Trumpos viešnagės Lietuvoje metu į saldumynais dvelkiančią kepyklėlę sugarma visa graži ministro šeima: dešimtmetė Sofi, šešerių metų Lukas, dvejų Markas. Vyrą atlydi ukrainietė jo žmona Katerina (35 m.).
Trijų vaikų mamai ir šiaip yra ką veikti, bet žavinga šviesiaplaukė vien namų ūkiu neapsiriboja. Katerina diriguoja žemės ūkio bendrovei „Agro Region“ . Jos žinioje – 35 tūkstančiai hektarų ariamos žemės ir 540 darbuotojų.
Kažkada kompanija „East Capital“, kuri priklausė ir Aivarui, nupirko tą žemės ūkio bendrovę, bet akcininkai, matydami, kaip ji smunka žemyn, pasiūlė prie vairo stoti Katerinai. Ji kaip tik laukėsi, sutiko pusmečiui, bet iš pažiūros trapios moters užmojai buvo tokie dideli, kad pagimdžiusi trečią vaiką į darbą vėl įsitraukė vos po poros savaičių.
Dabar niekas nebevagia degalų, administracijos branduolį Katerina įkūrė šiuolaikiškame biure Kijevo centre, iš čia pasitelkus navigacijos sistemas kontroliuojamas kiekvienas traktoriaus vingis ariant, sėjant ar nuimant derlių. Virš laukų skraido bepilotė skraidyklė – viskas matyti Kijevo centre esančiame biure, dispečeriai dirba visą parą, tad pasikaišius sijono Katerinai nereikia lakstyti po laukus. Kolūkietišką įmonę ji pavertė šiuolaikiška pelninga bendrove, tiekiančia pasauliui javus, kukurūzus, pieno produktus.
Būtent ji – tas žmogus, kuris, jei ką, išlaikytų vyrą ir vaikus. Juk Aivaras, palyginti su jo ankstesniu pelnu, ministro poste uždirba nedidelę sumą.
– Aivarai, girdėjau jūsų kolegas stebintis, kad sutikote dirbti vos ne už grašius – ar tai tiesa?
– Atlyginimas iš tikrųjų mažas – 99 procentais mažesnis nei buvusiame darbe. Per aštuonis darbo mėnesius uždirbau maždaug du tūkstančius dolerių. Bet ne dėl šios priežasties priėmiau pasiūlymą eiti ekonomikos ministro pareigas, – „Stiliui“ sakė A.Abromavičius.
– Baigęs mokyklą pasirinkote tarptautinio verslo studijas prestižiniame Konkordijos universitete Taline. Tai viena pirmųjų aukštųjų privačių mokyklų Baltijos šalyse – studijos buvo brangios, kaip sukotės?
– Mano tėvai neturėjo galimybės mokėti už studijas – tikrai taip. Tačiau tėvas dirbo komercinėje įmonėje, kurios savininkas sumokėjo už pirmą mano semestrą 500 dolerių. Paskui už gerą mokymąsi gavau stipendiją iš Atviros Lietuvos fondo.
Antrame kurse pasisiūliau treniruoti moterų ir vyrų krepšinio bei futbolo komandas – buvau pasirengęs, nes Vilniuje baigiau krepšinio mokyklą. Tapau universiteto studentų vyriausybės viceprezidentu, tad taip užsidirbdavau pinigų mokslams.
– Greičiausiai neišvengėte juodų periodų – koks sunkiausias momentas?
– Tie periodai nebuvo juodi – tiesiog atrodė natūralu taupyti pinigus. Tėvas mėnesiui duodavo 100 dolerių, to turėjo pakakti maistui ir būsto nuomai – gyvenau pas senutę Talino miegamajame rajone. Visi mano bendramoksliai panašiai gyveno, tik vėliau į Konkordijos universitetą pradėjo važiuoti pasiturinčių tėvų vaikai.
Ryškiausiai prisimenu pirmakursių vakarėlį. Šventė baigėsi vėlai – autobusai jau nebevažinėjo, tad mes dar su pora draugų ėjome namo 12 kilometrų, nes gaila buvo taksi išleisti 7 kronas – žinojau, kad už jas galima nusipirkti dešrelių, – juokiasi Aivaras. – Trečiame kurse jau gavau darbą „Hansabank“ – buvau pirmas lietuvis tame banke. Prekiavau akcijomis, po kiek laiko man su kolega buvo pavesta įkurti „Hansabank“ padalinį Lietuvoje.
Vos padirbau porą mėnesių Vilniaus Gedimino prospekte, buvau atšauktas, nes mane paaukštino – tapau jauniausiu padalinio vadovu banko istorijoje.
Jau pradėjus studijuoti buvo aišku, kad mano veikla bus susijusi su bankais. Pastebėję banke „Hansabank“, švedai 1999-aisiais mane pakvietė dirbti į internetinę prekybos akcijomis įmonę. Pradėję penkiese, netrukus išaugome į daugiau nei pusės šimto darbuotojų komandą, o veikla siekė ne tik daugelį besivystančių Europos šalių, bet ir Aziją, Afriką, Pietų Ameriką. Po trejų metų prisijungiau prie kitos investicinės komandos – „East Capital“. Tapęs ministru, jos akcijas pardaviau.
– Jus lydėjo sėkmė, tinkamu metu sutikdavote tinkamus žmones?
– Tuo metu kilo nauja banga žmonių, turinčių gerą išsilavinimą, gerai mokančių anglų kalbą, gebančių dirbti kompiuteriu, ir tuo jie buvo pranašesni už vyresniąją kartą. Dabartiniam jaunimui sunkiau, nes mes patys dar gana jauni ir nesiruošiame eiti į pensiją.
Beveik visi mano bendramoksliai susirado labai gerus darbus – vadovauja bankams ar yra sukūrę sėkmingą verslą.
Man, ko gero, padėjo tai, kad nuvažiavęs į Estiją neieškojau tėvynainių, o bendravau su estais. Kai vienas bičiulis nuėjo į darbo pokalbį banke, jo paklausė, ar jis gerai mokosi. „Ne, – atsakė šis, – pas mus gerai mokosi tik lietuviai.“ „Tai pakviesk mums lietuvį“, – paprašė banke. Taip, galima sakyti, darbas surado mane. Iš tiesų labai gerai mokiausi, nekaldavau atmintinai nieko – juk domėjausi sportu, tad kalti net nebūčiau turėjęs laiko. Universitetą baigiau su pagyrimu.
Tik štai magistro studijoms noro pritrūko – jau buvau įsivažiavęs į veiklą. Bet savo vaikams linkėčiau jas baigti.
– Investicinėje srityje rizikos netrūksta – gal jau žinote, kaip valdyti įtampą, kad neištiktų filmo „Volstrito vilkas“ herojaus likimas ir ramiai miegotumėte naktimis?
– Pirmus šešerius karjeros metus dirbau finansų makleriu, kai pirkdamas ir parduodamas prisiimi didžiausią riziką. Paskui 12 metų buvau fondo „East Capital“ valdytojas, tad veikla buvo ramesnė. Visada norėjau dirbti su vertybinių popierių birža, krimtau Volstrito istoriją. Baltijos rinka maža, bet visi tuomet buvome užsidegę.
Trumpalaikiai akcijų svyravimai ne taip skaudžiai veikia, nes klientai leidžia turėti ilgalaikę perspektyvą. Bet tokios krizės kaip 2008-aisiais ar Krymo aneksija... tuomet adrenalino nemažai. Bet per daugelį metų išmoksti veikti taip, kad naktį galėtum ramiai miegoti.
Ko negalima daryti? Neprisiimti pernelyg didelės rizikos. Žinoma, tokiais atvejais ir pasiseka, bet metams bėgant tolerancija rizikai mažėja. Vis dėlto, jei atsukčiau laiką atgal, viską daryčiau taip pat.
– Retas atvejis, kai užsienietis užima svarbų postą valstybės valdyme. Koks jūsų kelias iki ekonomikos ministro posto Ukrainoje?
– Prieš darbą vyriausybėje buvau Rusijos investuotojų asociacijos pirmininko pavaduotojas, štai kodėl kartą konsultavau net patį premjerą Dmitrijų Medvedevą, kaip gerinti valstybinių įmonių valdymą, nes esu korporatyvinio valdymo ir standartų gerinimo specialistas. Su „East Capital“ mes buvome pirmeiviai daugelyje sričių.
Bet įvykus Krymo aneksijai pasidarė morališkai sunku reklamuoti klientams Rusiją kaip gerą investicijoms šalį. Juolab kad mačiau dar daugybę netinkamų dalykų. Trukdė ir erzino praplautos rusų smegenys, bendrauti buvo vis sunkiau. Pradėjau svarstyti, kad galėčiau konsultuoti ne rusus, o ukrainiečius.
Ukrainoje išrinkus Petro Porošenką prezidentu, mano bičiulis Borisas Lozkinas tapo administracijos vadovu – trečiu pagal įtaką žmogumi šalyje po prezidento ir premjero. Kai buvo formuojama vyriausybė, pasiūliau savo pagalbą tvarkant valstybines įmones.
Pokalbis vyko maždaug taip:
„Tuomet gal nori būti turto fondo direktoriumi?“ – paklausė Borisas.
„Galiu“, – atsakiau.
„Gal... geriau ekonomikos ministro pavaduotoju?“
„Galiu.“
„Tai gal tiesiog būk ekonomikos ministru – bus paprasčiau.“
Jau kitą dieną susitikau su prezidentu, kitais atsakingais asmenimis ir netrukus buvau patvirtintas ministru.
– Ar netrukdė tai, kad dirbote su rusais?
– beveik visi susiję su rusais, pats prezidentas turi dvi saldainių gamyklas Rusijoje. Turiu pavaduotojų, kurių verslas susijęs su Rusija, bet tai nėra atstumiantis dalykas, svarbu, kad būtum Ukrainos patriotas. Natūraliai susiklostė, kad daug ukrainiečių dirbo rusiškose kompanijose – ten atlyginimai didesni, šiuolaikiškesni vadovų samdymo, motyvaciniai principai.
– Kuo šiandien džiaugiatės, ką pavyko pasiekti?
– Dar daug ko nepasiekėme, viskas gerokai sunkiau, nei buvo galima tikėtis, su kiekviena direktyva vėluojame kokius du mėnesius. Vienas prioritetų – viešieji pirkimai. Jau dabar sveikos konkurencijos ir skaidrumo – kur kas daugiau. Štai kariuomenė pirko uniformas ir iškart susitaupė 20 procentų įprastų išlaidų.
Iki šiol 10 procentų šalies pirkimų būdavo korupciniai ir dar tiek pat neefektyvūs, o tai 2 milijardai JAV dolerių (apie 1 mln. 800 tūkst. eurų) per metus – neturtingai šaliai tai labai daug. Todėl svarbiausia užduotis – sutvarkyti valstybines įmones. Pertvarkiau ir savo ministeriją – 80 procentų atnaujintas personalas. Nepalikau vadovaujamame poste nė vieno, kuris dirbo valstybės organuose iki Maidano. Susirinkau žmones, kurie turi finansinį rezervą nuo 6 iki 24 mėnesių ir gali dirbti nemokamai. Neseniai darytos apklausos parodė, kad mano ministerija dirba efektyviausiai.
Daug pasiekėme gerindami šalies įvaizdį – susitikau su Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos vadovais bei svarbiais Briuselio politikais ir verslininkais.
Labai džiaugiuosi, kad neseniai Vašingtone pirmą kartą Ukrainos istorijoje buvo surengtas didžiulis investicinis forumas. Aš buvau jo organizatorius iš Ukrainos pusės, susirinko 250 Amerikos didžiausių įmonių vadovų, dalyvavo JAV viceprezidentas Joe Bidenas.
Mūsų delegacijoje buvo 6 ministrai – visi laisvai kalbėjo angliškai, nevėlavo į susitikimus ir jų neatšaukdavo. O anksčiau Ukrainos politikai nepaisydavo, kiek laiko ir jėgų reikia organizuojant vieną ar kitą susitikimą, jie numodavo ranka, prašydavo vežti į geras žvejybos vietas, o žmonas – apsipirkti.
Daug kuo jau galiu pasidžiaugti – mažėja biurokratijos, korupcijos mastas, atšaukiau protu nesuvokiamus mokesčius pasienyje, kurie eidavo į privačią kišenę, o ne valstybės reikmėms. Atėmiau iš vieno oligarcho galimybę pirkti žaliavą iš valstybinės naftos įmonės su 15 procentų nuolaida. Du mėnesius jie sabotavo aukcionus, ketino mane apskųsti, bet viskas nurimo. Sutaupėme apie 100 milijonų JAV dolerių (88 mln. eurų) valstybinei įmonei.
– Jūsų iki šiol dar nenušovė?!
– Niekas ten nešaudo. Man skyrė 4 žmonių apsaugą, tik nežinau, kiek jie man padeda, o kiek renka informaciją. Bet vis dėlto ramiau – mažesnė tikimybė, kad blogo linkintys žmonės atsiras šalia. Pavojaus nejaučiu, kai kada tik išgirstu, kad nesikiščiau ne į savo reikalus.
– Katerina, o jūs jaučiatės rami?
– Vienu metu, kai reikalai buvo susiję su naftos pirkimais, maniau, kad mums reikės papildomos apsaugos. Bet viskas gerai, aš pati vairuoju automobilį, manęs nelydi apsauga.
– Kaip judu susitikote?
Aivaras: 2002 metais su bičiuliais nusprendėme išvykti atostogų, ir kažkas leptelėjo, kad reikėtų vykti į Ukrainą, nes ten gražios merginos. Buvome jauni, tad per akimirką nusprendėme ir išvykome.
Su Katerina susitikome lifte ketvirtą valandą ryto. Aš važiavau iš klubo, ji – iš restorano, apsikeitėme telefono numeriais.
Bet nutiko taip, kad telefoną ji atidavė mamai, tad žinutes rašinėjau gal beveik metus ir vis nesulaukdavau atsako. Kol kartą mano dabartinė uošvė vis dėlto pasakė Katiai, kad kažkoks atkaklus jaunuolis jai rašinėja, – gal ji teiktųsi atkreipti dėmesį.
Katerina buvo itin užsiėmusi – Lenkijoje studijavo ekonomiką, ėjo trečio šalyje Ukrainos futbolo klubo generalinio direktoriaus pavaduotojo pareigas.
Pagaliau antrą kartą su ja susitikome po metų – aš atvykau į investicinę konferenciją Ukrainoje. Netrukus ji atvyko į Stokholmą pas mane gyventi.
Katerina: Aplinkybės dėliojosi taip, kad mes niekaip neturėjome susitikti, bet, matyt, buvo kitas likimo planas.
– Kokia kalba bendraujate namie?
– Visi vaikai kalba lietuviškai, mudu su žmona rusiškai, nors Katia supranta ir mano gimtąją kalbą. Aš suprantu ukrainietiškai – ta kalba vyksta vyriausybės posėdžiai, man klausimus pateikia žurnalistai, tik štai atsakau rusiškai – niekaip nerandu valandos per dieną mokytis, nes dirbu nuo ryto iki vėlyvo vakaro. Vaikai kalba ir ukrainietiškai – taip su jais bendrauja auklė.
– Jūs galėjote gyventi bet kurioje pasaulio šalyje, planavote įsikurti Šveicarijoje, kodėl vis dėlto pasirinkote Ukrainą?
– Kijeve gyvename 7 metus, tiek pat praleidau Stokholme, 6 metus Taline, 3 – Maskvoje, pusmetį – Amerikoje. Aš nuolat daug važinėjau darbo reikalais, kasmet lankydavausi bent keturiose naujose šalyse. Netrukus vyksiu į Izraelį ir Iraną – ten dar nesu buvęs. Supažindinsiu verslininkus su prekybos galimybėmis.
Manęs nebūdavo namie iki 100 dienų per metus. Tad nutariau, kad mišri šeima – tokia kaip mūsų – turi gyventi žmonos gimtinėje. Moteriai patogiau – šalia tėvai, draugai, darbo galimybės paprastesnės. O aš galiu bet kur ir su bet kuo užmegzti santykius.
Be to, mudviem su Katerina pabodo nuomotis būstus Stokholme, Maskvoje, norėjosi savo. Dabar turime butą Kijevo centre, namą vos už miesto. Taip pat Kryme, Hurzufe prie Arteko, turime didelį gražų butą su vaizdu į jūrą ir kalnus, į kurį dabar negalime patekti. Prieš porą mėnesių pavyko išvežti baldus ir paveikslus – su žmona domimės šiuolaikine daile ir fotografija, esame sukaupę nemažą kolekciją.
Susitaikėme, kad kol kas neturime galimybės patekti į tą butą, bet juk pagaliau tai kada nors išsispręs.
– Ar jūs padedate Katerinai jos darbe?
– Patariu nebent finansiniais, investiciniais klausimais. Katia dirba savarankiškai. Visos naujos idėjos yra jos.
– Katerina, atėjusi dirbti į žemės ūkio bendrovę, atleidote vos ne pusę darbuotojų – moteriai dėl to širdies neskaudėjo?
– Ne. Kai reikia atleisti dėl netinkamo elgesio, įsijungia logika, jausmams nėra vietos. Visi pakeitimai išėjo į naudą – dabar tai matyti akivaizdžiai, dabartinė komanda mane palaiko.
– Ar nepasitaikė situacijų, kai išvydę gražią šviesiaplaukę moterį jums reikalingi žmonės sutikdavo nepatikliai, nes kai graži, tai negali būti protinga?
– Man niekada tai netrukdė, kaip tik net padėdavo rasti bendrą kalbą. Žemės ūkyje vadovaujamas pozicijas užima labai daug moterų. Netgi sakoma, kad Ukrainos žemės ūkis turi moterišką veidą.
Aivaras: Iš penkių mano pavaduotojų trys yra moterys. Jos kur kas atsakingesnės, geriau koordinuoja darbą, moterys mažiau linkusios į korupcines schemas, jų nepapirksi.
– Kaip jūsų šeima išgyveno ir išgyvena dabar neramią karinę situaciją? Ar nekilo mintis išvažiuoti ir taip apsaugoti šeimą?
Aivaras: Maidano aikštė – 300 metrų nuo mūsų namų. Per patį karštymetį nešėme malkas, žmona vežė padangas laužams, taip pat – maistą, higienos priemones, juk aikštėje žmonės gyveno mėnesių mėnesius.
Žmonai pasakiau, kad iš šalies išvažiuosime, jei bus perrinktas buvęs prezidentas Viktoras Janukovyčius. To neprireikė, o viskas susiklostė taip, kad ir pats dalyvauju šalies pertvarkoje.
Katerina: 2014-ųjų sausį vaikams buvo atostogos, norėjome atšvęsti penktąjį Luko gimtadienį, pakvietėme į Kijevą jo krikšto tėvus iš Maskvos ir Lietuvos.
Bet situacija staiga taip apsivertė, kad mes su savo svečiais taip ir nesusitikome, nors jie gyveno viešbutyje vos pusė kilometro nuo mūsų namų, – tiesiog buvo pavojinga rodytis gatvėje.
Aivaras: Stebėjau statomas barikadas aplink mūsų namus. Kai namas buvo apsuptas iš trijų pusių, Katerinai pasakiau, kad reikia išvežti vaikus į Lietuvą, nes tuoj nebegalėsime iš viso išeiti iš namų. Išvykome, bet po savaitės grįžome, nes situacija pasikeitė.
Mes nemažai padedame per įmones, pavyzdžiui, pabėgėlių šeimoms atiduodame pastatus, kad turėtų kur apsistoti. Katerinos bendrovės darbuotojų, žmonių, iš kurių nuomojama žemė, šeimos sulaukia kitokios pagalbos: vyras, kuris eina į kariuomenę, gauna visą apsaugos ekipuotę. Į armiją siunčiame šokoladą ir cigaretes – juk sėdi apkasuose jauni vaikinai, jiems visko norisi.
Anksčiau mudu su Katia pirkdavome paveikslus. Kokie paveikslai dabartinių įvykių kontekste...
Katerina: Kijeve vyksta normalus gyvenimas, pripratome ir prie ekstremalių situacijų, visi susitelkia ir padeda. Tarkime, važiuoju į darbą, per radiją išgirstu pranešimą, kad stotyje krūva pabėgėlių iš karštųjų šalies taškų. O aš žinau, ką reiškia alkanas vaikas! Juk tuos žmones kariuomenė evakavo tokius kaip stovi. Tad apgręžiu mašiną, dar skambinu kolegoms, lekiame pirkti sauskelnių, kūdikių maisto ir vežame į stotį.
– Aivarai, kodėl jums viso šito – ministro posto, gyvenimo esant įtemptai situacijai – reikia, juk galėtumėte dienas leisti kur kas ramiau?
– Ne atlyginimas svarbu, tai didelė garbė ir atsakomybė, bet kuris žmogus, turintis finansinį rezervą, norėtų priimti tokį iššūkį – nuveikti ką nors šalies labui. Tie, kurie mane pažįsta, žino, kad per 18 metų užsidirbau daug, tik gaila, kad pardavęs įmonę negaliu investuoti kapitalo, bet gal ir gerai, kad pinigai tiesiog saugiai guli.
Būtų idealu ministro pareigas eiti dvejus metus, tuomet būtų galima atsisėsti ir pagalvoti, kokią sukūriau šaliai piniginę vertę, ar man tai suteikė pasitenkinimo, ir išeiti iškelta galva.
– Kas jums yra prabanga?
Katerina: Kelionės – štai kam mes leidžiame pinigus. Mes daug dirbame, bet ir daug ilsimės. Tik štai šiuo metu Aivaras negali sau to leisti dėl darbo.
Aivaras: Nekilnojamojo turto, transporto priemonių turime, pinigų reikia vaikų išsilavinimui. Noriu, kad vaikai kalbėtų keliomis užsienio kalbomis. Kijeve išsirinkome prancūzišką mokyklą vaikams dėl kokybės, taip pat kainos ir atstumo nuo namų. Paklausiau patarimo, kad prancūziškas išsilavinimas yra puikus, tuo metu juk kaip tik svarstėme galimybę gyventi Šveicarijoje.
– 12 metų esate kartu, kokia jūsų sutarimo sąlyga?
Katerina: Daug dirbame ir mažai matomės. (Juokiasi.) Tiesa, aš mėgstu pasiskųsti Aivarui...
Aivaras: Turėdamas galvoje, kiek Katerina turi veiklos, kad visas namų ūkis ant jos pečių, iki šiol stebiuosi, kodėl ji beveik nesiskundžia. Dėl žmonos man pasisekė.
Gyvendama pas tėvus ji neruošdavo valgio, o atvykusi pas mane į Stokholmą nuo pat pirmos dienos pradėjo ruošti gardžiausius patiekalus.
Katerina: Kai gyvenome Maskvoje ir nedirbau, lankiau kulinarijos kursus, labai pravertė.
– Ką norėtumėte įskiepyti savo vaikams, kokių patarimų duotumėte?
Aivaras: Svarbiausia – geras išsilavinimas. Sveika pabūti toliau nuo tėvų namų – tai ugdo savarankiškumą. Taip, žinau, kad yra daug pasiekusių asmenybių, nebaigusių mokslų. Tačiau tokių vienetai. Aš daug bendrauju su pasauliu, patikėkite, dauguma žmonių yra baigę geras aukštąsias mokyklas.
Išsilavinimas keičia pasaulėžiūrą, didėja bendravimo ratas, galimybės. Nuo mažų dienų reikia įdiegti kibirkštėlę gerai mokytis, o paskui jau net ir nieko koreguoti nereikia. Jei eini teisingu keliu, tai jame ir žmonės teisingi pasitaiko.
Katerina: Vaikus mokome, kad turi daug dirbti. Ir dukra, ir sūnūs, turi išaugti gražios asmenybės.
