Rokas pripažįsta, kad dabartinis laikas po vasarą pasibaigusių vienų didžiausių pasaulyje buriavimo varžybų „Volvo Ocean Race“ su „Team Brunel“ komanda – tarsi aukso amžius: viskas einasi sklandžiai, tik labai liūdna gyventi be iššūkio.
Kad būtų lengviau suvokti „Volvo Ocean Race“ varžybų mastą, Rokas pasufleruoja, kad jos yra lyginamos su Dakaro raliu, „Formule 1“ ar „Tour de France“ dviračių lenktynėmis.
Sakoma, kad buriuotojai turi tris svajones, – dalyvauti olimpiadoje, „Volvo Ocean Race“ ir Amerikos taurės varžybose. Rokui liko pastarosios. Su Olandijos „Team Brunel“ komanda tapęs pasaulio vicečempionu ir taip pakeitęs Lietuvos buriavimo istoriją Rokas šiai idėjai kol kas leidžia tykiai snausti.
Kas trukdo? Tam reikia pinigų ir atgauti sveikatą. Žmonės su tokiomis traumomis kaip Roko dažnai net nesikelia iš lovos, o jis gyvena visavertį gyvenimą. Šįmet Lietuvos sporto universitete siekia gauti sporto vadybos magistro diplomą.
Vasarą po devynerių metų draugystės susituokė su savo mylimąja Erika (28 m.).
– Kai „Volvo Ocean Race“ varžybose būdavo sunku ir norėdavosi išrėkti, kad tai paskutinės varžybos gyvenime, padėdavo paprastas dalykas – įkvėpti, apsidairyti, prisiminti, kad esi savo svajonėje, ir tuomet pasidarydavo lengviau. Ar šio nusiraminimo būdo jums prireikia ir gyvenant poroje?
– Mudu su Erika pasipykstame, kaip ir visos poros, bet tikrai ne taip, kad prireiktų išskirtinių nusiraminimo būdų, – juokėsi Rokas, kalbėdamas „Stiliui“. – Per devynerius draugystės metus, ko gero, puikiai vienas kitą pažinome. Mano varžybos mums labiausiai ir trukdė, bet kartu padėjo sutvirtėti kaip porai. Būtent Erika kentėdavo – vos grįžęs vėl lėkdavau į varžybas, mėnesius ar metus trukdavo pasiruošimas joms.
Susiruošęs į „Volvo Ocean Race“ pasakiau Erikai, kad ji irgi keliaus kartu. Iš pradžių ji į tai žiūrėjo atsargiai, bet pamačiusi, kokio masto ir grožio šis renginys, net prisijungė prie savanorių būrio.
Prieš varžybas ji kaip tik išėjo iš darbo, nes ir taip norėjo jį keisti. Nors turi ekologo diplomą, dirbo vienoje įmonėje administracinį darbą, sukaupė vertingos patirties, ji pravertė per varžybas ieškant rėmėjų. Žmona padeda ir kasdien tvarkyti mano sporto reikalus.
Erika buvo mažai keliavusi, tad devynis mėnesius trankytis po pasaulį buvo geras iššūkis. Kartą per mėnesį su komanda turėdavome poros savaičių pertrauką. Pirmąją ilsiesi, antrą jau dirbi – tikrindavome, ar mechanikų komanda gerai sutvarkė nesklandumus laive, treniruodavomės ir vėl plaukdavome. Taip Erika keliavo paskui mane per visą pasaulį.
Kiekvienam komandos nariui buvo skirtas tam tikras biudžetas – galėjome jį naudoti skrydžiui namo ar pasikviesti šeimą. Džiaugiuosi, kad Erika buvo šalia – juk pasidalijamas džiaugsmas didesnis. O ir pervargimą lengviau pakelti – po mėnesio jūroje pirmąsias porą dienų tik miegi, paskui sutrinka organizmas pratinantis prie normalaus maisto...
Šalia esantis brangus žmogus tave ištempia keliauti po apylinkes, nes to reikia ne tik dėl įspūdžių – judant laive, mažoje teritorijoje, dirba tik viršutinė kūno dalis, o apatinė – mažai, pradeda nykti raumenys.
– Su komanda nuotykiai rūstūs, o su Erika greičiausiai patyrėte kur kas smagesnių akimirkų. Kur jums labiausiai patiko? Ar jus jau sunku kuo nors nustebinti – juk šitiek esate keliavęs?
– Labiausiai mums patiko Keiptaunas – pranoko lūkesčius, nuostabi vieta. Gyvenome prabangiame rajone – tai irgi malonu, keliaudavome aplink miestą – gamta be proto graži, o kur dar įlankos, kuriose visuomet yra banginių.
Mudu su Erika neskubėjome tuoktis, nes nesinorėjo daryti taip, kaip „reikia“. Norėjome jaustis ramiai ir užtikrintai, juk aš pats dar nesijaučiau ant kojų stovintis tiek finansine, tiek karjeros prasme.
Kad mes tuoksimės – buvo aptarta seniai, ir štai, finišavus „Volvo Ocean Race“, iškart pradėjome rengtis vestuvėms. Atskrido mano komandos draugai – buvo gera.
Erika su jais susidraugavo, krante mūsų laukdavo su kitų sportininkų žmonomis bei mylimosiomis.
– Koks neapčiuopiamas dalykas jus sužavėjo per varžybas, juk per 9 mėnesius įveikėte 70 tūkstančių kilometrų – tai tarsi du kartus apkeliauti aplink Žemę?
– Kai pradėjęs keliauti netikėčiausiose pasaulio vietose sutikdavau pažįstamų, maniau, kad pasaulis mažas. Bet po „Ocean Volvo Race“ supratau, kad vis dėlto beprotiškai didelis.
Buvome tokiose vietose, į kurias mažai kas koją įkelia. Vienur fantastiškai gražu, o kitur kvapą gniaužia nuo to, kiek žalos pridariusi žmogaus veikla. Pavyzdžiui, praplaukėme neaprėpiamus šiukšlių plotus ties Singapūru.
Neįsivaizduojantys, kaip vyksta varžybos, klausia, ar mes žvejojame. Tikrai ne, nes kiekvienas daiktelis laive yra pasvertas ir pagalvota, ar jis išties reikalingas. Net menkiausiam kabliukui tarp reikalingos įrangos vietos nėra.
Varžybos – tai 12 darbo valandų per parą. 4 valandas dirbi, 4 ilsiesi. Tačiau ir ilsiesi budėjimo režimu, kad bet kurią akimirką galėtum pašokti ir lėkti pagelbėti komandos draugui.
Per paskutinius etapus miegodavau po kelias valandas per kelias paras, o ir jas sudarė trumpi dešimties minučių snūstelėjimai.
Tačiau pakako ir gamtos grožio – saulėlydžių, banginių, albatrosų, o delfinai laivus lydi lyg sausumoje – balandžiai. Jie nepaliauja stebinti, visuomet, žvelgdamas į juos žaidžiančius, šypsaisi.
– Buriavimas daugeliui atrodo malonus, brangus, džentelmeniškas būdas leisti laisvalaikį. O niekas nemato, kaip buriuotojas kankinasi kelių savaičių sausąjį davinį vandenyse iškeitęs į normalų maistą ar kęsdamas nugaros išvaržos keliamą skausmą. Kaip jūs atėjote į šią sritį?
– Dažniausiai buriuotojo giminėje yra toks pat aistruolis. Į buriavimą mane šešerių metų atvedė tėvas, kažkada pats tuo užsiėmęs. Įtraukė ir seserį, dabar ir pats, kai turi laiko, treniruoja vaikus Kauno jachtų klube. Visi pradeda nuo „Optimist“ klasės laivelių – taip pat ir aš pradėjau.
Labai noriu atiduoti duoklę buriavimui, jaučiu, kad jaunajai kartai esu autoritetas. Turiu patirties iš įvairiausių varžybų, olimpiados Londone.
Dabar, kai esu nemažai pasiekęs, į mane daug kas atkreipė dėmesį, ir, žinote, apmaudoka, kai tave sveikina svarbūs valdžios institucijų asmenys. Dabar aš stiprus, o kažkada labai reikėjo palaikymo – ne tik finansinio, bet ir moralinio. Štai kodėl noriu padėti jauniems žmonėms. Visada šalia manęs buvo tėvai, padėdavę viskuo, kuo tik galėjo. Daug kartų norėjau viską mesti, tačiau būtent tėvai sustabdydavo, primindavo, kiek esu investavęs laiko ir energijos.
– Koks buvo juodžiausias gyvenimo momentas?
– Dveji metai iki olimpiados Londone 2012-aisiais. Dar juodesnis buvo prieš Pekino olimpiadą 2008-aisiais: likau pirmas už brūkšnio sąraše tų, kurie negavo kelialapio į olimpiadą. O trūko, regis, tiek nedaug – laukė dar viena varžybų diena, per kurią galėjau puikiai pasirodyti, tačiau orai buvo vėjuoti ir varžybų atsisakyta – galima sakyti, kad mano progą nupūtė vėjas.
– Devynis mėnesius „Volvo Ocean Race“ varžybose praleidote su kitais aštuoniais komandos nariais iš įvairių šalių. Ar patyrėte momentų, kai apstulbino draugystės galia?
– Po varžybų išties buvo keista, kad turime skirstytis – juk beveik metus praleidome petys į petį. Pasitikėjimas, prisirišimas – tie žmonės išliks draugai visą gyvenimą.
O iš pradžių teko šlifuoti menkiausius bendravimo niuansus. Tarkime, maniau, kad esu išauklėtas ir mandagus žmogus, tačiau belgui mano kalba skambėdavo įžeidžiamai ir šiurkščiai. O jo mandagumas man pasirodė išpūstas tris kartus. Bet viską išspręsdavome pokalbiais. Mes žinome, kad viską reikia išsakyti iš karto, jei nori išlikti tikrąja to žodžio prasme.
Praleidau daug laiko su kiečiausiais pasaulio buriuotojais. Bet tie vyrai kieti ir gyvenime. Daugeliui atrodo, kad buriuotojai – vėjagalviai, kurių kiekviename uoste laukia vis kita moteris.
Nieko panašaus, bent jau mano kolegoms šeima – svarbiausia. Mano draugai nevartoja alkoholio. Tik tie buriuotojai, kurie visa tai sugeba suderinti, ir pasiekia aukštumų.
Nežinau, ar aš ko nors išmokau, bet pasikeičiau. Dabar viskas atrodo daug paprasčiau. Bendrauti su žmonėmis tapo kur kas lengviau – tai vyresnių kolegų įtaka.
– Ar neketinate emigruoti į užsienį – ten galbūt turėtumėte daugiau galimybių panaudoti savo patirtį ir aukštą buriuotojo kvalifikaciją?
– Jei emigruoja draugai, neslepiu savo nuomonės, kad man tai nepatinka. Emigraciją pateisinu tik tuo atveju, jei žmogus išvyksta praplėsti akiračio, siekti tikslo. Tačiau kur, jei ne tėvynėje, to tikslo siekti geriausia? Man regis, prasmingiau energiją lieti savo krašte, o ne savanaudiškai gyventi kitur.
– Kaip dabar bėga jūsų dienos?
– Su bendrakursiu Vilniuje įkūrėme sporto studiją. Tačiau ji neįprasta – skirta rimtai sportuojančiai bendruomenei. Studija veikia visą parą, joje nėra jokių treniruoklių. Neskelbiu šios veiklos, nes ji nekomercinė, tegul ir lieka tokia unikali.
Dar studijuoju, buriuoju, kai varžyboms mane pasamdo ta pati „Team Brunel“ komanda ar kitos.
– Ar profesionalui oru buriuoti su žmonių kompanija, kuri laivą pasirenka pramogai?
– Tai ne pasilinksminimas, tokia kompanija plaukia pagal visą sportinę programą. Laive negali atsipalaiduoti, nes bet kada gali netekti, tarkime, rankos. Todėl ir samdomi profesionalai, kad viskas vyktų pagal buriavimo taisykles.
Iš to uždirbu pinigus. Štai kodėl kol kas negaliu atsidėti vien trenerio darbui.
– Iš savo namų Kaune, o ir į varžybas keliaujate tai autobusais, tai traukiniais – stebina, kai šiais laikais dažnas turi automobilį.
– Buvo metas, kai į Vilnių važinėdavau tris kartus per savaitę – man tai buvo per didelė prabanga. Tad palikdavau automobilį Erikai, kad ji galėtų ramiai tvarkyti reikalus, o pats šokdavau į traukinį ar autobusą. Labai patogu, nes kelionės metu daug padarau, pasimokau. Be to, man automobilis nėra puikavimosi objektas, tik transporto priemonė, gabenanti nuo taško A iki taško B.
Gal žmonės tikisi iš manęs kokių nors išorinių šaunumo patvirtinimų, bet mano vertybės yra tvirtos. Ir mūsų su Erika draugai tokie. Man net keista, kad Lietuvoje tiek daug jaunų žmonių važinėja naujais gerais automobiliais. Niekur pasaulyje nepastebėjau tokios ryškios tendencijos kaip čia. Aš jau geriau pinigus investuosiu į savo sporto studiją.
– Ar turite ateities planą, svajonę?
– Norėčiau pelnyti Amerikos taurę, tuomet turėčiau šventąjį buriuotojo trejetuką.
Norėčiau grįžti į olimpiadą jau kaip treneris.
„Volvo Ocean Race“ varžėsi 56 buriuotojai – grietinėlių grietinėlė – ir vienas tarp jų aš – lietuvis.
Man labai gera, kad tai sujudino net nesidominčių buriavimu sluoksnius, taip buvo išgarsintas ir Lietuvos vardas. Taigi ledus pralaužiau, noriu, kad atsirastų dar vienas toks sportininkas.
