Nė viena vieta pajūryje, kurioje galima pavalgyti, šią vasarą nesulaukė tiek dėmesio kiek mažytis Audriaus autobusiukas „Yogiland Burgers“ Mančiškėje (vadinamosiose Monciškėse) netoli Palangos. Nė vienas virtuvės meistras nebuvo taip garbinamas kaip Audrius. Ir, ko gero, nė vienas jų nesulaukė aplodismentų skaniai užkandus.
Jeigu suvalgęs jo mėsainį netrukus gali eiti maudytis, bėgioti ar skrieti jėgos aitvarais, nes neapsunksti ir nejauti jo keletą valandų – tai šį tą gera sako apie nesveiku vadinamą maistą. Jei vaikai teigia, kad Yogio – tokia Audriaus pravardė – mėsainis geresnis nei populiariausio pasaulyje restoranų tinklo, per širdį A.Kukštai nueina šilta banga.
Šis vyrukas galėjo ir toliau dirbti kuriame nors restorane, kurio pavadinimas puikuojasi „Michelin“ gide, bet juk kiekvienas virtuvės vadovas svajoja apie savo restoraną, o visko gali būti, kad autobusėlis Mančiškėje – pirmas žingsnis jo link.
Audrius galėtų sau ramiai atostogauti, juk vos kilometras nuo „Yogiland Burgers“ stūkso uošvių vasarnamis, kuriame vyras vasarai apsistojęs su žmona Agne (23 m.) ir 11 mėnesių dukra Milita, bet „Stiliui“ jis sakė, kad nemoka nieko neveikti.
– Užsiminėte, kad anksčiau buvote toli gražu ne toks – kaip nutiko, kad rūpesčių keliantis paauglys, kurį namo kartais parveždavo policija, šiandien – darbštus ir be proto savo šeimą dievinantis vyras?
– Aplinkiniai mano, kad daug įtakos man darė draugai. Augau Šilalėje, tėvai gana anksti išsiskyrė. Štai tėvo griežtos rankos gal man ir pritrūko. 11 metų vyresnis brolis jau gyveno ir dirbo užsienyje, kai mano amžius buvo pats sudėtingiausias. Mama daug dirbo, įgyvendindavo kokias nors verslo idėjas, pavyzdžiui, Šilalėje buvo viena pirmųjų kosmetologių. Dažnai būdavau pas senelius – padėdavau šienauti, bulves sodinti ir nukasti, bet spėdavau ir problemų pridaryti. Mokiausi blogai ir... kaip čia pasakyti – kai kada namo mane policija parveždavo.
– Ką bloga darėte – gerdavote, mušdavotės, vogdavote?
– Pasimušdavau... – juokiasi Audrius. – Dabar esu visiškai naujas žmogus. Žmonai kartą sakiau – jei būtų galimybė, tikrai kiekvieno atsiprašyčiau už padarytą skriaudą, kiek mamai nerimo sukėliau...
– Kas nutiko, kad pasikeitėte?
– Privertė užgriuvusi atsakomybė. Brolis pakvietė mudu su mama į savo vestuves Londone. Paviešėjome, mama surado naujų pažįstamų, susigundė ten verslą plėtoti. Man buvo 16 metų, kai išvykome iš Lietuvos. Verslas neišdegė, iš viso dar buvo gana sunkus metas, neaiškūs santykiai tarp lietuvių Londone, žodžiu, vieną dieną pinigai baigėsi ir supratau, kad nėra kitos išeities – turiu ieškotis darbo. Neuždirbsi pinigų – neturėsi ko valgyti, kur galvos priglausti, juk Londonas – ne Šilalė, kur gali pas močiutę nueiti.
– Koks bjauriausias ar labiausiai alinantis darbas pasitaikė?
– Pradžia buvo graikų bazėje – jie tiekdavo barams alų. Kraudavau į mašinas 60, 120 kilogramų statines – juk buvau stiprus ir tai man atrodė normalu, varydavau po dešimt valandų per parą, kol po kokių metų supratau, kad ilgai netempsiu, – pradėjo skaudėti nugarą.
Kadangi mėgau gaminti valgį, susiradau virtuvėje darbo. Indų niekada neploviau – ėmiausi kitokių pagalbinių darbų: ruošdavau salotas, desertus, padažus. Kartu pradėjau mokytis ir virėjų koledže Londone. Metams studijos kainavo gal 3000 tūkstančių svarų – milžiniški pinigai, bet žinojau, kad tai man vienintelė išeitis pakeisti gyvenimą.
Kai pirmą dieną įžengiau į restoraną, supratau: čia mano vieta! Tad daugiau jokių minčių nebuvo – tik tobulintis. Juolab kad patekau į tikrai puikų restoraną „Gaucho Grill“ geroje vietoje su puikiu meistru Philu Nealu – aš jam iki šiol dėkingas, kad mane priėmė.
– Ar pamenate savo pirmąjį gerą uždarbį?
– Pasidžiaugti ir atsikvėpti pavyko gal tik po kokių penkerių metų, iki tol viską išleisdavome su mama maistui, nuomai, mokslams.
– Jūsų istorija primena animacinį filmą „La troškinys“, kur herojus, patekęs į virtuvę, pražysta.
– Bet iš tiesų pajutau įkvėpimą! Patekau į geras rankas – komandai rūpėjo disciplina, švara, dar mokiausi ne tik koledže, bet ir restorano savininkų įkurtoje akademijoje. Tačiau iš mūsų ir daug reikalaudavo. Philas buvo itin griežtas ir emocingas – rėkdavo, jei ką ne taip padarai. Sykį iš nuovargio tiesiog pravirkau. Mudu susėdome pakalbėti su Momo – taip vadindavome savo šefą, pasikalbėjome ir stebuklingai viskas išsisprendė, mudu tapome gerais draugais, neabejoju – visam gyvenimui.
„Gaucho Grill“ dirbau trejus metus, kas tris mėnesius vis peršokdavau į aukštesnę poziciją virtuvėje. Bet stojo krizė, aplink esančius biurus pradėta uždarinėti, keitėsi komanda, tad priėmiau pusseserės kvietimą važiuoti į Šiaurės Airiją.
Dirbau Daunpatriko miesto kriketo klubo restorane „Don Patrick“ jaunesniuoju virėju, paskui patekau pas geriausią Airijoje virėją Danny Millarį – jis į kaulus davė pačiam Gordonui Ramsay. „Balloo House“ buvo patekęs į „Michelin“ gidą tarp šimto geriausių restoranų. Visa komanda žavėjosi Danny. Ką paliesdavo tas žmogus, viskas virsdavo auksu. Man liepia padažą padaryti – padarau, gardu, prieina Danny, šio bei to prideda, pamakaluoja – visiems akys ant kaktos iššoka iš nuostabos, nes išgautas toooks skonis!
Su Danny dirbau trejus metus, kol tapau jo dešiniąja ranka. Bet po kokios dienos! Motinos dienos proga Danny išleido komandą pailsėti. Likome dviese su keliais jaunuoliais padėjėjais. O užgriuvo tiek lankytojų! Danny jau šaukė, kad nebeturi jėgų. O aš sukausi greičiau už jį ir dar pagalbininkus pakeisdavau. Vakare susėdome bokalo alaus, ir Danny ištarė: „Žmogau, tu – stebuklas.“ Taip aš tapau jo dešiniąja ranka.
Tą dieną sapnuoju iki šiol – nežinau, ar gali būti sunkiau.
Kai sako, kad kariuomenėje sunku, šiek tiek abejoju. Danny griežtas. Rytą atėjęs įdėdavo keptuvę į orkaitę ir jos nebūdavo galima liesti. Jei ką nors blogai padarai – priliečia ta keptuve tave – visos mano rankos iki alkūnių buvo apčirškintos. Danny šaukdavo, keikdavosi, daužydavo indus – padavėjai verkdavo kasdien. Nedažnas ištverdavo firminį jo pasakymą „Mėšlas tu, o ne vyras, judi lėčiau už mano senelį!“
O darbo dienai pasibaigus visiems padėkodavo: „Ačiū, vyrai, puiki buvo diena.“
„Balloo House“ buvo geriausia mano mokykla.
– Kodėl leidotės taip žeminamas ir kankinamas, ar virtuvė jums ta vieta, kur viską atleidžiate?
– Aš persilaužiau, man patikdavo, kai ant manęs šaukdavo, tai reiškia, kad galiu dar geriau dirbti. Iš ten pasiėmiau viską, kas geriausia, ir vėl grįžau į Londoną – į savo antruosius namus. Airijoje pabodo gyventi vienam ir tik darbe. Naujo darbo ieškotis po tokios mokyklos buvo lengva – visi, kurie dirbo su Danny, užimdavo aukštas pozicijas.
Londone įsidarbinau „Davys Champagne Charlies“ – net pačiam ieškoti nereikėjo, mane surado agentūra. Tam restoranui reikėjo antrojo virtuvės vadovo, bet aš greitai išstūmiau kolegą italą. Ne iš piktos valios – dirbau už jį geriau, visa komanda norėjo dirbti tik su manimi.
Apyvartą pakėliau 82 procentais, o Kalėdas, nors restoranas gyvuoja daug metų, padariau rekordines pelno prasme su kur kas mažiau darbuotojų. Tai didelis laimėjimas. Bet per savaitę miegodavau 8 valandas, darbe būdavau pirmas ir išeidavau paskutinis.
– Iš prigimties turite verslininko gyslelę – ne tik skaniai ruošiate valgį?
– Kažin, dėl verslo patarimo klausiu uošvio. Mano lemtis – sunkiai dirbti. Kur tik atsidurčiau, turiu pereiti visa, kas sunkiausia ir blogiausia. Tuomet pradeda sektis, bet sveikata pašlijo. Tokia mano karjeros kaina.
– O kokia geriausia jūsų istorijos dalis?
– Paskambino draugas ir paprašė dukterėčiai parodyti Londoną, pabendrauti. Mergina atvyko kelioms savaitėms pasitobulinti anglų kalbos.
Pamačiau Agnę – ir man atėmė amą. Ji turėjo išvykti į Oksfordą, gana įžūliai priverčiau ją pakviesti mane kavos. Kai pakvietė, iškart nubildėjau traukiniu. Kavos išgėrėme, sumokėjo, beje, ji, – juokiasi Audrius. – Dar nuėjome į filmą, siunčiu jai visokius ženklus – nereaguoja. Mudu atsisveikinome, įlipau į traukinį ir supratau, kad galas mano darboholizmui. Arba arba – juk man 26 metai. Netrukus pradėjome su Agne susirašinėti, atradome daug ką bendra, pamažu pradėjo busti jausmai.
„Mama, man laikas grįžti į Lietuvą“, – pasakiau ir išsiruošiau namo, nors su Agne net nepradėjome normaliai draugauti. Buvau pasiryžęs viską mesti, kad galėčiau būti arčiau jos.
Kaip tyčia man paskambino iš „Shell“ naftos kompanijos. Puikus pasiūlymas: dvi savaitės jūroje, dvi laisvos – galėsiu matytis su Agne! Nuskridau į Olandiją, išėjau nardymo, priešgaisrinės saugos, pirmosios pagalbos sraigtasparniu mokymus ir pasirašiau sutartį.
Mane paskyrė į didžiausią platformą neutraliuose vandenyse – tai statinys vidury jūros. Sraigtasparniu nuo kranto jį pasiekdavome per 45 minutes.
Ruošiau maistą, mokiau kitus virėjus. Ten kasdien kepdavome šviežią duoną – patikėkite, ten taip gerai maitinami žmonės, retas žinomas restoranas Vilniuje patiekia tokį maistą.
Turėjau savo dvivietę kajutę, dušą, internetą, televizorių ir iliuminatorių su vaizdu į jūrą bei joje nardančiais delfinais. Atlyginimas už dvi savaites – kaip Lietuvoje dirbus pusmetį.
Mudu su Agne Vilniuje pradėjome kartu gyventi labai greitai, ji pradėjo lauktis kūdikio ir aš mečiau darbą platformoje. Vienas bičiulis paprašė atidaryti restoraną Olandijoje. Po kelių dienų Agnė skambina, kad jai liūdna. Tą patį vakarą nusipirkau bilietą, o rytą skridau namo.
– Paprastai moterys darbą meta dėl vyrų. Kodėl grįžote, kaip dažnas pasakytų, į vargą Lietuvoje?
– Kaip pažiūrėsi... Aš norėjau būti su šeima. Be to, juk sakiau, kad man niekas neina kaip sviestu patepta. Kita vertus, turėjau santaupų, o veiklos radau ir Vilniuje. Norėjau darbo su apibrėžtomis valandomis, nebūti už nieką atsakingas. Bet nutikdavo taip, kad ir valgiaraštį patobulindavau ar net jį pakeisdavau. Mano sritis – britų virtuvė. Keistai skamba, nes jie neturi nieko savo, bet britų gera žaliava, o prancūzų – puikūs garnyrai. Štai toks derinys, iš kurio mane nuolatiniai lankytojai atpažįsta, kad ir kur dirbčiau.
O štai gaminti mėsainius sugalvojome su Agne. Per mėnesį apsisukome – nusipirkome autobusėlį, įrengėme. Laužėme galvą dėl pavadinimo, bet Agnė paakino mane pasirinkti pravardę – juk mane užsienyje Yogiu vadindavo, na, ir tuo herojumi meškiuku, kuris iš turistų maistą vogdavo, – juokiasi Audrius.
– Kaip manote, kodėl žmonėms patinka jūsų mėsainiai?
– Nemaniau, kad gaminsiu mėsainius ir gal net nenorėčiau būti žinomas tik kaip jų meistras. Bet kilo noras įrodyti žmonėms, kad greitasis maistas gali būti puikus. Svarbiausia – kokybiška žaliava. Aš viską darau pats – verdu padažus, karamelizuoju svogūnus. Pats renku bandeles, šaldytas naudoju tik bulvytes. Kaip paaiškinti, aš neišsidirbinėju, viskas – jautiena, vištiena, pomidorai – turi turėti savo skonį. Mums sekėsi nuo pat pirmosios dienos. Dėl gero mėsainio aš Londone netingėdavau valandą metro važiuoti.
Gal pavyks netrukus ir į Vilnių atvažiuoti prie kokio nors prekybos centro įsitaisyti – kodėl gi ne.
– Esu girdėjusi kalbų, kad pateikdamas kokybišką produktą ilgai su savo restoranu netempsi – reikia mokėti suktis, ieškoti kompromisų tarp kainos ir kokybės. O jūs turite iš ko duoną valgyti?
– Viskas gerai, sąskaitas tikrai apmokame. Netiesa dėl kokybės, taip – greito pelno nebus, bet šiuo metu viską darau dėl įdirbio. Agnė dar studijuoja verslo vadybą, baigusi greičiausiai visu tempu prisidės prie manęs, nes jai irgi patinka ruošti maistą. Mūsų tikslas – dirbti sau, o ne svetimiems.
– Kaip judviem pavyksta išlaikyti bendrystę – juk kažkada buvote pasiutęs jaunuolis, o dabar – pavyzdingas šeimos vyras?
– Visur turi būti saikas, reikia mokėti nusileisti. Lietuvos vyrams gal nepatiks, bet tikrai noriu pasakyti, kad jie per mažai padeda savo moterims. Na, taip, buvo laikotarpis, kai variau tris savaites be poilsio dienų nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro – juk žmonės prie jūros ilgai naktinėja. Bet rytą keldavausi anksčiau už Agnę, kad ji galėtų pamiegoti, o aš tuo tarpu dukryte pasirūpindavau.
Nuovargis – ne priežastis nebendrauti su savo šeima, drybsoti ant sofos su alaus skardine rankoje. Nuovargis man malonus, o kai matau savo vaiką, žmoną – iš viso viską lyg ranka nuima.
Nors vėlyvo pokalbio metu Audrius žiovauja ir yra pavargęs, nuo jo sklinda šypsena ir nenusakomas magnetizmas. Klegantys namai Mančiškėje primena itališką šeimą. Viskas pas tą Audrių stebina. Štai pristatė 41 metų uošvienę Iloną, o ji atrodo lyg mergaičiukė. Supažindina su svainiais ketverių metų Dovydu ir dvejų Ugniumi – griūk negyvas.
„Kuo lepinate savo svainius – verdate jiems gurmaniškas košes?“ – klausiu Audriaus.
„O ne – jie mėgsta jūrų gėrybes“, – atsako virtuvės meistras, kuris greičiausiai niekada nepaliaus lepinti savų ir stebinti svečių.
