Scenos kolegos apie S.Povilaitį kalba su pagarba – jis buvo populiariausias visų laikų estrados dainininkas ir tikriausiai už jį populiaresnio nebebus.
Tačiau koks buvo S.Povilaičio kelias į neblėstančią šlovę?
Dirbo nuo vaikystės
S.Povilaičio vaikystė ir jaunystė nebuvo labai lengva ir aprūpinta. Šis etapas – tikra jo gyvenimo mokykla. Joje išmokti dalykai padėjo jam tapti tuo, kokį jį visi prisimins – Lietuvos muzikos estrados legenda.
Per apdovanojimų ceremoniją „Bravo '96“ S.Povilaitis buvo apdovanotas už nuopelnus muzikai. Tais pačiais metais jam buvo įteiktas Didžiojo Kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinas.
Uždirbti pinigų Stasys išmoko nuo mažų dienų. Šeimoje nebuvo tėvo, o motina, paprasta kaimo moteris, sunkiai vertėsi, kad išlaikytų sūnų. Jiedu su mama gyveno Kaune, netoli Nemuno. Stasys nuo mažens vaikštinėjo paupiu, rinko metalo laužą, makulatūrą, kitokias antrines žaliavas. Jas parduodavo supirkėjams, kuriuos visi vadino „handeliais“.
Be šio pajamų šaltinio Stasys turėjo dar vieną – sunkiais deficito laikais parduotuvėse jis „dirbdavo vaiku“: kartu su moterimis pastovėdavo eilėje prie sviesto, cukraus. Su „vaiku“ savo eilės sulaukusios pirkėjos galėdavo nusipirkti dvigubą šių produktų normą. Taip dusyk pastovi eilėje, gauni du rublius – jau gali eiti į kiną.
Taip nuo mažens apsukrumo išmokęs Stasys pats užsidirbdavo vaikiškoms pramogoms – ledams ir kino filmams – reikalingų pinigų.
Bažnyčioje grojo bugivugį
Religingos motinos sesers paskatintas S.Povilaitis Karmelitų bažnyčioje buvo patarnautojas. Šis darbas jam ateizmo laikais atrodė savotiška romantika – juk viskas, kas yra draudžiama, vilioja labiausiai. Romantiškai atrodė ir galimybė prieš pamokas bažnyčioje sukalbėti maldą, nors pats procesas vaikams nebuvo labai svarbus ar sąmoningas. Tiesiog buvo smagu daryti tai, ką aplinkiniai neigė.
Kiemo vaikai iš Stasio nedrįsdavo daug šaipytis. „Kur ten šaipysies – gauni niuksą ir tyli. Be to, juos pačius motinos į bažnyčią varė“, – kadaise „Lietuvos rytui“ juokėsi S.Povilaitis.
Tarnystė bažnyčioje S.Povilaičiui ilgam įsiminė ir dėl vieno nuotykio. Prieš Kalėdas Stasys su zakristijonu darbavosi bažnyčioje – reikėjo gražiai apkarpyti ką tik iškeptus kalėdaičius. Zakristijonas kažkur trumpam išėjo, o jaunasis jo talkininkas pripuolė prie vargonų ir sugrojo bugivugį.
Už šią šventvagystę S.Povilaitis atsiėmė su kaupu. Net iki tol niekada prieš berniuką rankos nepakėlusi teta tąsyk jį gerai prilupo.
Lupti rykšte ar lygintuvo laidu jis gaudavo už kiekvieną didesnį prasižengimą. „Visus tais laikais taip bausdavo. Žiūrėk, tai per vieną, tai per kitą daugiabučio namo langą šio „proceso“ garsai sklinda“, – pasakojo dainininkas.
Pirmasis honoraras – du karbonadai
Anksti išmokęs skaičiuoti pinigus Stasys netapo sausu pragmatiku. Lyrišką jaunuolio sielą išduodavo jo eilėraščiai, kuriuos S.Povilaitis akylai slėpė.
Muzikiniai jo gabumai atsiskleidė dar vaikų darželyje. Būdamas šešerių jis įstojo į smuiko klasę Kauno muzikos mokykloje. Stasys mokėsi ne tik groti, bet ir dainavo berniukų chore. Pirmasis šešiamečio solisto honoraras – du karbonadai ir du buteliai vaisvandenių. Juos S.Povilaitis uždirbo restorano „Metropolis“, kuriame dirbo jo motina, darbuotojų šventėje.
Į šokius Stasys pradėjo vaikščioti anksti – vos sulaukęs keturiolikos. Jaunuoliui nereikėjo sendintis ar durininkams nešti kyšių, kad šie į salę įleistų: „Turėjau pasisiuvęs kostiumą, o tai buvo nemenkas subrendimo rodiklis. Sakydavo: „Oho, koks bernas, kostiumą turi!“
Įsimylėdavo Stasys ne per daug dažnai, tačiau pirmoji meilė jį užklupo labai anksti – ketvirtoje klasėje. Vėliau apie šį susižavėjimo objektą S.Povilaitis prisiminė tik tiek, kad ta mergaitė turėjo ilgas gražias kasas. Dėl kasų Stasys tiesiog alpdavo.
Pažintis su žmona
Baigęs vidurinę mokyklą S.Povilaitis įstojo į žurnalistikos specialybę Vilniaus universitete. Studijuodamas dainavo naktiniame bare, todėl rytais būdavo sunku keltis į paskaitas. Per naktinį klubą jis prarado ir bendrabutį: „Už tai net komjaunimo komitete buvau svarstytas. Sakė, kad vėlai grįžęs per daug triukšmingai elgiuosi“.
Šio svarstymo metu Stasys drąsiai visiems rėžė į akis: „Pieštukas nukrinta, o jau triukšmas“. Tas jo posakis ilgai sklandė universitete kaip vienas juokingiausių anekdotų.
S.Povilaičio aistrą muzikai sustiprino kinas, kuriam jis skirdavo uždirbtus pinigus. Čia kartais prasprūsdavo „buržuazinės“ muzikos. Po filmo „Saulėtojo slėnio serenada“, kuriame skambėjo legendinis Glenno Millerio orkestras, Stasys galutinai sukonkretino savo svajonę. Jis nutarė tapti estrados dainininku, kompozitoriumi ir tekstų autoriumi.
Būdamas 22-ejų sostinės bohemos pamėgtoje kavinėje „Vilnelė“ Stasys sutiko gražiai įdegusią ryškiai mėlynų akių žurnalistikos specialybės studentę Birutę. Tiksliau, ji pirmiau krito į akį vienam jo pažįstamam dailininkui.
Stasys paprašė kartu su Birute atėjusios panelės, kad ši supažindintų su drauge. „Taip piršliaudamas ir pats įklimpau“, – juokėsi dainininkas. Daugiau nei metus padraugavę jie nutarė sukurti šeimą.
Estrados baudžiauninkai
Studijuojančio S.Povilaičio iš akiračio nepaleido kompozitorius Mikas Vaitkevičius, į perspektyvų atlikėją atkreipęs dėmesį dar Palangoje.
1968-aisiais prasidėjo festivaliai, konkursai, po to jis buvo pakviestas į ansamblį „Nemuno žiburiai“. Su juo S.Povilaitis apkeliavo visą buvusią Sovietų Sąjungą. Gastrolės tęsdavosi po du tris mėnesius. Muzikantus vargino lėktuvai, traukiniai, ne visuomet aukščiausios klasės viešbučiai, o kartais – naktys sausakimšose stotyse.
„Mes buvome estrados baudžiauninkai. Per mėnesį dirbome 30 dienų. Uždirbdavome, o kam? Niekas nežinojo, kur buvo dedami mūsų pinigai. Į biudžetą? Ar buvo jie kam nors naudingi, ar šautuvus už juos kažkas pirko? Planai, reikalavimai. Gyvenimas ant ratų. Kelionė – koncertas, kelionė – koncertas. Po koncerto – tradicinės vaišės. Gėriau per daug. Kapitalizme būčiau taip užsidirbęs visam gyvenimui“, – yra sakęs S.Povilaitis. 1973-aisiais jį pasikvietė Filharmonijos ansamblis „Nerija“, kuriame praėjo beveik penkiolika S.Povilaičio jaunystės metų. Po to jis dirbo „Lietuvos“ viešbučio varjetė. 1989 metų kovo 8-ąją jis išgėrė paskutinę alkoholio taurelę. Prasidėjo naujas S.Povilaičio pakilimas – su nauja jėga jis grįžo į didžiąją estradą.
Per ilgą karjerą ir šilto, ir šalto matęs dainininkas niekada negalvojo apie tą dieną, kai paliks sceną. Tol, kol jėgos leido, maestro dainuodavo su jaunimo grupėmis, dainininkais. „Gal tik aš nelabai suvokiu šokių muzikos, kur yra tik ritmas ir keli žodžiai. Bet jei nesuvokiu, dar nereiškia, kad yra blogai“, – svarstė S.Povilaitis.
