Palangoje gimusiam ir užaugusiam, o dabar dar ir ją valdančiam merui širdis krauju srūva girdint, kad kurortas – lyg merdintis ligonis „su rusiško popso smarve ir kolūkinio gyvenimo estetika“.
„Taip kalba žmonės, kurie nesilankė Palangoje dešimt metų“, – įsitikinęs Šarūnas, net svarstęs galimybę paduoti publicistą Andrių Užkalnį į teismą.
Bet meras turi ir kas ramina, džiugina jo širdį. Su žmona Vilma (40 m.) juodu kartu jau bene porą dešimtmečių. Aplink sukinėjosi vienuolikametė Gabija, septynerių Domantas, o vežimėlyje į akį pūtė kelių mėnesių pagrandukė Ieva. Būtent ji vasarą buvo privertusi tėvą stabtelėti ir pasiimti tėvystės atostogų.
„Bet politika susirgęs, sveikas iš jos neišlipsi“, – žurnalui „Stilius“ juokavo mero žmona Vilma, numodama ranka į vėlyvus vyro grįžimus namo ir kasdienį statomų, remontuojamų objektų lankymą kurorte.
Vilma kilusi iš Skuodo, bet dabar Palangą vadina pačia geriausia gyvenamąja vieta. Juk viską gali pasiekti pėsčiomis, čia visuomet, palyginti su didmiesčiais, gana ramus kasdienybės tempas, nėra įtampos ir gyvenimo tarsi prie konvejerio. Štai kodėl ji, tuokdama jaunuosius, susigraudina vos ne kiekvieną kartą, sakydama sveikinimo žodžius – tiesiog nereikia skubėti. Vilma dirbo Metrikacijos skyriuje.
„Nuo praėjusios liepos jaunavedžių tik daugės, nes dabar Palangoje gali tuoktis visi, kurie tik nori, nebūtina paisyti gyvenamosios vietos. Kas negyvena prie jūros, daugelis nori tuoktis čia“, – sakė V.Vaitkuvienė.
Dabar ji atsidėjusi naujagimei, nelabai net rūpėjo gana ilgai užsitęsę prasti orai kurorte.
„Atšils, kai sulieknėsiu“, – juokavo moteris, kuri kol kas, kol maitina mažylę, apie dietas tikrai negalvoja.
Juodu su Šarūnu susiėjo, kai šis... nusisuko sprandą tikrąja to žodžio prasme! Mažas būdamas Šarūnas lankė poilsio namų „Linas“ baseiną. Ten atsidūrė po dešimtmečio pertraukos vienos šventės metu. Pamanė – pūkštelės nuo borto taip pat linksmai, kaip vaikystėje. Pūkštelėjo, bet pabudo ligoninėje su liūdna diagnoze: lūžęs penktas stuburo slankstelis, didelė tikimybė, kad liks neįgalus.
„Vieną rytą pramerkiu akis – prieš mane išsirikiavusios gal aštuonios praktiką atliekančios medicinos seserys. Humoro nestokojantis gydytojas sako: „Rinkis, kuri tau suleis vaistus.“ Parodžiau į Vilmą, paskui paprašiau jos telefono numerio“, – juokėsi prisiminęs Šarūnas.
„Mama išgelbėjo tėtį!“ – šeimos susikūrimo legendą žino ir Vaitkų atžalos, džiaugsmingai įsitraukusios į pokalbį.
– Vilma, koks sunkiausias momentas – jūsų vyras jau antrą kadenciją eina mero pareigas, galbūt erzina apkalbos? Galbūt pareigų turite ir jūs, kaip mero žmona?
– Apkalbų greičiausiai yra, bet aš jų negirdžiu, neskaitau komentarų prie straipsnių. Šarūnui išėjus į politiką, buvo sunku, kad grįžta vėlai vakarais, bet pripratau. Kaip ir prie to, kad kai kada reikia dalyvauti su Šarūnu šventėse ar priėmimuose. Bet taip susipažįsti su žmonėmis, kurių šiaip niekada gyvenime nesutiktum. Apie kitokią veiklą nei vaikai ir namai net nespėju pagalvoti.
– Šarūnai, koks susitikimas jums labiausiai įsiminė?
– Mano pirmos kadencijos pradžioje teko priimti tuometį Slovakijos prezidentą Ivaną Gašparovičių su žmona Silvija, – prisimena Š.Vaitkus. – Mums su Vilma buvo tikras išbandymas, juk reikia žinoti visokių protokolinių subtilybių! Nupirkau protokolo žinovo Armino Lydekos knygą ir kaip kokie studentai sukišę nosis su žmona iki išnaktų ją perskaitėme.
Ir gerai, nes tikrai buvo dalykų, kurių nežinojome. Pavyzdžiui, kad gėles prezidento žmonai turiu įteikti ne aš, o mano antroji pusė.
Susitikimas buvo šiltas ir gražus, visiems svečiams stengiuosi daug papasakoti apie Palangą. Slovakijos prezidentui taip patiko, kad po vakarienės, nors nebuvo numatyta ir nors vaikštinėjo pasiramsčiuodamas lazdele, jis užsigeidė pasivaikščioti po Palangą. Apsaugo sujudo, bet mudu išėjome pasižvalgyti.
Vėliau svečiavosi Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas, vyko įvairiausios politikų asamblėjos – pripratome prie didelių žmonių vizitų.
– Didelių žmonių vizitai viena, bet greičiausiai kokia nors senutė, sutikusi jus gatvėje, tikrai pabamba, kad prie jos kiemo perdegusi lemputė? Kaip sukatės tuomet?
– Dabar dažniau man žmonės parašo feisbuke. Prašymą ar skundą persiunčiu atsakingoms tarnyboms. Man skundėsi ir poilsiautojas, kuriam gelbėtojai neleido maudytis jūroje per audrą. Bet žmogus buvo dar ir išgėręs... Reaguoju į bet ką. Net jei užeina žmogus į savivaldybę ne priėmimo metu, vis tiek išklausau – tai labai svarbu, net jei negali niekuo padėti. Svarbu žmogui paaiškinti, kodėl. Tuomet jis išeina bent jau geresnės nuotaikos.
Juk žmonės nesupranta, o jiems ir nebūtina žinoti visų mano darbo, kitų miesto tarnybų veiklos subtilybių. Vasarą į Palangą atvažiuoja šimtai tūkstančių poilsiautojų. Kiek reikia pastangų, kad būtų švaru! 25 kilometrus paplūdimio žmonės pradeda tvarkyti trečią valandą nakties, kad devintą ryto jis jau būtų švarus.
Vandentiekio, priešgaisrinė tarnybos, policija ir greitoji pagalba – visi vasarą dirba kur kas labiau įtemptu režimu.
Būna smagu sulaukti gražaus žodžio. Gyvename daugiabučiame name, kartą radome maišelį su daržovėmis, pakabintą ant mūsų durų rankenos. Nežinojome, nuo ko, kol viena močiutė prisipažino, kad vaišino savo daržo gėrybėmis.
– Ar jūsų neerzina pažįstamų skambučiai dėl apsistojimo Palangoje ar patarimo, kur nusipirkti skanios rūkytos žuvies?
– Tikrai ne – visada padedame. Be to, neslepiame ir vietos, kur patys perkame gardžiai išrūkytą tikrai šviežią žuvį, – juokėsi meras.
– Kokiais nuveiktais darbais galite pasigirti ar pasidžiaugti?
– Per ketverius metus pagražėjo J.Basanavičiaus gatvė, nebeliko ją darkančių kioskų. Iš kelių vietų dar garsiai sklinda muzika – turime porą nesusipratusių verslininkų, bet jie nėra palangiškiai. Ilgainiui, manau, ir tai išsispręs, juk negaliu nurodinėti, kokią muziką bare leisti.
Jūratės gatvėje pradėjo veikti fontanas. Kad tai bus būtent jis, o ne skulptūra, nusprendė patys palangiškiai. Man irgi patinka šis sprendimas. Nesu nusistatęs prieš skulptūras, bet aikštė turi būti gyva, joje turi būriuotis žmonės.
Žvejų gatvėje įkurtas nemokamas vaikų žaidimų parkas.
Palangoje sutvarkyta 17 gatvių, išgražėjo Meilės alėja, o dviračių takas šurmulingas tarsi J.Basanavičiaus gatvė. Norėjome išskaidyti erdves, kad žmonės nesibūriuotų tik centrinėje gatvėje.
Daug jėgų atėmė Kurhauzo restauravimas. Teismai vyko 11 metų, nes trukdė privatus asmuo, kuriam priklauso pusė šio pastato. Pagaliau savivaldybei priklausančioje dalyje jau skamba muzika ir vyksta kiti meno renginiai.
Lietuvoje yra 60 savivaldybių ir visos vis ko nors nori, tam reikia finansavimo. Supratau, kad pagrindinis mano darbas vyksta ne kabinete ir net ne Palangoje, o Vilniuje. Norėdamas ką nors nuveikti, turi, paprastai tariant, uždegti ir Vyriausybę, kad prisidėtų. Praėjusios kadencijos metu į Vilnių kursuodavau bent du kartus per savaitę.
Dabar mano pagrindinė užduotis – padaryti taip, kad kurortas būtų patrauklus visus metus, o ne tik vasarą. Todėl gruodį jau turėtų būti pirmas renginys statomoje uždaroje koncertų salėje.
Be to, ir griuvėsius primenantis pastatas Vytauto gatvėje po kelerių metų turėtų virsti patrauklia sanatorine gydykla.
Kai vyksta statybos, į objektą važiuoju du kartus per dieną. Man, užaugusiam Palangoje, labai rūpi, kaip kas vyksta. Man tikrai neužtenka tik į atidarymo iškilmes nueiti.
– O dabar prisipažinkite, kokio reikalo ar kurorto kampelio nepavyksta išjudinti?
– Viskam reikia laiko ir pinigų. Palangai dar labai trūksta vandens pramogų. Taip, yra jūra, bet ji trumpam. Baseinų kompleksas pritrauktų turistų visus metus, be to, Palangos ir aplinkinių miestelių vaikai išmoktų plaukti.
Jau rengiamas projektas, numatyta vieta.
– O kokia jūsų, žmonos mėgstama vieta Palangoje, ar užsukate į J.Basanavičiaus gatvę?
– Nėra vietos, kur manęs nebūtų. O mūsų šeimai patinka Botanikos parkas – jis dabar labai pagražėjęs.
– Jūs baigėte turizmo vadybą. Ar praverčia studijų žinios darbe?
– Studijos labai susijusios su tuo, ką dariau būdamas moksleivis ir dabar, einant mero pareigas. Kai aš augau, ko gero, nebuvo nė vienos šeimos, kuri būtų nenuomojusi būsto poilsiautojams. Mūsų šeima dirbo viename mažame viešbutėlyje, tad ir kambarius tvarkiau, ir maistą nešiojau, ir svečius naktį sutikdavau ar išlydėdavau. Paskui šeimininkai pasiūlė jį nupirkti – tėvai tai ir padarė. Viskas klostėsi taip, kad dabar turime kitą viešbutį, kuriame patys nesidarbuojame – jis yra išnuomotas.
Būtent studijos mane atvedė iki to, kas esu šiandien. Po diplominio darbo vienas pajūrio leidinys išspausdino interviu su manimi. Po to tuomečio mero pavaduotojas pasiūlė dalyvauti miesto tarybos rinkimuose. Man pavyko, paskui ėjau mero patarėjo pareigas, dar vėliau – administracijos vadovo. Prieš sutikdamas eiti šias pareigas, tariausi su tėvu, ar verta lįsti į tą pragarą.
Paklausiau tėvo – pabandžiau. Ir džiaugiuosi, nes dabar man žinomi visi miesto valdymo vingiai.
– Kada jums Palanga gražiausia?
– Mano Palanga – rugsėjį. Atsikeli vieną rytą – ir mieste tuščia. Net suklūsti – gal kas nors nutiko? Bet iš tiesų mano miestas man gražus kiekvieną mėnesį.
– Kokią turite svajonę, bet kaip Šarūnas, o ne Palangos meras?
– Vilma, kokia mano svajonė? – juokėsi vyras žvelgdamas į žmoną. – Draugai kalbina važinėti motociklu, bet aš nenoriu. Palangą ir dviračiu aplekiu. Mano svajonė, ko gero, jau išsipildė – štai turime pagranduką.
* * *
Kad meras mėgsta ir tam tikra prasme paišdykauti, išduoda vienas jo prisipažinimas. Kartais vakarais jis su sūnumi nuvažiuoja prie naujojo šokančio fontano. Kai nebegroja muzika ir žmonės pradeda skirstytis, jis sūnui taria: „Užsakom dar vieną dainą!“
Tai galima padaryti mobiliuoju telefonu, ir abu vyrai vos ne katučių ploja, kai nustebę žmonės grįžta prie fontano, su pasimėgavimu stebi jo šokį ir klausosi dainos.
