Sunku pasakyti, ar ateis ta niūri ateitis, kai užsidėję virtualios realybės akinius prie kompiuterių prijungti zombiai virtualiai puotaus, realybėje kimšdami šlapias pjuvenas, tačiau virtualų seksą, muštynes su zombiais ir sūpynes išbandyti jau galima, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“. Ir visai nebrangiai. Atsirado net drąsuolis, kuris pasiryžo persikelti į už akinių slypinčią „Matricą“.
Vienus galimybė išplėsti supančią realybė gundo lyg išsvajota kelionė. Kitus toks noras pabėgti nuo realybės gąsdina, lyg priklausomybė nuo narkotikų. Vieni svajojo apie tabletes, kurios perkels į kitą pasaulį, kiti įsivaizdavo šalmus, kuriuos užsidėję gyventume kitą gyvenimą. Fantazijos fantazijomis, o atsiradus kompiuteriui 1990 m. virtuali realybė tapo teoriškai įmanoma.
Idėja paprasta – apgauti žmogaus pojūčius taip, kad jis pasijustų esąs kitur negu yra. Lytėjimo ir kūno padėties jutimus apgauti techniškai sudėtinga, ausis apgauti jau mokėjome, tad imtasi svarbiausio – akių. Užduotis – prieš kiekvieną akį esantis ekranas rodo vaizdą, kuris sukiojant galvą kinta lygiai taip, kaip kistų realus.
Nieko nepavyko nei 1980 m., nei 2000 m. Jei gaminiai veikė, tai kainavo kaip nedidelė valstybė, o jei buvo pigūs, virtuali realybė buvo prastesnės kokybės už realų sovietų komunizmą.
2012 m. Palmeris Luckey, matyt, neapsiskaitęs ir nesmalsus, todėl nė negirdėjęs, kad visi virtualios realybės daikčiukai pasmerkti nesėkmei, užsimanė sukurti... virtualios realybės akinius. Keisčiausia, kad sukūrė, o nesėkmė jo vis dar neištinka.
Nors parduotuvėse „Oculus Rift“ vis dar nėra, virtualią pornografiją su jais išmėginusių daugėja. Lietuvos studentai jau irgi jiems kuria virtualios realybės programas, o 2014 m. „Facebook“ šių akinukų kūrėjų kompaniją įsigijo už 2 mlrd. dolerių.
Manote, tai ir visa istorija? Kažkas sukūrė kažkokius keletą šimtų dolerių kainuojančius akinius ir visi jau puls ta virtualia realybe džiaugtis? Niekai! Kam švaistyti pinigus įrenginiui, jei du trečdalius to įrenginio daugelis jau turime kišenėje? Išmanusis telefonas turi ekraną, giroskopą padėčiai nustatyti ir pakankamos galios procesorių virtualios realybės skaičiavimams.
Prieš pusmetį ši elementari mintis, atrodo, šovė į galvą visiems.
„Samsung“ rugsėjį pristatė „Gear VR“ – kiek per brangiai kainuojantį (200 dolerių) virtualios realybės šalmą. Iš esmės tai – tam tikru atstumu nuo veido telefoną „Galaxy Note 4“ laikantis rėmas su įrengtais dviem lęšiais. Lęšiai padeda akims patogiai žiūrėti į per arti esantį ekraną, rodantį du vaizdus – atskirą kiekvienai akiai. Šalmas įrengtas taip, kad akis gali matyti tik tai, kas skirta jai.
Akimirksniu kai ką labai panašaus ėmėsi siūlyti kas tik netingi. Kitaip negu „Samsung“, „Homido“ (69 eurai) ir „Durovis Dive“ (60 eurų) tinka visiems tam tikro dydžio telefonams. „Zeiss VR One“ (99 eurai) tinka tik „Galaxy S5“ ir „iPhone“, bet kaip atrodo! Tačiau visus pranoko „Google“, pasiūliusi virtualią realybę... nemokamai.
Kiekvienas, kas netingi ir turi bent šiek tiek smegenims paklūstančius pirštus, „Google Cardboard“ gali pasidaryti pats – tereikia rasti gabalą kartono ir porą lęšių. Tingintys arba visiškai nebemokantys nieko gaminti (t.y. dauguma tikrų vyrų) gali nusipirkti – gavau už 3 eurus.
Kad ir kaip būtų, tokia šio tipo gaminių gausa aiškiai rodo, kad virtuali realybė jau čia. Taip, bandydamas visus tuos virtualius amerikietiškus kalnelius ir sūpuokles, vaikštinėdamas paslaptingais rūsiais ir skrisdamas virš Aliaskos, neužmiršau, kad sėdžiu kėdėje. Taip, didžiausią įspūdį patyriau po to, kai nusiėmęs akinius pusdienį kovojau su pykinimu ir mėginau vėl pajusti išsinarintas akis. Tačiau vis tiek tai buvo paprasčiausia ir greičiausia kelionė į kitą pasaulį.
Man, tiesa, ji truko trumpai. Tačiau pasaulyje jau yra žmogus, pasiryžęs persikraustyti į virtualybę.
Niūrūs fantastikos filmai, kur prijungti prie laidų žmonės tik sapnuoja savo gyvenimą, menininko Marko Farido negąsdina. Tiesa, kol kas jo svajonei 28 dienas praleisti su virtualios realybės akiniais ir garsą izoliuojančiomis ausinėmis regint tik tai, ką rodo ekranai, išsipildyti nelemta. Nepavyko surinkti pinigų.
Tačiau vieną parą 2014 m. pradžioje jis taip praleido. Tiesa, M.Faridas nesiekė atsidurti kitame pasaulyje. Tik... pasikeitė kūnu su kitu. Visą parą matė ir girdėjo tai, ką matė ir girdėjo kažkoks nepažįstamasis, sutikęs nešioti kameras. Anot Marko, jis taip siekė pajusti, ką reiškia liautis būti individualybe.
Neseniai du Hamburgo universiteto studentai tyrinėjo, kaip pakis žmogaus pojūčiai po paros virtualiame pasaulyje. Pakito smarkiai. Iš pradžių tiesiog kamavo nepatogūs pojūčiai, pykino. O po keturių valandų studentai pradėjo painioti virtualią ir tikrą realybę, pasijuto lyg išties gyventų mažoje virtualioje sferoje.
Dar baisiau gali skambėti 2008 m. eksperimentą „Tapti drakonu“ atlikusio transseksualo Michos Cardenaso patirtis. Įsigudrinęs 15 dienų praleisti virtualioje žaidimo „Second Life“ aplinkoje, po 15–16 val. nenusiimdamas primityvaus virtualios realybės šalmo, Micha galiausiai vos neišprotėjo: „Man pradėjo atrodyti, kad „Second Life“ yra tikrovė. Džiaugiausi šio pasaulio „natūraliais“ miškais ir vandenynais, sveikinau draugus. Tačiau visiškai užmiršdavau valgyti ir gerti, o žiūrint į tolį mane pykino. Tęsdamas eksperimentą jaučiausi vis lėtesnis, darėsi vis sunkiau susikaupti ir prisiminti savo realaus gyvenimo faktus“, – vėliau pasakojo Micha.
Taigi ištverti virtualioje realybėje gali būti net labai sunku. Dar viena priežastis pasiūlyti šį žaisliuką tikriems vyrams.
Šiaip ar taip, tai įrankis, suteikiantis absoliučią valdžią savo pasaulyje. Na, ir kas, kad tai telpa į vienus akinius ir ekraną.
