Peržengęs savo namų slenkstį ministras iškart pradeda šypsotis – priešingai nei darbe. Tvirtą šeimą sukūręs vyras džiaugiasi, kad dar ir dabar gali pasidalinti rūpesčiais su savo dukra Gaile ir leisti laisvalaikį su mylima žmona Vilma, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Tiesa, turiningas laisvalaikis ministrui nebuvo išsigelbėjimas nuo antsvorio. Sėdimas darbas ir įtampa ir ne tokios aktyvios atostogos kaip anksčiau buvo tie veiksniai, dėl kurių J.Bernatonis per daug metų priaugo ne vieną kilogramą. Tačiau jis su šypsena pripažįsta, kad svorio metimo iššūkis buvo kur kas lengvesnis nei įgyvendintas planas mesti rūkyti.
– Ministre, kokiais būdais jums per pusmetį pavyko numesti tiek svorio?
– Netgi greičiau – rezultatą pasiekiau per penkis mėnesius. Kai grįžau į Lietuvą iš Talino, kur dirbau ambasadoriumi, svėriau 100 kilogramų, o dirbdamas ministru priaugau dar 10 kilogramų. Tai įvyko dėl dviejų dalykų: darbo dienomis mažai judu, daug sėdžiu ir nuolat jaučiu įtampą.
Nuolat reikia priimti sprendimus, kurie ir sukuria įtampą, mat dažnai priimami ne iki galo paruošti sprendimai, nebūtinai turime pakankamai informacijos, kartais – tiesiog iš patirties ir intuicijos.
Daug metų dirbau Algirdo Brazausko Vyriausybėje, vidaus reikalų ministru. Jis išmokė, kad geriau blogas sprendimas negu jokio – nieko nevilkinti, kad būtų galima greičiau ištaisyti klaidas. Jei pastebėjote, ta įtampa augina svorį daugeliui ministrų.
Tad nusprendžiau, jog nuo šių metų sausio 1 dienos keisiu mitybą ir lėtai mesiu svorį – kad nebūtų staigių pokyčių. Nors draugai pastebėjo, susirūpino, net klausinėjo žmonos, ar niekuo nesergu.
– Kaip įvyko lūžis, kad nusprendėte, jog jūsų svoris – per didelis?
– Mano amžiuje tai labai svarbu savijautai. Kam nešioti papildomą svorį? Nesakyčiau, kad jaučiausi blogai, bet dabar jaučiuosi kur kas geriau. Mano įsivaizdavimu, numesti antsvorį nėra didelės problemos. Jei pasistengčiau, savo svorį galėčiau sumažinti dar labiau, nes jaunystėje sverdavau 90 kg. Dabar mano svoris – 95 kg.
– Daugelis paprieštarautų, kad svorio metimas – ne toks ir lengvas procesas. Bet jūsų pasiektas rezultatas tikrai neblogas.
– Viskas priklauso nuo charakterio, užsispyrimo. Man reikėjo atsisakyti dviejų dalykų, be kurių vyrams labai sunku: alaus ir saldumynų. (Juokiasi.)
– Negalite be saldumynų?
– Visi vyrai mėgsta saldumynus ir alų. Tai tie produktai, kurie labai augina svorį. Dabar, kai labai noriu ko nors saldaus, valgau džiovintus vaisius – fruktozė yra sveikiau.
– Dietą susidėliojote pats ar konsultavotės su specialistais?
– Į specialistus nesikreipiau. Bet mano šeima gyvena gana sveikai: ir žmona, ir dukra, ir jos vyras. Jie man ir patarė, kokio maisto derėtų atsisakyti. Pirmiausia atsisakiau alaus ir saldumynų, vėliau – bulvių ir kvietinių miltų patiekalų. Mėsą pakeičiau žuvimi, tad pietums dažniausiai valgau ją kartu su daržovėmis, salotomis.
– O laikytis dietos nėra kančia? Nepavydu žiūrėti į kolegas, pietums kertančius, pavyzdžiui, jautienos kepsnius?
– Nesunku. Visada yra galimybė pasirinkti. Neatsisakiau mėsos visiškai – valgau kalakutieną, kuri yra gerokai sveikesnė nei vištiena.
Žinoma, turiu mėgstamų patiekalų, kurių atsisakyti neįmanoma. Turbūt pats skaniausias lietuviškas patiekalas man yra dzūkiškos bandos. Tai duonkepėje ant kopūstų keptos tarkuotos bulvės. Kadangi jos kepamos krosnyje, yra visiškai kitokio skonio ir kvapo nei panašios receptūros plokštainis. Iškeptos jos supjaustomos, mirkomos spirgučiuose ir valgomos su varškės ir grietinės padažu, dzūkiškai – darytiniu. Mano tėvelis kilęs nuo Jiezno, kur kepdavo bandas, tad esu jas pamėgęs nuo mažens.
Dirbdamas Taline labiausiai pasiilgdavau smulkiai tarkuotų bulvių patiekalų, nes jie tokių negamina: nekepa plokštainių, neverda cepelinų. Tad visada prisivalgydavome jų grįžę į Lietuvą.
Nukritus svoriui, kartais galiu sau tai leisti. Be to, yra ir kitų privalumų: geresnė savijauta, jaučiuosi lengvesnis ir jaunesnis. Tiesa, yra keli nepatogumai: kad būtų galima mesti svorį, reikia kiekvieną rytą svertis, žinoti ir kontroliuoti svorį, be to, ministrams tenka nuolat vilkėti kostiumą – kai kurie jų, pirkti vėliausiai, man nebetinka.
– Vis dar lipate ant svarstyklių?
– Lipu kiekvieną rytą – toks ritualas.
– O kostiumų daug naujų teko įsigyti?
– Teko pirkti du naujus, keletą pataisyti, o dar keletą atidėti tam laikui, kai išeisiu į pensiją ir galbūt nebesilaikysiu griežtos mitybos.
– Tai vis dėlto kainuoja pastangų, jei manote, kad ateityje atsipalaiduosite?
– Tiesiog dabar manau, kad formą reikia palaikyti tol, kol dirbu tokį intensyvų darbą. O vėliau – kaip nuspręsiu. Kai prieš 20 metų mečiau rūkyti, 60-ies planavau vėl pradėti. Bet nepradėjau.
– Kodėl turėjote tokį įsitikinimą?
– Rūkiau nuo 20-ies iki 40-ies. Kai mečiau, maniau, kad darau tik pertrauką. Tada atrodė, kad šiuo metu jau būsiu senas ir leisiu sau gyventi kaip noriu. Bet nusprendžiau, kad to daryti neverta. Juolab kad metus rūkyti atsirado daug teigiamų dalykų: pasidarė jautresni visi receptoriai – puikiai jaučiu kvapą ir skonį. Rūkant nei kvapai, nei valgymas nėra toks didelis malonumas, pasaulis atrodo visai kitaip – tabakas daug ką užgožia.
– Tad kas sunkiau: mesti svorį ar atsisakyti rūkymo?
– Žinoma, mesti rūkyti. Tai buvo tam tikras iššūkis mano organizmui, nes mečiau iškart, nesugebėjau mažinti po truputį. Po to dar trejus metus kartais sapnuodavau, kad rūkau, ir sapnuose jausdavau dūmų kvapą. Organizmas buvo taip pripratęs, sugadintas...
O dėl svorio metimo... Nepritariu tiems, kurie tai daro labai staigiai ir laikosi griežtų dietų. Po tokio svorio metimo greitai viskas grįžta atgal, susiraukšlėja veidas. (Šypsosi.) Metant svorį pamažu, oda prisitaiko.
– Užsiminėte, kad jums sulysus kolegos pareiškė susirūpinimą. O sulaukėte komplimentų?
– Taip, ypač iš tų kolegų, kurie taip pat daug sveria. Jie pritaria, bando svorio atsikratyti ir patys, tačiau kol kas nelabai sėkmingai. (Juokiasi.).
– Bandote motyvuoti aplinkinius?
– Be abejo. Suprantama, bendraamžius. Kol esi jaunas, apie tai negalvoji, nes užtenka jėgų judėti esant bet kokiam svoriui. Bėgant metams įgauname daugiau proto ir patirties. Manau, kad kiekvienas pakeisdamas mitybą gali atsikratyti antsvorio.
– Sveikatos specialistai pasakytų, kad kartu būtina ir sportuoti...
– Visada sportuodavau kaip mėgėjas ir sportas niekada nebuvo mano stiprioji pusė. Mėgdavau pakeliauti, bet dabar daugiau laiko skiriu darbui ir kitokiam laisvalaikiui. Šiuo metu tik darau lengvą mankštą ryte ir vakare – juk reikia palaikyti tonusą.
Jei reikėtų rinktis sporto šaką, dabar jau tikriausiai rinkčiausi šachmatus – pagal amžių. (Juokiasi.) Gyvendamas Kaune, kaip ir daugelis, žaisdavau krepšinį. Tačiau be jokių didesnių pasiekimų.
– Papasakokite plačiau apie savo dienos valgiaraštį. Ką sau leidžiate valgyti ryte, vakare?
– Mano pusryčiai nėra labai gausūs. Galiu suvalgyti vieną avokadą, kiaušinį, perlinių kruopų košės ar varškės, jogurto. Stengiuosi valgyti natūralius produktus, be priedų. Pietums dažniausiai valgau žuvį. O vakarienę įprastai ruošia žmona. Ypač vasarą vakarais valgau daug įvairiausių daržovių, uogų, salotų su sūriu ar lašiša. Valgau gana daug, porcijų neriboju.
Mano žmona ir pati valgo sveikai. Dukra mėgsta kepti pyragus, tačiau juos valgo kiti šeimos nariai. Bet tai visiškai neerzina.
– Pats laisvalaikiu mėgstate ruošti valgį? Kuo vaišinate savo svečius?
– Mėgstu. Svečiams gaminu įvairiai – ir mėsos patiekalus, tačiau pats jų nevalgau.
Kalbant apie žuvį, namie geriausia ruošti doradas. Apskritai mes su žmona darome taip: kokiai žuviai parduotuvėje yra akcija, tokią ir perkame.
Su draugais juokaujame, kad jei nori skaniai pavalgyti, reikia pasigaminti pačiam. Bet mano namuose yra ir žmona, ir dukra, ir žentas – jie visi puikiai gamina. Žentas netgi moka pagaminti karamelinio kremo desertą („creme brulee“). Jį mes labai pamėgome gyvendami Taline, kai Vilniuje tai dar nebuvo populiaru.
– Kaip tvarkotės su įtampa?
– Receptų neturiu. Turbūt išskirtinis dalykas yra namai. Ten aš jaučiuosi labai gerai. Tik įžengiu į namus, iškart pasikeičiu, visada atsiranda nuotaika ir šypsena. Būtent dėl jos nebuvimo mane darbe dažnai kritikuoja kolegos. Bet namie pagerėja savijauta, atslūgsta įtampa. Gal dėl to, kad per ilgą gyvenimą susitvarkėme buitį, o šeimoje nėra jokių problemų.
– Atrodo, kad darbo problemų į namus neparnešate?
– Ne. Vasarą stengiuosi ir grįžti namo laiku, nes tada mažiau darbų, neposėdžiauja Seimas, Vyriausybė, įmanoma spėti viską per darbo laiką.
– Kokia laisvalaikio veikla jus labiausiai džiugina?
– Nežvejoju ir nemedžioju. Kažkada A.Brazauskas mane kalbino tapti medžiotoju, bet aš negaliu, man gaila žvėrelių. Žvejyboje taip pat neturiu didelių pasiekimų, bet dėl kompanijos kartais meškerę pamerkiu.
Šiek tiek pakeliaujame, šiek tiek paskaitau, o kai būnu labai pavargęs, tiesiog žiūriu televizorių kaip ir visi paprasti piliečiai.
Labai mėgstu stebėti sporto varžybas, žinoma, krepšinį. Labai laukiu čempionatų. Tas įprotis dar labiau sustiprėjo dirbant Estijoje. Gyvenant ne Lietuvoje kiekvienas mūsų komandų pasirodymas man būdavo labai svarbus.
– O kokio pobūdžio išvykos jums labiausiai patinka?
– Pastaruoju metu su žmona vykstame į poilsines keliones. Pernai buvome Sicilijoje. Labai patiko. Nemėgstu ilsėtis, kai labai karšta, nes tai sekina, todėl į kelionę vykome rugsėjo pabaigoje – buvo labai normalūs orai. Išsinuomojome mašiną, pavažinėjome po salą, paskanavome gero maisto ir vyno.
Mėgstu kiek aktyvesnį poilsį, tad daug važinėjame ir po Lietuvą. Labai mėgstame Druskininkus, aišku, Neringą, kur labai gražu ir kiek ramiau. Į Palangą jau seniai nebevažiuoju dėl triukšmo – poilsis ten kitoks. Tiesa, pastarąjį kartą buvome Dzūkijoje, apžiūrėjome totorių mečetę – buvo labai įdomu. Laisvesniais savaitgaliais susiplanuojame kokį nors maršrutą ir važiuojame pasižiūrėti.
– Kokio pobūdžio literatūrą skaitote laisvalaikiu?
– Iš tiesų tai didelė problema, nes reikia skaityti labai daug darbo popierių: įvairių projektų, tyrimų, teisinės literatūros. Tai kiek vargina, bet paskaitau ir grožinės. Naujausia knyga, kurią perskaičiau, buvo naujas lietuviškas leidinys – Regimanto Dimos „Vilniaus plovas“.
– Šiltai atsiliepiate apie savo šeimą. Kokios svarbiausios jūsų šeimos vertybės, ką diegėte dukrai?
– Man atrodo, kad svarbiausia – bendravimas ir šiluma. Gal mūsų su žmona pavyzdys dukrai buvo svarbus? Džiaugiuosi, kad ji niekur neišvažiavo, gyvena Lietuvoje. Juk daug gabaus jaunimo išvyko, o tėvams visada liūdna, kai vaikai išvažiuoja. Bet tai yra jos principinė nuostata.
Dukra manimi rūpinasi, o aš – ja. Dažnai pasidaliname problemomis, pasikalbame apie savo darbus. Kai dirbau ambasadoriumi, ji buvo su mumis kartu ir Taline, ten baigė bakalauro studijas. Svarbiausia – ryšys.
– Ne visoms šeimoms tai pavyksta išlaikyti.
– Visuomet yra problemų, sunkesnių ir sudėtingesnių dalykų gyvenime, bet, kaip mėgstu sakyti ir savo kolegoms, gerus darbus reikia daryti su nuotaika. Tada sekasi.
– Esate optimistas?
– Gal tai labiau veiklos metodas ir gyvenimo būdas nei įgimtas optimizmas. Žmonės, kurie man gyvenime buvo autoritetai, iš kurių mokiausi, sakydavo, kad reikia matyti tai, ką žmogus turi gero. Netgi tie, kurie sėdi kalėjime, turi ką nors gero.
Kaip teisingumo ministras dažnai lankausi kalinimo įstaigose. Kai žmonių klausiu, už ką jie yra kalinami, nė vienas neprisipažįsta, kad yra nuteistas teisingai – teigia, jog laukia teisingo sprendimo ar panašiai.
Ir politikoje bus labai sudėtinga, jei į visus žiūrėsi kaip į priešus.
– Bet sako, kad į kolegas politikus reikia žiūrėti įtariai. Juk daug norinčių pakišti koją.
– Yra visko. Bet tai – dėl nepatyrimo, vidinių nuostatų. Kai kurie mano, kad taip įmanoma ko nors pasiekti. Kai kam pasiseka, bet dažniausiai vis tiek prieinamas liepto galas. Ir mano politiniame gyvenime buvo daug sudėtingų dalykų, pakankamai oponentų, kurie pakenkė. Tačiau dabar su jais stengiuosi palaikyti normalius santykius. Juk tai nebuvo nieko asmeniško, tik darbas ir pareigos.
– Teisingumo ministras – skamba griežtai. Gyvenime esate atlaidus žmogus? Ar vis dėlto linkęs pamokyti?
– Gal per daug atlaidus. Dėl to sulaukiau daug kritikos, kai įvedinėjome Baudžiamojo kodekso pataisas. Tačiau aš nematau prasmės izoliuoti žmonių, kurie nepavojingi visuomenei. Nelaisvėje, tokiomis sąlygomis, kokios yra dabar, žmogus psichologiškai nepasikeičia, tad jam labai sunku grįžti į laisvę.
Sulaukiau kritikos dėl pasiūlytų Baudžiamojo kodekso pataisų, kad už ekonominius nusikaltimus būtų skiriamos ne laisvės atėmimo, o kitokios bausmės, nes atimti laisvę neracionalu.
– Kai į jus skrenda kritikos strėlės, reaguojate jautriai? O gal jau niekas nebaisu?
– Žinau, kad į viską reikia reaguoti, kad negalima palikti be atsako. Jau nevengiu bendravimo su žiniasklaida. Ir nebepykstu, kai jauni nepatyrę žmonės ką nors supainioja. Nors anksčiau pykdavau, reikalaudavau, kad suderintų, ką parašę... Būdavo, kad viską iškraipydavo. O dabar esu užsiauginęs tvirtesnę odą ir tai nebežeidžia.
Žinoma, šeima reaguoja. Žmona, dukra nustoja žiūrėti žinias, skaityti... Politiko šeimai visada sunkiau nei paprasto žmogaus. Yra nereikalingo dėmesio, kurio nesinori, tačiau toks darbas. Niekas nevertė, juk galėjau ramiai išvažiuoti dirbti į Armėniją, Jerevaną. Jau netgi buvo priimtas prezidentės dekretas dėl ambasadoriaus darbo.
– Bet kas lėmė apsisprendimą?
– Politika visada užkrečia, įsijauti. Čia patiriu daugiau adrenalino nei jo būtų ten.
– Įsivaizduotumėte save nuolat gyvenantį kitoje šalyje?
– Esu trejus metus gyvenęs Prahoje, šešerius – Taline. Buvo tikrai įdomu. Bet dabar norisi pabūti Lietuvoje. Bėgant metams turbūt ir vis daugiau mūsų emigrantų nori grįžti į Lietuvą. Gyventi savo terpėje ir savo kultūroje yra komfortas.
– Galėtumėte ilgai ištverti be šeimos?
– Manau, važiuotume kartu. Tai tik finansiniai klausimai. Ir dirbdamas ambasadoriumi buvau su žmona – taip smagiau ir lengviau, po darbo yra ką veikti. (Šypsosi.)
