Vieną gražų sekmadienį važiuodamas iš kaimo į namus sostinėje R.Skaisgirys net stabtelėjo iš nuostabos – prie įvažiavimo į Vilnių jį pasitiko sėdintis angelas ir šūkis „Žemai skraidančių angelų miestas“. „Skamba smagiai, bet koks angelas skraido žemai? Ogi puolęs!“ – toptelėjo į galvą. Vyras tuoj pat paskambino žmonai Vaidai – taip atsirado naujojo televizijos filmo pavadinimas.
Rolandas juokiasi išgirdęs mintį, kad moterys renkasi vyrus. Ir visiškai su tuo sutinka – jei žmona būtų nenorėjusi, jis nebūtų užkariavęs Vaidos širdies. Ir naujajame filme ši linija ryški – vyrus moterys čia valdo ir versle, ir politikoje, ir asmeniniuose santykiuose.
„Tai jos priima sprendimus. Jos taip apsukriai valdo vyrus, kad kiekvieną situaciją gali pasukti sau tinkama linkme, o vyras manys, jog sprendimas jo. Taip yra ir mūsų namuose“, – šypsosi filmų kūrėjas.
TV filmas „Puolusių angelų miestas“ scenarijų R.Skaisgirys rašė ne tik su kolegomis – pirmą kartą prisidėjo ir žmona Vaida.
„Šį darbą tikrai galima vadinti šeiminiu duetu. Su žmona jį aptarinėjome, pykomės. Mūsų suvokimas apie daugelį dalykų – ir rašymą – visiškai skirtingas!
Vaida daug rašė ir anksčiau, skaitau jos tekstus, stilių, rašymo manierą žinau. Tačiau prie scenarijaus ji prisėdo pirmą kartą, o tai visai kitas dalykas. Juk yra taisyklės, jas reikia žinoti, domėtis serialais, kinu.
Čia gausu nuslėptų minčių, suktų vingių. Scenarijus – ne tik idėja, pradžia ir pabaiga. Tai – veikėjų psichologiniai portretai. Turime tiksliai suvokti, ką jis galėtų padaryti, ko ne. Kiekvienas žmogus gali būti ir blogas, ir geras, tai žinau ir iš savo gyvenimo“, – kalbėjo Rolandas.
Papasakoti kitam žmogui, kokį pats matai personažą, nelengva, todėl Vaida su vyru ir ginčijosi, ir nusileido. Čia nebuvo teisesnių. Rolandui žmonos suvokimas dažnai atrodė visai kitoks nei jo – gal dėl to, kad žmona kur kas jaunesnė?
O štai aptarinėdamas filmo herojų poelgius su bendraamžiu Alvydu Šlepiku, su kuriuo dirba daug metų, R.Skaisgirys jaučiasi priešingai – vyrai vienas kitą supranta kus kas greičiau.
„Be to, nereikėtų pamiršti, kad aš esu vyras, o Vaida – moteris. Moterų liniją, emocijas suvokti man daug sunkiau, čia labiau pasitikiu žmonos matymu. Pavyzdžiui, iš kur aš galiu žinoti, ką moteris jaučia po sekso? Kaip jaučiasi apgauta, išduota moteris?“ – svarstė R.Skaisgirys.
– Pats paminėjote jūsų ir žmonos amžiaus skirtumą – jus skiria 21 metai. O kur dar visai kitokia patirtis, kitoks suvokimo kampas...
– Vien tai, kad pragyvenau daugiau nei 45 metus, nedaro mano patirties didesnės. Dvidešimtmečio patirtis mažesnė? Jokiu būdu! Taip, aš turiu daugiau pavyzdžių, bet nebūtinai iš jų pasiimu geresnę patirtį. Kartais iš mažiau pavyzdžių sumanesnis žmogus pasiims kur kas daugiau.
Vaidos požiūris man suvokiamas, o mano norai ir įsivaizdavimai nebūtinai daro mane teisų. Vis dėlto noriu, kad visa atsakomybė būtų mano. Ir garbė! (Juokiasi.)
– Tikiu, kad Vaida, rašydama scenarijų, iš jūsų išmoko ne vieną pamoką. O ko jūs pasimokėte iš žmonos?
– Vaida – bene pirma moteris, kurios aš paklausiau, ką moteris jaučia po sekso. Tai jau yra nauja.
Ji turi savo aplinką, draugus, savo amžiaus žmones. Su jais bendrauju, ir mums puikiai sekasi. Suvokiu, kad 20 metų – didžiulis skirtumas. Ir sakau tai ne blogąja prasme. Viskas yra kitaip! Šiandien jau sunkiai suprasčiau, kaip gyvena jauni žmonės, jei tokių nepažinočiau žmonos dėka.
Man lengva suprasti, ko nori mano ar vyresnė karta, o ne jaunimas. Praeityje mažai į tai gilinausi, dėl to nepasiekiau kai kurių rezultatų. Mane stebina jaunų žmonių požiūris į santykius, verslo tendencijos, kalba, kultūra, svajonės – labai daug! Jei nežinočiau jų, nesuprasčiau, ką jaunimui siūlyti.
Jaunatviškas užsidegimas, ribų nejautimas, maksimalizmas, polėkis – smagu. Atsimenu ir save tokį – ne taip seniai tai buvo. Buvo taip paprasta ir lengva gyventi! Gyvenimas – šventė: gali ir dirbti, ir profesionaliai sportuoti, ir pasilinksminti. Visur spėdavau ir, įdomiausia, daug daugiau juokdavausi!
– Kas nutiko? Pasenote, subrendote?
– Nežinau. Nesubrendau tai tikrai. (Juokiasi.) Gal kiek per daug pradėjau reaguoti į tam tikrus dalykus... Bet tas jaunatviškas polėkis smagus! Vaida į mano sustabarėjusią rutiną pritraukia naujienų, jos suteikia energijos, skatina į daug ką žiūrėti kitaip.
Kita vertus, tikrai nenorėčiau grįžti į tuos laikus, kai pats buvau toks. Dabar gyvenu labai patogiai. Mano aplinka, šeima, darbas – mano komforto zona.
Beje, kitą televizijos filmo scenarijų rašiau su kita jauna mergina. Atradau be galo gerai rašančią asmenybę! Tačiau darbas su ja buvo visai kitoks nei su žmona. Buvo daug lengviau!
– Kodėl su žmona sunkiau? Juk sava, pažįsta kaip nuluptą, žino, kada nereikėtų ginčytis, o kada verta ginti savo poziciją.
– Baikite juokus! Kad su žmona dirbti lengviau nei su kitu žmogumi, net kalbos negali būti! Idilė, įsivaizdavimas, kad tik kojas vienas kitam bučiuojame, tik fantazijos.
Taip, būdami kartu kasdien perpratome vienas kitą. Žinome ir teigiamas, ir neigiamas vienas kito savybes. Tačiau mes visi ir savanaudiškai naudojamės tomis žiniomis – patampome liūtą už ūsų.
Arba – turbūt net dažniau – patys esame patampomi. Mudu su žmona greitai užsiplieskiame. O tada viskas jau verčiasi kūliais.
Dar turiu tokio paties charakterio draugą A.Šlepiką – su juo galime prieiti iki keiksmažodžių lavinos.
Dirbti su kita mergina, ne žmona, man buvo kur kas paprasčiau. Gal ji man jautė pagarbą, buvo atstumas. Tačiau juk svarbiausia – galutinis rezultatas, kuris nėra vien scenarijaus autoriaus nuopelnas, buvo geras. Man patinka rezultatas.
– Tiek metų kuriate filmus, serialus, laidas. Kodėl Lietuva žiūri serialus? Nejaugi iš tiesų žmonės neturi įdomesnės veiklos?
– Serialus žiūri ne tik mūsų šalyje, juos žiūri visas pasaulis! Viskas labai paprasta. Televizinė klasika yra serialai, pokalbių laidos ir žaidimai. Pažiūrėkime, kiek daug vaidybinių filmų jau tapo serialais – trijų, penkių ar dar daugiau dalių. Daugelis A klasės žvaigždžių Amerikoje vaidinusios serialuose. Tai nėra nei negarbė, nei gėda.
Net spaudoje, rodos, Didžiojoje Britanijoje, prieš šimtą metų pirmą kartą kitą dieną išspausdintas straipsnio tęsinys dukart padidino to laikraščio perkamumą. Tęsinys pritraukia žmones.
Jūs man pasakykite, ar yra žmogus, kuris nemylėjo? Ar kas nenorėjo uždirbti pinigų? Ar kam nors nesvarbu turėti valdžią? Meilė, pinigai ir valdžia – tai aktualu visiems be išimties. Serialuose sujungti šie trys siekiai.
Juk net apie savo kaimynės Aušros Maldeikienės gyvenimą galiu sukurti serialą. Ar Vytautas Landsbergis nemylėjo?
Žmogaus dvilypumą, sunkų pasirinkimą, situacijas, kurias atpažins daugelis, meilę, išdavystę – visa tai rasite naujajame „Puolusių angelų mieste“. Žinoma, ten vienareikšmiškai yra ir mano paties trejų metų patirtis – politika, korupcija, draugystė, jausmai.
Pasaulinėje rinkoje – Turkijoje, Meksikoje, Argentinoje, Rusijoje – serialai reiškia didžiulius pinigus. Tai milžiniškas verslas. Serialus gaminti kiek paprasčiau nei kiną. Kita vertus, paprastumas tik tas, kad reikia mažiau pinigų.
– Sukdamasis šiame versle jaučiatės esąs turtingas?
– Esu normaliai gyvenantis, nieko man netrūksta. Niekada nebuvau pinigų vergas – kiek turėdavau, tiek išleisdavau. Ne, aš – vidutinis Lietuvos gyventojas.
– Vidutinis gyventojas neuždirba nė tūkstančio eurų.
– Oi, tada aš tikrai nesu vidutinis. Nežinau tų skaičių. Reikėtų pasidomėti, kokia ta atskirtis, kurioje aš vietoje lyginant su kitais. Gyvenu pasiturimai, na, bet ir dirbau... 20 metų labai daug dirbau ir dabar dirbu labai daug.
Suprantu, kad kitas, mažai uždirbantis, irgi gali pasakyti, kad daug dirbo. Gyvenime reikia ir trupučio sėkmės – aš jos turėjau. Turiu ir prekybos, ir gamybos verslą, profesionaliai žaidžiau krepšinį.
– Puolęs angelas, kaip ir pats sakote, yra velnias. Kiek jumyse tų velnių?
– Jų manyje buvo visada. Pamenu, buvau 5 ar 6 metų pyplys. Mama kolūkyje melžė karves. Kaip šiandien atsimenu, kaip mane ten nusivedė: lijo, buvo šlapia, aplink mėšlas – baisu. Buvau palindęs po kažkokiu vagonu, kad neaplytų, kai atėjo brigadininkas.
Jis užsipuolė dirbančias moteris, kad kibirai purvini. Mano mama jam atsakė: „Velniau tu velniau, jei čia būtų vokietis, čia viskas būtų išasfaltuota, švaru ir tvarkinga. O dabar pas tą rusą tik taip ir gyvename.“ Tas brigadininkas apsisuko ir nuėjo. Juk galėjo baudą išrašyti. Kita vertus, didžiausia bauda jau buvo ten dirbti.
Gal dėl to aš visada sakau tai, ką manau. Šis velnias manyje gana kvailas – žinau, kad kai kada kur kas geriau patylėti.
Dažnai filmuose ar serialuose panaudoju situacijas iš gyvenimo. Ir „Puolusių angelų mieste" tokių daug. Pavyzdžiui, man reikia, kad turtingas vyras įsimylėtų neišvaizdžią merginą. Kaip tai padaryti?
Prisiminiau mamos pasakojimą, kad į kolūkį atvažiavo Kauno muzikinis teatras. Po spektaklio visi susirinko išgerti. Pagrindinė aktorė, ne itin graži moteris, buvo pasodinta šalia kolūkio pirmininko. Jis atsuko nugarą.
Po kažkiek laiko ta aktorė pradėjo dainuoti. Po pirmos dainos jis atsisuko, po antros apsikabino, po trečios bučiavo, o po dviejų mėnesių jie iškėlė vestuves. Ką jis įsimylėjo?
Vienas sunkesnių darbų kuriant serialą – sugalvoti herojams vardus ir pavardes. Todėl mes su A.Šlepiku visada juos imame iš savo kaimų. Mums smagus šis žaidimas.
– O kuo jus patraukė Vaida, kad tapo jūsų žmona?
– Ji buvo įžūli, labai mane nervino. Susipažinome, bet tada mane paliko. Viskas.
Pirmas susitikimas įvyko gatvėje ir niekuo nesibaigė, abu buvome vienas už kitą įžūlesni. Esu drąsus – nebuvo baisu prieiti prie jos. Užkalbinti paprasta, bet žinau, kad renkasi ne vyrai, o moterys. Ar ji leisis bendrauti, ar gausi antausį – štai kur klausimas dėl sėkmės.
Su Vaida turime daug istorijų. Tuomet, gatvėje, mes pabendravome, išsiskyrėme, ji išvyko į Milaną. Kartą kažko buvau televizijoje ir darbuotoja man parodė jaunos žurnalistės, kurią ketino kviesti dirbti, nuotrauką. Ten buvo Vaida!
„Ar jūs kvaili? Ji juk įžūli, su ja neįmanoma susikalbėti, turėsite daug vargo“, – atkalbėjau tą darbuotoją... Tokia buvo mano nuomonė, tai nebuvo kerštas. Taip, jaučiausi atstumtas. O po savaitės mes pradėjome draugauti.
Prisipažinau jai vėliau. Vaida labai smagiai priėmė šią istoriją.
– Auginate sūnų Atą. Ką davė tėvystė?
– Nedavė nieko. Tėvystė būna ir smagi, ir užknisanti. Ir nervina, ir trukdo, ir būna labai malonu, ir gera. Atui dar tik dveji metai. Manau, kad man ta tikroji tėvystė ateis po metų ar dvejų, kai su sūnumi turėsime bendros veiklos.
Taip, vos gimusį ėmiau ant rankų, keičiau sauskelnes – nebuvo baisu. Ir šiandien daug visko darome kartu.
Man gera būti kartu su žmona ir sūnumi. Net draugams esu sakęs, kad Vaida – mano geriausias draugas, kurį nuolat matau besisukiojantį priešais akis ir manęs tai nenervina. Tai gerai.
– Sunku patikėti, kad būdamas 46 metų nepagaunate savęs besididžiuojančio žmona, sūnumi – savo šeima. Ar kietiems vyrams jausmai nesuspaudžia širdies?
– Tai būtų saldu. Žinoma, kad būna ir toks jausmas. Bet mes, vyrai, to nenorime rodyti. Man smagu turėti šeimą, taip.
Žaidžia Atas sau ramiai, žiūriu į jį, gera širdyje. Po minutės jo kelnės pilnos – štai ir dingo romantika! (Juokiasi.) Tada susižvalgome, kuriam eilė tuo pasirūpinti.
– Namie esate pasiskirstę darbus?
– Esame, taip. Aš tik nemaitinu vaiko, neturiu jokio supratimo apie maistą – dėl manęs jo gali nebūti. Bet! Esu maitinęs Atą, kai dviese su Bilu (Rolando draugas muzikantas Gidonas Šapiro-Bilas. – Red.) su vaikais išvažiavome savaitei į sodybą. Bilas ruošė maistą. Manęs tai negąsdina, bet jei galiu rinktis, nenoriu.
O visa kita – migdymas, rengimas, pasivaikščiojimai – taip. Vaida sūnų moko raidžių, skaičių, žaidžia lavinamuosius žaidimus. Man čia jau trūktų kantrybė.
Mes juk ir patys nežinome kai kurių vaiko auginimo subtilybių. Pavyzdžiui, mes, du jauni kvaili tėvai, naktį keliamės maitinti vaiko. Aš lieku su valgyti norinčiu niurzgančiu vaiku ant rankų, o Vaida eina daryti mišinuko. Ir tai daro labai ilgai – 10–15 minučių. Nervinuosi, klausiu, kiek galima laukti.
Ji man pasakoja, kaip reikia užkaisti vandenį, palaukti, kol užvirs, kol atšals iki tinkamos temperatūros. Spyriojausi, kad ji būtų su Atu, o aš visa tai padarysiu. Juk ji mane prigavo – daug lengviau ramiai ruošti mišinuką nei čiūčiuoti verkiantį vaiką.
Pasiguodžiau kažkuriam iš draugų. O jis man ir sako: „Jūs ką, visai kvaili? Termoso neturite?“ Nesumąstėme, kad reikia tik nusipirkti termosą ir tą pienelį pasiruošti iš anksto, o ne vidury nakties! Tokių istorijų ne viena.
– Jūsų žmona viename straipsnyje atvirai svarstė, ką daryti, jei vyrui patinka silikoninės krūtys. Jums iš tiesų jos patinka?
– Žiauriai! Tai vienas geresnių išradimų! Net turiu mintį sukurti vieną kino filmą – gražią seksualią komediją. Turiu puikią tikrą istoriją. Esu sugalvojęs bent trims moterims, atėjusioms į kino teatrus, padovanoti prizą – gražias naujas silikonines krūtis.
– O ką atsakytumėte tiems, kurie kone smerkia vyrus, turinčias perpus jaunesnes žmonas? Vieni neva nori jaustis jaunesni, kiti sugeba tik pinigine tokias užkariauti. Tokių komentarų pilna internete.
– O ką aš galiu pasakyti? Taip, beprotiškai noriu būti jaunas šalia jaunos žmonos! (Juokiasi.) Kalkite mane prie kryžiaus!
Visada buvau ir esu liberalus. Jei žmogui ko nors reikia – kalti kitus prie kryžiaus, švęsti vasario 14-ąją, turėti jauną žmoną – naudokitės savo laisve. Tai ir yra laisvė!
Taip, žiauriai siekiau jaunos žmonos ir dabar esu labai laimingas! Viskas man atrodo natūralu. Jei kam nors atrodo, kad dėl to esu ligonis, – tebūnie. (Juokiasi.)
– Ar jums gaila ko nors iš viengungiškų dienų, kai buvote laisvas, galėjote elgtis kaip tinkamas?
– Tai, ko šiek tiek pasiilgstu iš tų laikų, gaunu iš žmonos. Tačiau man nebereikia kiekvieną dieną to polėkio, maksimalizmo. Laisvo laiko ir galimybių taškytis gyvenime turėjau tiek, kiek norėjau, – labai daug.
Atsilaksčiau. Mano sėslumas nepatinka ne man, o žmonai. Naktiniame klube nesu buvęs dvejus metus. Man net nepatogu eiti į renginius – reikės bendrauti, aš neturiu ką pasakyti, gal bus nejauku. Kokio velnio!
Pas mus dažnai apsilanko draugai, mums smagu laiką leisti namuose.
– Visai neseniai jums teko pasėdėti areštinėje. Kokia jūsų situacija dabar, tai jau pamiršta istorija?
– Niekas nepamiršta. Esu įtariamasis, vyksta tyrimas. Kokios jis stadijos, nežinau. O jei ir žinočiau, turbūt negalėčiau pasakoti. Jau keli mėnesiai nesu nei pakartas, nei paleistas.
Tačiau jei apie tai nuolat galvosiu, negalėsiu gyventi savo gyvenimo. Dirbu, negalvoju. Be abejo, šiuo klausimu labai daug norėčiau pasakyti, pasakoti nuo A iki Ž, dėlioti versijas. Tikriausiai ateis laikas, kai tai padarysiu.
O jei rimtai... Aš nebuvau kandidatas į Vilniaus merus, kaip buvo kalbama. Man buvo pasiūlyta, bet sprendimo – nei vienokio, nei kitokio – nebuvau priėmęs. Stebėdamas ką tik praėjusius rinkimus, politines batalijas galiu pasakyti: jei būčiau dalyvavęs, būtų buvę daug įdomiau.
Bent jau būčiau parodęs, kaip kitaip reikia daryti daugelį dalykų.
– Ar tai, kad esate įtariamasis, kasdieniame gyvenime jums kiša koją?
– Stengiuosi apie tai negalvoti. Negaliu išvykti iš Lietuvos negavęs prokuroro palaiminimo. Bet dar nebuvo taip, kad manęs neišleistų.
Kitas dalykas – santykiai su žmonėmis. Tie, su kuriais bendravome verslo reikalais, liko su manimi. Matau jų pasitikėjimą. Bet yra labai artimų draugų, kuriems kažkas atsitiko, – bendravimo nebeliko. Taukšt – ir nukirto...
Nekaltinu jų. Gal aš ką nors padariau ne taip? Šios situacijos kol kas nevertinu, tik žinau, kad taip yra nutikę. Visiems, neduok Dieve, papulsiantiems į tokią situaciją galiu pasakyti: tie, kurie sako, kad viduje nieko nevyksta, meluoja.
Tikrai esu gana tvirtas psichologiškai žmogus. Tačiau tai duoda per smegenis. Dvejopi standartai mane erzino dar tada, kai mokiausi mokykloje. Buvau iš kaimo, į mokyklą ateidavau purvinais batais, nes toks buvo kelias.
Mokytoja į mane žiūrėjo vienaip, o į klasės draugą, kurio motina – mokytoja ar gydytoja, kitaip... Jei būčiau buvęs seilius, morališkai būtų buvę sunku. Ir dabar visi kalba apie toleranciją, dažniausiai gėjams, bet nesugeba patys būti tolerantiški visiškai kitokiose kasdien matomose situacijose.
Aš tai jaučiau nuo vaikystės, mokėjau už save pakovoti ir einu per gyvenimą. Bet dvejopi standartai man akis bado iki šiol. Ypač dabar.
