Londone daug laiko praleidžiantis Martynas neslepia – scenos žmogui natūralu atrodyti gražiai ir stengtis siekti nepriekaištingo įvaizdžio. Tačiau vaikinas prisipažįsta – jis mėgsta ir sportinius drabužius, kasdien nespjauna į treningus, kuriuos dėvėti jaunimui vis dažniau atrodo stilinga, ir sportinius batelius.
„Esu įvairus. Kasdien tikrai nesu toks, kokį mane fotosesijoje pamatė stilistas ir fotografas Gediminas Žilinskas. Visi čia sukurti įvaizdžiai buvo labai skirtingi, bet nė vienas jų ne blogesnis už kitą. Scenoje mėgautis būtent tokiais įvaizdžiais man tikrai nesvetima.
Tai esu aš – toks, koks ir esu, – skirtingas. Tai nebuvo mano paties sukurtas įvaizdis, tačiau jaučiausi puikiai“, – sakė akordeonistas.
Per fotosesiją M.Levickis jautėsi jaukiai, gal dėl to ne visus drabužius ir batus grąžino stilistui – labiausiai patikusius, puošniausius tiesiog iškart įsigijo.
– Ar yra vitrinų, pro kurias negalite ramiai praeiti?
– Esu apsėstas batų manijos! Todėl ir per fotosesiją man patikę nebuvo grąžinti stilistui. (Juokiasi.)
Kai pastarąjį kartą kraustydamasis skaičiavau – dabar jau yra ir naujų – jų buvo 30 porų. Man patinka turėti daug batų, nors daug jų neaviu. Kartais pasižiūriu į spintą ir susimąstau, kad vienų ar kitų neavėjau jau kurį laiką. Apie trečdalį batų – klasikiniai, skirti labiau scenai. Kiti – laisvalaikio: žieminiai ir sportiniai. Sportiniai bateliai man labai patinka. Spintoje tarp batų dabar tikrai nerasčiau šlepečių per pirštą – nekenčiu jų!
– Ar apsipirkdamas – ne tik scenai, bet ir kasdienai – kreipiatės pagalbos į stilistus, klausiate kieno nors patarimo?
– Mano apsipirkimai, kai medžioju drabužius ar batus, dažniausiai nebūna planuoti. Tai priklauso nuo nuotaikos, įkvėpimo. Turiu kas man padeda išsirinkti drabužius. Į parduotuves mane dažnai lydi artimi žmonės, draugai, galintys apdarą įvertinti iš šalies. Stilistų paslaugomis naudojuosi pripuolamai – kartais specialiam kokiam nors projektui jie man padeda apsirengti. Neturiu tokio, į kurį patarimų kreipiuosi nuolat.
Nesakyčiau, kad tokios pagalbos man labai reikia, pasitikiu savo išmone. Tačiau kartais smagu, kai apranga pasirūpina profesionalai. Kaip ir per šią fotosesiją. Stilisto Mariaus darbas, mano manymu, buvo labai svarbus. Nuotraukose tai ir matyti.
– Ar domitės mada, sekate jos tendencijas?
– Labiau esu žmogus, pasiduodantis nuotaikai, o ne griežtai gyvenantis pagal mados tendencijas. Mada mane labiau domina kaip meno rūšis, todėl kartais pavartau ir mados žurnalus. Vis dėlto rimčiau diskutuoti apie mados tendencijas nesiryžčiau. Kalbėdamas apie garsius mados vardus irgi jausčiausi beviltiškai.
– Ar jums svarbi drabužio etiketė? Spintoje rastume garsių mados namų kūrinių?
– Nevengiu pirkti ir iš dėvėtų drabužių parduotuvių – Londone tai darau itin dažnai. Ten randu drabužių ir su garsiomis etiketėmis, ir iš viso be jų. Puikiai jaučiuosi juos dėvėdamas. Prabangos ženklas drabužio mano akyse nedaro vertingesnio. Tačiau, kita vertus, man atrodo žmogiška norėti įsigyti ką nors prabangaus, unikalaus, itin geros kokybės ir su etikete. Tokių drabužių mano spintoje tikrai yra.
Štai visai neseniai, prieš kelis mėnesius, Londone teko apsipirkti dizainerio, apie kurį buvau labai mažai girdėjęs, parduotuvėje. Japonų kūrėjo Issey Miyake kūriniai, mano akimis, itin unikalūs. Atvirai? Nusiaubiau tą parduotuvę! (Juokiasi.) Pamėgau jo drabužius, nors anksčiau net nežinojau, kas toks šis dizaineris.
– Ar yra konkreti suma, kurios nemokėtumėte kad ir už labai geros kokybės patinkantį kostiumą?
– Kai daug uždirbi, patinkančio daikto kaina nėra labai svarbu. Čia kalbu ne apie save! (Juokiasi.)
Esu jaunas ir milijonų neuždirbu. Eidamas į parduotuvę suvokiu, kiek galiu sau leisti. Žinoma, kartais pamačius patinkantį drabužį visi išankstiniai nusistatymai subliūkšta, bet tai nutinka gana retai.
Geram daiktui – nesvarbu, ar tai drabužis, ar ne – pinigų negaila. Jei žmogus tiki to pirkinio verte, prasme, reikia stengtis įsigyti patį geriausią, kuris dažniausiai ir pats brangiausias. Kai leidžia galimybės, visada renkuosi tokį kelią.
– Pirkinys, juolab drabužis, jūsų nuomone, gali būti gyvenimo prasmė?
– Būčiau cinikas, jei sakyčiau, kad galvoti apie įvaizdį, drabužius yra tuščia. Juk esu scenos žmogus. Karjeros žmogus, siekiantis savo tikslų, mane supras. Štai paprasta situacija – darbo pokalbis. Ar pavyks, jei su darbdaviu susitiksime būdami skarmaluoti? Tai retorinis klausimas, kuriuo nuginkluočiau visus, kurie man sakytų, kad drabužiai yra tuščia ir nesvarbu. Juk yra net posakis, kad pagal drabužį sutinkama, pagal protą palydima. O kiek gyvenime būna situacijų, kai įspūdį reikia padaryti per pirmąsias susitikimo akimirkas.
– Vis dėlto atsiras ne vienas „tikras“ vyras, kuris jums pasakys, kad puoštis ir kruopščiai rūpintis savo įvaizdžiu mažų mažiausiai nevyriška, kad save puoselėja tik gėjai arba narcizai.
– Būdamas scenos žmogus ir pats turiu tokių pavyzdžių, ypač ryškūs jie Lietuvoje. Neseniai turėjau koncertą su vienu gana garsiu mūsų šalies orkestru. Tai buvo labai svarbus pasirodymas, todėl paprašiau, kad ir mane, ir visą orkestrą grimuotų, nors pasirodymas ir nebuvo filmuojamas.
Daugelis orkestro vyrų griežtai atsisakė sėstis į grimuotojų kėdę. Tai nevyriška? Tuomet gal ir smuiku scenoje griežti nevyriška? Kur riba? Artistas scenoje turi būti tobulas. Tad jei iki to tobulumo trūksta makiažo ar kaip man (mano bėda) paslėpti veido raudonį, tebūnie, scenoje būsiu pasidažęs.
Aš šioje situacijoje dėl vyriškumo nematau jokių problemų. Džiaugiuosi, kad mano aplinkoje nėra tokių „tikrų“ vyrų.
Daugiau – antradienio žurnale „Stilius“. Daugiau Lietuvos ir užsienio garsenybių gyvenimo naujienų – mūsų „Facebook“ paskyroje!
