo pamokų?
– Tai sunki tema. Mano tėvai išsiskyrė labai anksti, augau be vyriško auklėjimo. Su tėvu pradėjau bendrauti būdamas daugiau nei 30-ies. Kokios jau tada pamokos?
Tėviškumas, tėvo ir sūnaus ryšys turi užaugti, eiti kartu per gyvenimą. Juk yra etapų, kai sūnui labai reikia tėvo, jo pavyzdžio, jį matyti ir girdėti – eiti, kalbėti, gestikuliuoti kaip jis. Tada jo nebuvo.
Dabar mes labiau draugai, bendraujantys žmonės.
– Turite 28 metų sūnų Karolį. Kokie jūsų santykiai?
– Sūnus iš manęs perėmė ir daug gero, ir, deja, blogo, tačiau aš visada buvau su juo. Prisipažįstu, kad galbūt nesu pats geriausias tėvas. Jis žino, ką padariau blogai, kur suklydau. Karolis turi pavyzdį, kurio aš neturėjau, jis turi galimybę nekartoti mano klaidų.
Aš viską – atrasti ir išmokti – turėjau pats. Ir klysti pats, kad suprasčiau klaidų reikšmę. Jei darau klaidų bendraudamas su sūnumi, tai tik dėl to, kad nežinau, kaip reikia daryti tinkamai.
Tėvo reikia kaip atskaitos taško – kiek aš noriu būti toks kaip jis. Jei iš tėvo pavyzdžio matysiu, kad man tai nepatinka, nesielgsiu vienaip ar kitaip.
Vaikystėje kartą tėvas mane labai įžeidė. Kai gyvenime susiduriu su panašia situacija, net ir sukandęs dantis nesielgiu taip, kad labai įskaudinčiau kitą žmogų. Be abejo, pridariau kitų dalykų, nuo kurių skaudėjo sūnui.
Mano sūnui tuoj 30. Jis jau didelis vyras, susitinkame keletą kartų per mėnesį. Per retai.
Kadaise svajojau, kad Karoliui užaugus mudu nusipirksime motociklus ir abu važiuosime per Europą. To padaryti nepavyko.
– Jūs žinote ir ankstyvos, ir vėlyvesnės santuokos pliusus ir minusus. Ką nevedusiam sūnui patariate šiuo klausimu?
– Sūnus turi draugę ir laimingai gyvena. Dabar jaunimas nėra linkęs anksti vesti, ir aš labai palaikau šią tendenciją. Jei jam būtų 20 metų, patarčiau palaukti. Ankstyva santuoka – vien minusai.
Juk žmogus dar pats nesubrendęs, o jau turi taikytis prie kito žmogaus silpnybių. Juk dar savųjų nebūname įvardiję, nemokame su jomis tvarkytis. Galvoje viskas verčiasi kūliais, sproginėja, o jau reikia rūpintis kito žmogaus problemomis.
Juk ir sakoma: žmonės tuokiasi, kad dviese būtų lengviau spręsti problemas, kurių gyvendami po vieną jie net neturėjo. Šeima, santykiai, pinigai jaunus žmones užgriūva kaip perkūnas iš giedro dangaus.
Buitis, vaikai, o tu dar nežinai, ko nori, – kartais virš galvos žemė, kartais – dangus. Vartaisi kažkaip...
Tuoktis? Tik vėlai! Ankstyva santuoka – atgyvena. Kai reikėdavo perimti tėvų ūkį, tekdavo greitai gimdyti vaikus, nes jų daug mirdavo. Kol jaunas, turi juos užauginti, nes gyvensi 40 metų. Ligos vertė skubėti.
Dabar nėra kur skubėti – visiškai palaikau sūnų. Kalbėjomės apie tai su Karoliu, tačiau nesikišu – tai dviejų žmonių reikalas. Reikia įsitaisyti, suprasti, kad vedyboms, pietų stalui, sofutei, gražiems indams, vakarienėms ir sėdėti namuose atėjo laikas.
– Savaitgaliais, matyt, ir pats nesėdite ant sofutės, nes koncertuojate. Koks jūs esate namuose?
– Dievinu būti namuose. Man labai patinka jaukumas, namų ramybė. Tai, manau, brandos reikalas. Natūralu, kad visiems tas jausmas anksčiau ar vėliau ateina.
Kai matau 60-metį, kuris blaškosi, man jau atrodo keistai. Kita vertus, ne! Tai smagu, žmogus juk gyvas. Stereotipai, kad atėjus laikui turi nekišti nosies iš namų, man nepatinka. Kokie sportai? Sėdėk namie prie televizoriaus! Nesąmonė. Kiekvienas susiranda sau tai, kas jam ir jo amžiui smagu ir gerai.
– Turite ir tris dukteris. Ar su visomis pavyko rasti ryšį, o gal kuri net yra tėvelio dukrelė?
– Vyresnėlėms Akvilei ir Ievai dėl tėvo nepasisekė – išsiskyriau su jų motina ir nelabai prisidėjau prie jų auklėjimo. Buvo laikas, kai bendravome labai paviršutiniškai arba net nebendravome. Nesu tobulas tėvas.
Lepinantis tėvelis buvau jauniausiai dukteriai Liepai. Dabar jai 17 metų, tėvelio seniai nebereikia. Dar bandau toks būti, bet... (Juokiasi.) Ji ir buvo tėvelio dukrelė – gavo tą kompensaciją už kitas dukteris. Liepai atiteko mano didelis noras būti geram visiems savo vaikams. Gal net kiek perlepinau – kartais nėra lengva.
Dabar ir su vyresnėmis dukterimis puikiai sutariame. Vyriausioji dukra, su šeima gyvenanti Prancūzijoje, jau padovanojo man dvi anūkes. Jos puikios! Vienai trylika, kitai – 10 metų. Labai jų laukiu, vasaromis atvažiuoja pasisvečiuoti.
Vyresnioji vaikaitė jau paauglė, nebe ta mano meškiukė anūkėlė. Manau, bus ir daugiau anūkų – du vaikai jau suaugę, jiems tai rimtai gresia. (Juokiasi.)
– Ką jums reiškia būti tėvu?
– Būti tėvu yra... kai velniškai džiaugiesi dėl vaikų sėkmių ir labai kaltini save dėl visko, kas jiems nesiseka. Man atrodo, kad esu prisidėjęs prie visko, kas jiems nesiseka: gal ko nors nedaviau, ko nors neišmokiau, kai ką pražiūrėjau ar savo pavyzdžiu nepadėjau.
Logiškai pagalvojus taip nėra. Juk visi turime savų problemų, niekas nėjo per gyvenimą kaip sviestu patepta – gyvenimas ir yra pakilimai, nusileidimai. Tačiau kaltinu save ir svarstau, kaip būtų, jeigu būtų.
Kiekviena vaikų sėkmė – didžiulė mano pergalė, džiaugiuosi, kokie nuostabūs mano vaikai. (Šypsosi).
– Jūs – itin džentelmeniškas, elegantiškas ir stilingas vyras. Iš kur tai atėjo?
– Ne kartą esu girdėjęs tokią nuomonę, tačiau toks visai nesijaučiu. Man iki šiol mįslė, kodėl taip esu vadinamas. Galbūt žmonės, kurie mane mato scenoje, mano, kad toks pats esu kasdien?
Scenoje esu kostiumuotas, o gyvenime visai kitoks. Dievinu džinsus, striukes, o ne paltus ir permestus stilingus šalikus. Mada domiuosi tik dėl scenos. Tai mano viešoji, visų matoma pusė.
Namie būnu su treningais, marškinėliais, sportiniu kostiumu. Iki elegancijos, deja, nuvilsiu, man toli.
– Rūpinatės savo sveikata, sportuojate. Gal ir maistą renkatės lengvesnį, dietiškesnį?
– Sportuoju jau seniai. Pradėjo klapsėti širdis. Gydytojas man ir sako – o ko tu nori? Visą savaitę gulinėji, o savaitgaliais koncertuodamas duodi širdžiai baisiausią krūvį. Nori būti sveikas? Duok krūvio! Tai ir darau.
Esu įsitikinęs, kad kiekvienas vyras, užuot sėdėjęs prie televizoriaus, turėti sportuoti, išeiti pasivaikščioti su vaikais, – tai naudinga ir kūnui, ir sveikatai, ir santykiams. Sporto klube lankausi dukart per savaitę – labai norėčiau tris, bet nerandu laiko.
Galvoju, ką valgau. Labai retai valgau kiaulieną – man ji neskani. Dievinu žuvį. Valgau labai daug daržovių, be lėkštės salotų mano diena neįsivaizduojama.
Pastaruoju metu valgau tai, ko noriu, – organizmas pats pasako, kas jam tinkama, tik reikia jo klausyti. Pasitikiu intuityviu valgymu, nors patį pavadinimą „intuityvi dieta“ išgirdau neseniai. Man taip išėjo natūraliai.
Jei pradeda kauptis seilės pagalvojus apie tortą – suvalgau gabalėlį. Saldumynus mėgstu pripuolamai.
Maisto ruošimas nėra mano aistra – turiu kelis mėgstamus patiekalus, kuriuos vis tiražuoju.
– Lietuvoje esate vienas pirmųjų vyrų, garsiai pasakiusių, kad jiems buvo atlikta plastinė operacija.
– Tikrai nedariau plastinės operacijos tam, kad apie tai galėčiau rėkauti. Tačiau tokios operacijos palieka randų, nori to ar ne. Manau, kad juos ir pastebėjo kuri nors iš televizijos grimuotojų... Kam nors pliurptelėjo, sulygino nuotraukas ir tai buvo akivaizdu.
Man buvo pakoreguoti viršutiniai vokai, kurį laiką tie randai buvo matyti. Iki operacijos jaučiausi labai blogai, vokai buvo nukritę. Po operacijos mano pasaulis prasiplėtė, akiratis atsivėrė.
Nespjaunu į tokias operacijas. Jei kas nors trukdo, invazijos yra gerai. Tačiau man atrodo kvailai nenatūraliai pripūstos moterų lūpos – juokinga. Esu matęs ir labai gražiai saikingai padidintų lūpų – tai buvo labai gražu.
– Nebijote pasenti, susiraukšlėti?
– Gal... Vieni žmonės sensta gražiai, kiti – ne. Pažiūrėkite į žurnalistą Algimantą Čekuolį – jis šaudo proto kibirkštėlėmis ir yra žavingas su savo velniukais akyse. O kitiems užkrinta akių vokai, nutįsta žandai...
Jei žmogus turi eiti į sceną, kodėl jis turi rodyti tuos aiškius senatvės požymius publikai? Juolab kad senatvė iškreipia bruožus.
– Pasitikite savimi?
– Vaikystėje buvai kompleksų kamuoliukas. Manau, tai būdinga visiems mamos augintiems berniukams. Kompleksavau dėl visko: išvaizdos, ūgio, plaukų, nosies...
Iš to nepasitikėjimo išaugo hiperpasitikėjimas. Tik dėl to, tikiu, užlipau ant scenos – taip slėpiau savo kompleksus, tarsi neigiau juos. Didžiuliai kompleksai iš vaikystės dažnai veržiasi baisiu ego fontanu – pažiūrėkite į Michaelą Jacksoną, dainininką Prince’ą.
Norėdami paslėpti kompleksus žmonės dažnai padaro labai daug, tampa pernelyg savimi pasitikintys. Taip neigia savo menkavertiškumą. Manau, kad mano noras lipti į sceną buvo to menkavertiškumo padarinys.
Šiandien viskas gerai. Supratau, kad jei kas nors už nugaros juokiasi, nebūtinai iš manęs.
– Tikri mūsų šalies vyrai tiems, kurie prisižiūri, darosi manikiūrą, tikrai turėtų ką pasakyti ir tikrai ne pačius gražiausius žodžius. Kaip susidorojate su kritika?
– Į akis niekas nesako, o internete komentarų neskaitau. Vieną kartą užmečiau akį ir supratau, kad ten nereikia kišti nosies. O kam? Juk smirdi.
Tie tikri vyrai yra absoliuti praeitis! Pažiūrėkite, koks stilingas mūsų jaunimas. Jis žino, kas yra laiku apsikirpti, nusiskusti, susitvarkyti nagus ir puikiai atrodyti, gali užsimesti rožinį šaliką, apsiauti mėlynus batus ir gerai jaustis.
Širdis džiaugiasi, kai matau tokį jaunimą. Štai ateina Lietuva! Ir ta Lietuva bus puiki – kovojome už tą kartą, kuri ateina laisva ir nesugadinta. Mūsų jaunimas nebeturi vergų komplekso, kalėjimo suvokimo, koks turi būti vyras!
– Kokio įsimintiniausio komplimento esate sulaukęs?
– Paauglystėje sūnus buvo susižavėjęs breiku. Be jokios mano įtakos – Karolis buvo labai mažas, kai aš šokau breiką, to neprisimena. Grįžo kartą iš mokyklos ir spindinčiomis iš nuostabos akimis manęs klausia: „Tėti, tai tu šokai breiką?“
Jis į mane taip pasižiūrėjo... Iki tol buvau tėtis kaip tėtis, o tąkart buvau jo žvaigždė. Mat mokytojas jam papasakojo, kad tėtis anksčiau buvo vienas geriausių breiko šokėjų. Mėgavausi tuo komplimentu visa savo esybe!
Šiaip už komplimentus padėkoju ir nebežinau, kaip toliau elgtis, jaučiuosi kiek nejaukiai. O tada buvo labai gera!
