Pasikalbėti Raimundas atskubėjo pakeliui užsukęs į miesto centre įsikūrusią kraujo donorystės palapinę. Pasiteiravus, ar dažnai mėgsta daryti gerus darbus, jis tik gūžčiojo pečiais, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
„Kraujo daviau pirmą kartą. Vieną kartą nepriėmė, nes kažko pritrūko... O dabar turėjau šiek tiek laisvo laiko, tad pamaniau, kad reikia nueiti“, – šypsojosi jis.
Čia pat jis iškėlė filosofinį klausimą – kas yra geras darbas? Raimundui daug kas asocijuojasi su pilietiškumu.
„Esu pilietiškas žmogus, ir meilė Lietuvai atsirado dar nuo Amerikos laikų. Ten gyvenau penkerius metus – nuo antros klasės. Amerikoje labai stipri lietuvių bendruomenė: šventės, lietuviškumo puoselėjimas, himnas, vėliavos, krepšinis, marškinėliai su lietuviška atributika... Emigrantai yra didžiausi patriotai“, – kalbėjo jis.
– Esate gyvenęs ne vienoje svečioje šalyje, o pastaruoju metu su šeima – ir Rusijoje. Kur yra tikrieji jūsų namai?
– Sudėjus visą laiką, Lietuvoje gyvenau tik 8 metus, bet nuolat čia grįžtu. Mano namai yra Vilniuje ir sodyba kaime, prie Indrajų ežero. Tai – mano prosenelių žemė. Prosenelį ištrėmė į Rusiją pirmuoju vežimu 1941 m. birželį ir atėmė iš jo žemę. O tėtis šią žemę atsiėmė, dabar ten turime savo sodybą. Ten man yra tikrieji namai, ši erdvė kupina sentimentų. Vasarą, jei pavyksta, ten leidžiu kone kiekvieną savaitgalį.
Maskva buvo tarsi tarpinė stotelė, kurioje gyvenau vos vienus metus, – mokiausi rusų kalbos.
– Pastaruoju metu sulaukėte nemažai dėmesio – po to, kai tapote Krašto apsaugos pajėgų savanoriu. Ar tai neerzina? Juk savaime suprantama, jog visas dėmesys tik dėl to, kad esate žinomo politiko sūnus.
– Neerzina. Dar duodamas savo pirmąjį interviu tikėjausi ir dabar labai tikiuosi, kad iš šalies neatrodys, jog savanoriu tapau dėl viešumo. Aš tai darau iš idėjos.
Visada gyvenime yra žmonių, kurie kaip nors padeda, stumia daryti gera. Yra ir tokių, kurie burba ir visą laiką kurs konspiracijos teorijas, įžvelgs bloga.
Norėjau tapti savanoriu, kad padaryčiau ką nors gero, kad būčiau pasiruošęs – tai garbė ir pareiga. Iš aplinkinių išgirdau tik gerų nuomonių, nebuvo nė vieno, kuris gatvėje priekaištautų ar sakytų, kad būsiu „patrankų mėsa“ – dažnai vyrauja tokia neteisinga nuomonė.
– Dažnai tenka būti atpažintam gatvėje?
– Ne. Aš juk esu niekas – tik paprastas lietuvis studentas.
– Bet užsiminėte apie konspiracijos teorijas. Tenka išgirsti, kad per gyvenimą irtis padeda tėvas politikas?
– Ką jis man padėjo? Negi kariuomenėje man neteks lakstyti per purvus? Didžiąją gyvenimo dalį leidau užsienyje. Jeigu kitas žmogus tą patį darbą nuveiktų per penkerius metus, o aš – per vienus, tada gal ir galėtų kilti įtarimų. Bet nėra tokios galimybės – esu studentas ir egzaminus išlaikiau pats.
– Pagal Zodiako ženklą esate Ožiaragis. Jums būdingas užsispyrimas?
– Esu užsispyręs, kai siekiu savo tikslo. Kartais labai nusimenu, jei nepavyksta pasiekti, ko labai noriu, nes žinau, kad į viską įdedu daug pastangų.
Tiesa, retai nutinka, kad tektų bandyti dar kartą.
– Raimundai, o keliaujant pavyko neišbarstyti draugų? Kur jų turite daugiausia?
– Mano draugai yra Lietuvoje. Lankiau mokyklą Amerikoje, o vėliau tarptautinę mokyklą Anglijoje, kur mokėsi įvairiausių tautybių žmonių – nuo brazilų iki kroatų ir japonų. Tačiau jie – tik pažįstami. Kai grįžau į Lietuvą, pamačiau, ką reiškia tikri draugai. Juk čia daug kas tarp mūsų bendra: vienija kalba, istorija, šventės, religija.
– Galima įsivaizduoti, kad paauglystėje nebuvo labai lengva. Nepikta ant tėvų, kad teko kraustytis iš vienos valstybės į kitą?
– O ar dažnas gali pasidžiaugti, kad tiek daug matė, patyrė? Yra savų privalumų ir trūkumų. Bendravau su daug skirtingų žmonių, susidraugavau, palaikau su jais ryšį. Pamačius daug skirtingų kultūrų atsiranda tolerancija.
Mano mokykloje Londone buvo specialiai ieškoma mokytojų homoseksualų, kad mus ugdytų, jog jie yra tokie pat žmonės kaip ir mes. Turėjau matematikos mokytoją homoseksualą: nors iš pradžių buvo keista, greit supratau, kad jis geras mokytojas, ir dėl to jį gerbiau, nesvarbu, kokia jo lytinė orientacija.
Bet yra ir trūkumų. Mano sesers draugas pasakojo, kaip pas jį lankosi draugai, kurie nuo pat vaikystės gyvena toje pačioje namo laiptinėje – kiemo draugai, kartu lankę mokyklą, kartu baigę universitetus, bendraujantys iki šiol. Kartais pamanau, kaip būtų smagu turėti tokią patirtį.
– Planuojate Lietuvoje pradėti gyventi sėsliai? Bandysite atsigriebti už savotiškai prarastą laiką?
– Kodėl gi ne? Keletą mėnesių čia atlikau praktiką. Pabūsiu Klaipėdoje – 9 mėnesius tarnausiu kariuomenėje. Atsigriebi gana greitai – tam užtenka vasaros. Šiek tiek atsigriebsiu ir per šiuos metus.
Vėliau planuoju magistro studijas Vakarų Europoje. Tiesa, visi mano darbai iki šiol buvo paremti praktika ir patirties įgijimu.
– Daug įtakos požiūriui į gyvenimą turi tėvo profesija, gyvenimo būdas?
– Labai daug. Jo profesija man suteikė galimybę keliauti po pasaulį, pajusti skirtumą tarp mokyklų. Amerikoje mokiausi viešojoje mokykloje, Anglijoje – privačioje.
Mano tėvai visada buvo liberalūs. Jiems buvo svarbus ne procesas, o rezultatas. Dėl to labai džiaugiuosi.
Kai stojau į universitetą, tėvas bandė mane pakreipti finansų link. Man buvo įdomu ekonomika ir politika, todėl žvalgiausi su tuo susijusių studijų. Tai ir pasirinkau – politikos ir ekonomikos bakalauro studijas Ekseterio universitete.
Su tėčiu visada kartu sportavome, jis mane išmokė žaisti krepšinį, tenisą, golfą. Visada kartu sirgdavome už Lietuvą stebėdami krepšinio rungtynes – tai irgi prisidėjo prie mano patriotiškumo.
Pamenu, kaip Lietuvos rinktinė laimėjo 2003-iųjų krepšinio čempionatą, Vašingtone kartu ėjome į sporto barą – radome vienintelę vietą, kur sutarėme, kad mums įjungs krepšinio kanalą, ir stebėjome rungtynes vilkėdami lietuviškais marškinėliais. Tada dar buvau mažas, gėriau sultis. (Šypsosi.)
– Turite seserį. Kokie jūsų santykiai? Abu, matyt, esate kosmopolitai, labai savarankiški žmonės.
– Savarankiškumas atsirado tada, kai tėtį paskyrė dirbti į Afganistaną. Prieš tai visada gyvenome kartu. O nuo tada bendravome tik internetu, „Skype“ programa. Metus visi trys su mama gyvenome čia, po metų aš išskridau studijuoti, galiausiai jos liko dviese, o tada jau išskrido ir sesuo...
Ji studijuoja tame pačiame universitete, tik kremta biologijos mokslus. Kai išskridau studijuoti į Angliją, mūsų ryšiai tik sustiprėjo. Tarp manęs ir sesers, tarp manęs ir tėvų. Įvertinau, kaip patogu gyventi su šeima. (Šypsosi.) Dabar esame kaip kumštis, tikrai su seserimi pakovotume vienas už kitą.
Kita vertus, dabar – XXI amžius. Internetu dalijamės nuotraukomis, rašome vienas kitam komentarus – telefonuose esame susikūrę vos ne atskirą šeimos socialinį tinklą. Visada palaikome ryšį, dalijamės veikla, įspūdžiais. Susirašinėjame ir elektroniniais laiškais.
– Sulaukiate daug mamos rūpestingumo? Dėl mitybos, kitų gyvenimiškų dalykų?
– Aš pats mėgstu viską patirti ir suklysti. Jei atvirai, profesionalių patarimų klausiu tėčio. Praėjusią vasarą turėjau padaryti svarbų pasirinkimą: reikėjo rinktis tarp karjeros patirties ir asmeninio gyvenimo. Tėtis patarė pasinaudoti galimybe, jei duotas šansas, ir vykti keliems mėnesiams praktikuotis į Vokietiją.
Labai džiaugiuosi, kad paklausiau jo, tai buvo teisingas pasirinkimas.
– Yra klausimų, kuriais su tėvu nesutariate, turite priešingas nuomones?
– Vis dažniau pastebiu, kad mūsų būdas labai sutampa. Jeigu ką nors darau, tikiuosi padaryti geriausiai. Jei jo paprašau ką nors padaryti, žinau, kad padarys taip, kaip įsivaizduoju pats. Iš daugybės smulkmenų, charakterio bruožų pastebiu, kad tampu kaip tėtis.
Esu matęs, kaip jis dirba darbe, ko reikalauja iš savo darbuotojų. Žinau, kad ne visi patenkinti dėl jo aukštų reikalavimų. Perfekcionistas esu ir aš.
– Per daugelį metų turėjote suprasti, koks karo laukas yra politika, pamatyti jos užkulisius. Įsivaizduotumėte save politikoje?
– Niekada nesakyk „niekada“. Jei ateityje turėčiau galimybę kuo nors prisidėti, kodėl ne? Bet dabar tikrai ne. Ateityje norėčiau padėti valstybei, tačiau tam reikia patirties, kad galėčiau ne tik kalbėti iš idėjos, bet nuveikti realių darbų.
Mano tikslas nėra politika, nes noriu siekti karjeros. Jeigu būdamas 60-ies turėsiu gerą žinių bagažą, galbūt.
– O koks esate gyvenime, be to, kad užsispyręs?
– Labiausiai gyvenime mane žavi nuoseklumas, kai laikomasi vertybių ir jų neišsižadama. Net jei nukrinti, vis tiek atsistoji. Nesu savanaudiškas, esu pasiruošęs padėti žmonėms finansiškai, morališkai ar dar kitaip. Nenuoširdumas, melas man – didžiulė blogybė.
– O kaip atrodo jūsų laisvalaikis?
– Visą laiką atrodo, kad grįžus į Lietuvą laisvalaikio nebelieka. Jis užpildomas įvairiomis iniciatyvomis, įvairia veikla. Retai nutinka, kad sėdėčiau namie, spoksočiau į kompiuterį ar žiūrėčiau serialą.
Norisi laiką leisti su draugais, su jais nuvykti prie ežero ar pasikrapštyti kaime, ką nors valyti, nudažyti, įsukti.
Man patinka kaimiški dalykai. Vasarą savaitgalius leidau kaime, dariau paprastą darbą – dažiau lentynas. Ūkiški darbai padeda visiškai atsijungti nuo miestietiško gyvenimo. Mane žavi pats procesas: atsikeli, papusryčiauji, pasportuoji, išsimaudai ežere, kapoji malkas, krauni jas, vakarieniauji, vėl išsimaudai ežere...
Ir kasdien tas pat. Tai man labai patinka. Ir patinka apie tai kalbėti. Sodyba yra mūsų vieta ir tam negaila laiko. Jei atvažiuoja draugai, įdarbinu ir juos. Tai linksma. Toks mano laisvalaikis. (Šypsosi.)
Labai daug sportuoju, bėgioju. Kasdien tai darau sporto klube. Nors neatsisakau mėsainių, stengiuosi gyventi sveikesnį gyvenimo būdą. Gyvenime svarbiausia pusiausvyra. Esu išbandęs net 90 dienų dietą: sporto ir mitybos režimą, atsižvelgiant į valandas ir gramus. Tačiau kai nerandi laiko draugams ir poilsiui, tai nėra subalansuotas gyvenimas.
– Valgį sau ruošiate pats?
– Studijuodamas keletą metų gyvenau vienas. Visada maistą ruošiau ir ruošiu pats, studijuodamas netgi nešdavausi maisto dėžutėse: ryžių ar makaronų su jautiena.
Aišku, čia yra mama, o ji gamina skaniai.
– Mama lepina?
– Ji visada lepina, nes skaniai gamina. Ir jai nereikia stengtis, kad paruoštų ką nors skanaus. Be to, ji žino, kad mano didžiausia silpnybė – „Raffaello“ saldainiai, jau prašau jos nebepirkti. Visada suvalgau visą dėžutę, nes man sunku atsilaikyti. Kitądien tenka kiek daugiau pabėgioti.
– Kalbėjome apie tai, ko moko tėtis. O ko moko mama?
– Man atrodo, kaip ir daugumoje šeimų, vyras labiau sutaria su vyru, o mama išlaiko stipresnį ryšį su dukra. Bet iš mamos išmokau, kad šeima – labai svarbus dalykas.
Tėtis visada dirbdavo daug ir ilgai, o mama visada buvo ta, kuri šeimoje išlaikydavo pusiausvyrą – stengdavosi, kad vaikai būtų pavalgę ir laimingi. Žinoma, ji suteikė daug motiniškos šilumos.
– Ko labiausiai pasiilgstate Lietuvoje, kai tenka gyventi užsienyje?
– Jei atvirai, vienos močiutės balandėlių, o kitos – cepelinų. To pasiilgdavau, kai buvau visiškai mažas. Dabar pasiilgstu kiek kitokių dalykų. Anksčiau žinodavau, kad nuvažiavęs pas vieną močiutę gausiu balandėlių, ežiukų, pačios skaniausios pasaulyje kiaušinienės kas rytą. Svečiuodamasis pas močiutę per pietus parinkdavau obuolių ar serbentų, tada pasižiūrėdavau televizorių, vėliau prašydavau pinigų ledams, kokakolai ir bulvių traškučiams...
Pas kitą močiutę, kuri gyvena tolėliau, Akmenėje, laukdavo cepelinai, žirniai ir pupos. Vaikystėje man viskas asocijuodavosi su maistu – tokie ryškiausi prisiminimai.
Skambės liūdnai, bet kai grįždavau iš Amerikos ar Anglijos vasarai, neturėdavau draugų, mat išvažiavau iš Lietuvos, kai mokiausi antroje klasėje... Koks gali būti ryšys, kai tuomet net feisbuko nebuvo? Tad būdavo tik giminės, atvažiuodavo artimi šeimos draugai iš Amerikos.
– Vis dėlto baigęs magistro studijas planuojate gyvenimą gimtinėje?
– Visada norėsiu grįžti į Lietuvą, bet negaliu atsakyti, kas bus ateityje. Gali planuoti, o Dievas tik juoksis. Ne kartą tai esu patyręs. Reikia planuoti kiek artimesnę ateitį.
– Daug keliaujant paprastai jautri būna ir meilės tema. Teko patirti liūdnesnių akimirkų?
– Teko. Ir praėjusios vasaros pasirinkimas vykti į Vokietiją, Diuseldorfą, buvo dilema: puoselėti santykius ar pasirinkti praktiką?
Pasirinkau karjerą. Be to, santykiai buvo vos užsimezgę, o iškart po to turėjau išvykti į Rusiją. Santykiai greitai nutrūko.
– Tačiau ar įsivaizduotumėte save kuriantį santykius ne su lietuvaite?
– Kodėl ne? Tačiau aukso viduriukas būtų lietuvė. (Šypsosi.)
– Tikite lemtimi?
– Apie tai visai neseniai galvojau. Kiekvienas žmogus susikuria lemtį ir sėkmę pats. Jei būsi aktyvus, turėsi daugiau galimybių susikurti sėkmingą karjerą ir asmeninį gyvenimą.
– Esate realistas?
– Esu pozityvus realistas. Visada apskaičiuoju minusus, apsvarstau, kas gali nutikti blogo, bet tikiuosi geriausio.
– Turėdamas tiek daug interesų gyvenime kaip dėliojatės prioritetus?
– Dar nesu sukūręs savo šeimos. Man gyvenime svarbiausia laisvė – visomis prasmėmis: galimybė pasirinkti daryti, ką nori, laisvė versle, laisva valstybė, laisvė kurti ateitį. Nenorėčiau būti suvaržomas kitų.
