Šiandien visa tai – tolima praeitis. Praėjus lygiai dešimt metų nuo muzikinės karjeros pradžios S.Prūsaitis mėgaujasi laisve kurti ir šeimine laime su dizainere Agne Kuzmickaite (34 m.) bei dukra Leonarda (4 m.).
Muzika ir šeima – du svarbiausi dalykai Sauliaus gyvenime. Muzikanto artimieji žino, kad jei Sauliaus nėra namie, jį ras įrašų studijoje. Įrašų studijoje susitikome ir mes. Tuo metu prie būsimo albumo „Naktiniai paukščiai“ dirbęs S.Prūsaitis burnojo, kad jo darbas toks varginantis, jog kartais mano išprotėsiąs.
– Niekada negalvojote apie niekuo neišsiskiriantį 8 valandų trukmės darbą?
– Ne! Nė už ką!
Esu tai daręs pakankamai ilgai. Man teko dirbti ir vienur, ir kitur. Prasidėjus muzikinei karjerai, kūrybai teatrui, televizijai, supratau, kad visa tai man patinka, tai mane kažkur veda. Suprantu, kad bus ir sunkesnių, ir euforinių momentų.
Kai būna sunku, kartais pagalvoju apie kitokį darbą, bet iš karto nuveju šią mintį. Aš suprantu, kad tai, ką dabar veikiu, mane daro laimingą. Dabar esu komforto zonoje.
Aišku, mano darbe irgi yra nemalonių niuansų, daug sunkaus darbo. Kartais netgi daug sunkesnio nei tas, kurį dirbi per tas 8 darbo valandas. Sunkiomis akimirkomis mane guodžia mintis, kad dirbdamas sau dar sugebu duoti darbo kitiems. Tai mane varo į priekį.
Tačiau pagrindinė priežastis, kodėl tai darau, yra ta, kad taip aš jaučiuosi laisvu žmogumi. Norėčiau toks ir išlikti.
– Dabar esate visiems žinomas, nuolat visur matomas. O koks buvo tas Saulius, kurio mes nematėme? Kokia buvo jūsų vaikystė, paauglystė?
– Šiaip tai aš tam Sauliui trenkčiau per ausį. (Juokiasi.)
Iš tikrųjų visą laiką buvau geras, nuoširdus, bet velnių priėdęs veikėjas. Kartais atrodydavau niekam tikęs, pakliūdavau į įvairias situacijas.
Su draugais paauglystėje pradėjome groti. Tada supratau, kad man tai patinka. Vėliau teko išvažiuoti į Angliją. Pastebėjau, kad dažydamas sienas aš švilpauju. Tada pagalvojau: ką aš veikiu? Man reikia vienaip ar kitaip dingti iš statybų ir daryti tai, ką tikrai noriu. Tiesiog man reikia kurti muziką. Nieko kito aš nenoriu veikti. Nuo muzikos man šilta viduje. Taip aš grįžau į Vilnių, pradėjau groti tai su vienais, tai su kitais, atsirado grupė „Happyendless“.
– Jei turėtumėte galimybę parašyti laišką jaunuoliui Sauliui, kuris uždarbiavo Anglijoje, ką patartumėte?
– Nieko nepatarčiau. Esu labai laimingas su tuo, ką dabar turiu. Vadinasi, tas naivuolis kažką vis tiek gerai padarė. Turiu nuostabią dukrą, puikią žmoną. Turiu gerą audioįrangą, kūrybą, šaunų kolektyvą. Aš turiu minčių. Kartais pats sau pavydžiu. (Juokiasi.)
– Iš kur semiatės kūrybinių minčių?
– Iš fizinio darbo. Kalbu apie tą fizinį darbą, kai nuolat galvoji. Nuo to labai pavargsti. Prisiversti galvoti labai sunku: kartais turi iki trijų nakties nemiegoti, šalia savęs laikyti diktofoną, nes negali užmigti, kažkas dar sukasi galvoje. Tai yra protinis-fizinis darbas.
O idėjos kyla šiaip sau. Nebūna taip, kad per daug pipirų buvo patiekale, todėl jis trinktelėjo per galvą. Sėdi prie pianino, pradedi ką nors daryti, kyla idėja. Po to būna protinis-fizinis darbas. Turi surasti ką nors, kas derės prie tavo pirminės idėjos.
– Kaip apibūdintumėte savo darbo dieną tiems, kurie nežino muzikos pasaulio virtuvės?
– Diena dienai nelygi. Kartais tiesiog groju pianinu, kartais labai daug repetuoju, kartais vien įrašinėju. Labai džiaugiuosi, kad turiu dinamišką darbą.
Tačiau visą laiką, jei nėra koncertų, vėliausiai šeštą valandą vakaro grįžtu namo. Aš žinau, kad dukra turi leisti vakarus su abiem tėvais. Kitu atveju būtų sunku suvokti, kad mes esame šeima.
– Suprantu, kad esate šeimos žmogus?
– Stengiuosi toks būti, nes man tai teikia malonumą. O galbūt esu tiesiog per didelis tinginys. Pastebiu, kad tie, kurie labai daug pasiekė, iš esmės yra gyvenimo keliautojai, jie neprisiriša prie nieko.
Kyla klausimas, ar aš norėčiau paaukoti visa tai, ką turiu, dėl karjeros? Ar norėčiau retai matyti savo šeimą? Atsakymas labai paprastas – kol kas aš nenorėčiau to daryti. Kol kas man net likimas to nesiūlo.
– Jūs abu su Agne – menininkai, o meno srities atstovams buitis dažnai būna nepakeliama. Kas jūsų šeimoje laiko keturis namų kampus?
– Gyvenimas juos laiko. Padeda supratimas, kad situacija, kurioje dabar abu esame, negali blogėti. Nes jei situacija blogėja, žmonės išsiskiria. O mums reikia, kad situacija tik gerėtų. Šis suvokimas ir skatina elgtis namuose taip, kad leistum kitam užsiimti savo mėgstama veikla, padėtum jam, o ne trukdytum.
– Ar dalijatės su žmona idėjomis, vertinate vienas kito darbus?
– Aptarinėjame, bet mes žinome tas ribas, kai reikia liautis aptarinėti. Yra tam tikra riba, nesvarbu, tu savas ar ne, už kurios esi vienas. Jeigu kas nors kitas ją peržengia, prasideda krizė. Visą laiką reikia suvokti, kiek galima eiti, o kada jau reikia sustoti ir patylėti.
Kaip tau šitas atrodo? Kaip tau tas kūrinys skamba? Geriau kartais susilaikyti nuo atsakymo arba tiesiog pasakyti, kad tu esi savo srities specialistas, tu geriau matai. Aš juk nematau galutinio rezultato, galbūt tai, ką tu man rodai, yra nebaigta ir aš negaliu to komentuoti.
Tai yra gyvenimas. Kartą peržengęs tą neleistiną ribą vienu takeliu, kitą kartą juo nebežengsi.
– Kokias vertybes stengiatės įdiegti savo dukrai?
– Labiausiai norėčiau, kad mano dukra nebūtų piktdžiugiška. Manau, kad tai pati šlykščiausia savybė – juoktis, kai kitam bloga. Mane tokie dalykai skaudina.
Vaikai juk pasiutę, visada tampo už virvučių, bet piktdžiuga yra tas dalykas, į kurį visada sureaguoju. Kai matau, kad žvėriukas pabudo, leidžiu suprasti, jog toliau žengti negalima, taip negražu.
Dar norėčiau, kad ji būtų punktuali, kultūringa, atkakli. Leonarda jau dabar yra užsispyrusi, bet norėčiau, kad to gero užsispyrimo būtų dar daugiau.
– Dažnai tėvai menininkai nenori, kad jų vaikai pasuktų tuo pačiu keliu. O kokia jūsų nuomonė?
– Aš apie tai dar negalvoju. Manau, kad esu pernelyg silpnas ir nekompetentingas ją kur nors kreipti. Aš galiu jos gyvenimo kelyje parodyti tam tikrus dalykėlius, parodyti, ką tėtis turi ir ką jis daro.
Žaviuosi aktoriais, kai jie neįtikėtinai gerai vaidina, bet man labai nepatinka teatro specifika. Tad jei būčiau kietesnis, pasakyčiau, kad jokiu būdu tu nebūsi aktorė. Bet aš žinau, kad jei ji norės, tai ir bus.
– Minėjote, kad vakarus stengiatės praleisti su šeima. Kokia veikla užsiimate?
– Sėdžiu feisbuke, audioforumuose, padarau valgyti, pasidarbuoju, su dukra padūkstu...
Faktas – surandu laiko dukrai. Tačiau nesu aš iš tų šaunių tėvelių, kurie vaiką visur tamposi su savimi. Taip, tai vyksta, bet gal aš turėčiau labiau pasistengti šioje srityje.
– Esate geras kulinaras?
– Man pačiam skanu, kaip aš gaminu. (Juokiasi.) Jeigu ruošiu valgį, tai darau su meile. Kai užsivedu, net paprasčiausi dalykai išeina skaniai.
– Agnei pasisekė gyventi su vyru, kuriam patinka ruošti valgį.
– Man irgi pasisekė – Agnė taip pat puikiai gamina. Kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį pusryčiams iškepa blynų.
– Kaip pasikeitė gyvenimas sukūrus šeimą?
– Mes tapome šeima, o ne laukinių gauja. (Juokiasi.) Tarp šių dviejų dalykų galima labai greitai rasti paraleles. Kai esi laisvas, gali daug dalykų daryti taip, kaip tik tu nori. Kai atsiranda šeima, pradedi paisyti kitų nuomonės, derintis su šeimos nariais.
Po vestuvių aš įgavau tą jausmą, kurį kiekvienas vyras įgauna sukūręs šeimą: aš esu vyras, esu atsakingesnis, negu buvau prieš tai, turiu rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais.
Sukūrus šeimą mano gyvenime atsirado daugiau džiaugsmo, negu buvo prieš tai. Tai labai svarbu.
– Jeigu reikėtų išskirti kokius nors svarbiausius jūsų gyvenimo etapus, kokius įvardintumėte?
– Leonardos gimimas yra pats svarbiausias dalykas. Visa kita – paveiksliukai.
Buvo labai nuostabių karjeros įvykių, bet jie neprilygsta tam mažam augančiam žmogui, kuris iš esmės parodo, kas esi pats. Labai smagu tai matyti. Tuomet supranti, kad nieko svarbiau už tai nėra.
– Visi turime baimių. Ko bijote jūs?
– Labai paprasta – aš bijau, kad kas nors bloga gali nutikti mano artimųjų sveikatai. Gimus Leonardai pradėjau bijoti skristi lėktuvu, nes dabar turiu ką prarasti. Daugiau nieko nebijau.
– Žmogus iš tikrųjų gyvena tol, kol patiria pirmųjų kartų. Koks pastaruoju metu buvo jūsų patirtas pirmasis kartas?
– Prieš penkias minutes sėdėjau prie pianino ir kažką naujo sugalvojau.
Visi mes turime sparnus, bet ne kiekvienas žino, kaip skristi. Jeigu nori pirmųjų kartų, tu juos pamatysi tūkstantį kartų per dieną. Jeigu nenori, ir nepamatysi.
Viskas priklauso nuo požiūrio. Daugelis pirmąjį kartą vertina per sekso prizmę. Jie siekia to įspūdžio, to stiprumo. Nušokti su guma nuo tilto – panašu į seksą, pralėkti sportiniu automobiliu – vėlgi panašu. Žmonės trokšta labai stipraus įspūdžio. Man tiek daug nereikia. Tiek daug ir būti negali, nes kitu atveju prasideda dvasiniai išsikraipymai.
Žmogui reikia pastovumo ir jame galima atrasti daug pirmųjų kartų. Jų yra net užsiimant maisto ruošimu. Tiesiog turi prisiversti ką nors daryti, tuomet ir pastebėsi kokį nors pirmąjį kartą.
– Koks jūsų laimės receptas?
– Nėra laimės recepto. Galbūt svarbiausia suvokti, kad laimė yra laikina. Tai reikia sugebėti priimti natūraliai, kad kai jos nebebus, netektų labai kentėti.
Manau, kad ramybė – viena sudedamųjų laimės dalių. Kai sujungi ramybę ir užsispyrimą, gauni kantrybę ir pozityvumą.
– Kalbėjomės rubrikai „Stiprioji lytis“. Ką jums reiškia šie du žodžiai?
– Absoliučiai nieko. Daug galvojau apie tai ir padariau išvadą, kad tai yra būtoji samprata. Stiprioji lytis, silpnoji lytis... Dabar viskas yra taip susipynę, kad net nebe gėda, kai žmona daugiau uždirba negu vyras.
Tad jeigu stipriosios lyties sampratą dėsime ne į savo emocinį rėmą, bet mėginsime techniškai apibrėžti, jau nebepavyks to padaryti. Moterys yra sukietėjusios, o vyrai suminkštėję. Ir tai ne pavienių individų atvejis, o bendrinis reiškinys.
Tačiau yra mūsų jausmų plotmė, kurioje vis dar suprantame, kad bulvių maišus turi nešti vyras. Jis turi daryti sunkius darbus, guosti moterį, ją globoti, apginti. Tokiu atveju aš dar galiu įžvelgti stipriąją ir silpnąją lytis.
