Svarstydamas, kurią lytį pavadintų stipriąja, Linas neturi vieno atsakymo. Tačiau nuostata, kad vyrai vadinami stipriąja arba aktyviąja lytimi, o moterys turėtų būti švelnios ir trapios būtybės, jam gerai žinoma.
Vis dėlto žinant, kiek moterys turi atlaikyti gimdydamos, augindamos vaikus, prižiūrėdamos namus – o jos dažnai tai daro be jokios aplinkinių pagalbos – Linui belieka suabejoti šia nuostata.
„Manau, tarp vyro ir moters turėtų būti lygiavertė partnerystė. Kaip ir versle, išmintingiau ne konkuruoti, o pasinaudoti abiejų partnerių privalumais bendram tikslui pasiekti“, – įsitikinęs muzikantas.
– Kokias savybes šiandien galite įvardyti kaip stipriąją savo pusę? Kur jaučiatės nenugalimas, o kur, išduokite paslaptį, esate pažeidžiamas?
– Mano privalumai – kūrybingumas ir drąsa stačia galva nerti į nežinomybę. Tai man suteikia daug galimybių pažinti pasaulį ir kartu save. Pažinimas, patirtis, noras keistis ir amžius suteikia vis daugiau išminties, kurią galėsiu panaudoti kilniems tikslams, pavyzdžiui, auklėdamas anūkus.
Pažeidžiamas pasidarau tuomet, kai įsileidžiu į savo gyvenimą mylimą žmogų. Kai mylime, mes, vyrai, pasidarome pažeidžiamesni, bet tuo pat metu meilė mums užaugina sparnus ir pastūmėja daryti beprotiškus dalykus.
– Esate patyręs ne vieną nesėkmę: ir traumų, ir kavinės verslas nenusisekęs, ir ne vienas išsiskyrimas su mylimomis moterimis, ir Seimas. Ar tai užgrūdino?
– Į nesėkmes žiūriu kaip į galimybę kai ką keisti. Kiekvienas spyris į užpakalį yra judesys į priekį. Esu nepataisomas optimistas, todėl jokie slogučiai man negresia.
– Kurios nesėkmės, kokia patirtis davė neįkainojamų pamokų? Gal įveikęs jas ką nors sau pasižadėjote? Tarkime, „daugiau niekada gyvenime...“
– Manau, kad žmogus greičiau evoliucionuoja, kai išeina iš savo komforto zonos, daro klaidų ir patiria nesėkmių. Kiekviena mano padaryta klaida ar patirta nesėkmė sukūrė judesį. Aš tikiu tobula tvarka, egzistuojančia visatoje. Tikiu, kad kiekviena gyvenimo akimirka yra pati geriausia man plačiąja prasme.
Kai baigiasi nesėkmingas ruožas ir prasideda sėkmingas, atsisukęs suprantu, kad jei nebūčiau patyręs nesėkmių, nebūčiau atsidūręs tame taške, kuriame dabar esu. O dabar esu laimingas.
Iš asmeninės patirties žinau, jog neverta kategoriškai sau žadėti, kad „daugiau niekada gyvenime...“ Didelė tikimybė, kad tuomet pusiausvyros jėgos tiesiog privers sulaužyti savo kategoriškus pažadus.
– Yra žmonių, manančių, kad galios vyrui suteikia prabangus automobilis, brangūs drabužiai, graži moteris šalia ir kiti brangūs berniukų žaisliukai. Ką apie tai manote?
– Viskas priklauso nuo žmogaus vertybių. O jos juk nuolat keičiasi. Yra etapų, kai prabangus automobilis ir vardiniai drabužiai padeda jaustis galingesniam. Yra etapų, kai stiprybę atrandi vidinėje ramybėje – tada daiktai tampa nebe galios išraiška, o tik praktiniais gyvenimo įrankiais.
Manau, kad tikroji vyro galia yra jo sąmoningumas, aiškus žinojimas, kad viskas pasaulyje susiję, o mes esame neatsiejama savo gyvos planetos dalis, ir gebėjimas sąmoningai planuoti savo palikuonis, išmintingai juos auginti.
Ne mažiau svarbu ir drąsa imtis konkrečių veiksmų, padėsiančių ateinančioms kartoms palikti švarią ir klestinčią planetą, pagarba visoms gyvybės formoms, valios stiprybė išsiugdyti savidiscipliną, palaikančią sveiką ir gyvybingą kūną.
Stipriam vyrui, mano nuomone, turi būti būdingas nenuilstamas noras nuolatos keistis ir tobulėti, suvokimas, kad meilė yra pagrindinis sielos raidos įrankis.
Esu matęs skurde gyvenančių labai laimingų žmonių ir prabangoje gyvenančių vidinės tuštumos iškankintų, viskuo nepatenkintų žmonių. Todėl galiu tik patvirtinti, kad laimė negali būti matuojama prabangiais daiktais. Laimė – tai vidinės harmonijos būsena.
– Kas jums suteikia pasitikėjimo savimi, stiprybės? Ar jums svarbi prabanga?
– Pasitikėjimo savimi man suteikia neįkainojama asmeninė patirtis. Vis dėlto pasitaiko akimirkų, kai pasitikėjimą savimi sustiprina ir apranga. Pavyzdžiui, į verslo derybas daug maloniau ateiti vilkint kostiumą nei banglentininko šortus. (Juokiasi.)
– Atrodote gana laisvas visomis prasmėmis žmogus – laisvas nuo stereotipų, kitų nuomonės, įsipareigojimų. Kiek ta laisvė „veža“, o kiek kartais gal norėtumėte būti sugautas?
– Man patinka gilintis į esmę. Tai man suteikia laisvę nuo stereotipų. Laisvę suprantu kaip neapsiribojimą keturiomis sienomis, galimybę keliauti ir pažinti pasaulį. Bet laisvė nuo įsipareigojimų anksčiau ar vėliau suteikia nemalonų vienišumo jausmą.
Šiuo metu esu įsipareigojęs ir tuo džiaugiuosi. Turiu jausmą, kad visa planeta Žemė yra mano namai. Ir labai gera šiuos namus tyrinėti drauge su artimu žmogumi. Tuomet viskas įgyja prasmę ir kiekviename žingsnyje atsiranda pilnatvė.
– Ar nepasiilgstate vakarėlių, politikos, populiarumo? Kas anksčiau buvo smagiausia, o ko mažiausiai šiandien trūksta?
– Kartu su grupe ŽAS nuolat koncertuojame viešuose renginiuose. Gal rečiau pasirodau žiniasklaidoje, nes daug keliauju.
Iš vakarėlių, matyt, išaugau. Žinomumo Lietuvoje man kartais net per daug, todėl dažnai laiką leidžiu kitose šalyse, kur žmonės mane sutinka tokį, koks esu, nes nėra suklaidinti žiniasklaidos sukurto įvaizdžio.
Kai grupės ŽAS koncertuose tūkstančiai žiūrovų uždainuoja mūsų dainas, suprantu, kad jos vis dar populiarios. Sritis, kurios man tikrai netrūksta, – politika. Ši nešvari kova dėl valdžios ir svetimų pinigų tikrai ne man.
– Esate jėgos aitvarų entuziastas. Kaip atsirado šis pomėgis? Koks jausmas skriejant mariomis pasikinkius vėją, ar tai ir yra visiškas laisvės pojūtis?
– Nuo vaikystės esu linkęs rizikuoti. Mane nuolat traukė šokinėti parašiutu, snieglentės ir tramplinai. Prieš šešetą metų susipažinau su keliais jėgos aitvarų aistruoliais ir pamačiau, kaip jie užsidegę džiaugiasi vėjuotais Lietuvos orais.
Nusprendžiau išmėginti šį sportą ir netrukus jis tapo viena didžiausių mano gyvenimo aistrų. Dabar į keliones po pasaulį tenka imti ir visą jėgos aitvarų įrangą.
Neseniai teko gaudyti vėją vienoje įlankoje šalia Nikaragvos sienos. Plaukiant vandenyno paviršiumi mane lydėjo milžiniški vėžliai, o už kelių metrų juodieji pelikanai pagaudavo ir prarydavo žuvį. Tokiomis akimirkomis pasijuntu tikra gamtos dalimi.
Man jėgos aitvarai – lyg gili meditacija, kai esu vienas su stichija ir protas neturi laiko galvoti apie praeitį ar ateitį. Būnu čia ir dabar su bangomis, vėju ir grynu oru. Tai sukuria neapsakomą laisvės pojūtį!
Žiemodamas šiltuosiuose kraštuose dažnai įsidarbinu jėgos aitvarų instruktoriumi. Pomėgis suteikia dar ir papildomą pragyvenimo šaltinį.
– Kita jūsų aistra – kelionės. Ar galėtumėte išskirti kelias įspūdingiausias, suteikusias daugiausia patirties?
– Man įspūdingiausia šalis Žemėje yra Indija. Daugiausia įspūdžių patyriau būtent šioje šalyje, kurioje senovės išmintis yra susipynusi su ateities technologijomis. Čia karvės išmatų kamuoliukais žaidžiantys vaikai atrodo laimingiausi pasaulyje, o ant tvorų puikuojasi dideli užrašai „Kiekviena mintis apie Tave, Aukščiausiasis, priartina mus prie Tavęs per vieną žingsnį“.
Tai šalis, kurioje telpa visos pasaulio religijos ir tarp jų nekyla jokių konfliktų. Tai tolerancijos Meka. Žmogus, pabuvęs šioje šalyje, kartais net pats to neįtardamas pasikeičia negrįžtamai. Indija kaip magnetas pritraukia visus dvasinių žinių ištroškusius keliautojus.
Taip ten kažkada atsidūrė grupė „The Beatles“. O paskui juos ten nuvyko milijonai hipių ir įkūrė iki šiol veikiančias bendruomenes. Indijoje lankiausi šešis kartus ir, manau, dar ne kartą ten nuvyksiu.
– Žiemą daug laiko praleidote Kosta Rikoje, ten lankėtės ekologinėje bendruomenėje. Kokių įspūdžių parsivežėte? Kokių patarimų iš ten duotumėte draugui, žmogui, kuris tikrai rūpi?
– Į šį klausimą sunku atsakyti glaustai. Jau kurį laiką turėjau tokį ketinimą ir šiemet man pavyko pagyventi vienoje ekologinėje bendruomenėje „Pacha mama“ („Motina žemė“) Kosta Rikoje. Kosta Rika – nuostabi šalis, neturinti karinio biudžeto, o tuos atlikusius pinigus išmintingai naudojanti išsilavinimo ir ekologijos sektoriams stiprinti.
Bendruomenė „Pacha mama“, prieš 16 metų įsikūrusi džiunglėse, man tapo gyvu pavyzdžiu, kaip ateityje, mano įsivaizdavimu, turėtų gyventi žmonija. Ten pagrindinis prioritetas yra gamta ir jos dėsnių laikymasis, įskaitant tobulos sveikatos palaikymą įvairiomis praktikomis ir sveiku ekologišku maistu.
Žmonės dirba per dieną ne ilgiau kaip 5 valandas, ir to visiškai pakanka, kad bendruomenė funkcionuotų ir jai nieko netrūktų. Likusį laiką žmonės leidžia su savo vaikais, užsiima savišvieta ir dvasine praktika.
Niekur nemačiau tiek laisvai šalia žmonių gyvenančių laukinių gyvūnų. Jie jau priprato, kad bendruomenės žmonės jų niekada neskriaudžia, todėl gyvūnai nebijo žmonių.
Beje, „Pacha mama“ bendruomenę galima aplankyti ir joje pagyventi visiems norintiems pagerinti savo sveikatą ir patirti vieną įdomesnių gyvenimo nuotykių. Nuoširdžiai rekomenduoju.
– Sakote, kad esate įsipareigojęs. Kam vyrui reikalinga meilė, moteris? Ar santykiai jums suteikia pilnatvę?
– Taip, esu įsipareigojęs. Tuo ir pabaigsiu pasakoti apie asmeninį savo gyvenimą. Meilė reikalinga kiekvienai būtybei šioje visatoje. Meilė – tai erdvė, kurioje kuriasi ir viena kitą keičia įvairiausios gyvybės formos. Meilė yra mano, kaip žmogaus, pagrindinis gyvenimo prioritetas.
Heteroseksualiam vyrui moteris reikalinga taip pat kaip moteriai vyras. Tik būnant kartu jų sielos patiria pilnatvę. Manau, kad vyro ir moters santykiai yra svarbiausias dalykas, dėl kurio esame čia.
Kasdienis bendravimas, džiaugsmai, konfliktai ir mokymasis juos spręsti nepasiduodant emocijoms – nesibaigiantis žaidimas, be kurio mums būtų labai liūdna.
– Neseniai Lietuva atšventė Tėvo dieną. Kaip bendraujate su vaikais? Didžiuojatės tėvyste?
– Esu dviejų vaikų tėvas. Labai myliu tiek 21 metų dukrą Eglę, tiek 13 metų sūnų Vėją. Žinau, kad nepakankamai skyriau jiems dėmesio, kol jie augo, bet dabar palaikome labai glaudžius ryšius.
Aš gerbiu ir tausoju savo bei kitų gyvybę. Mano vaikai tai mato. Tikiuosi, savo pavyzdžiu, o ne pamokslais darau įtaką jų gyvenimui. Neabejoju, kad pasiekiau tokį brandos etapą, kai tampu geresniu tėvu, nei juo buvau iki šiol.
Jei Dievai man šypsosis, ateityje dar susilauksiu vaikų, kuriems galėsiu skirti visą savo dėmesį.
