Verslo patirties šis jaunas vyras turi. Paauglystėje kelionių tinklaraštį „Makalius“ pradėjęs rašyti R.Širvinskas savo įmonę įkūrė būdamas 19-os. Šiemet jis švenčia savo veiklos penkmetį. Per šį laikotarpį tinklaraštininkas virto gerbiamu verslininku, o jo įmonėje dirba nebe du, bet 18 žmonių. Ambicingas vaikinas planuoja priimti dar daugiau žmonių, nes užsakymų tiek daug, kad nebeįmanoma suspėti.
„Džiaugiuosi dėl augimo, bet kartu labai bijau. „Makaliaus“ projektas dabar yra ant bangos ir baisu nuvilti žmones nė nespėjus jų aptarnauti, bet dar baisiau yra priimti daug žmonių ir bangai nuslūgus juos atleisti“, – kalbėjo Rimvydas, vadovaujantis dviem kelionių studijoms Vilniuje ir besiruošiantis atidaryti vieną Kaune.
Artimiausiuose R.Širvinsko planuose – ir žingsnis į užsienį. Latvijoje jau senokai veikia svetainė „Makalius“, o netrukus, jei viskas klostysis sėkmingai, kelionės bus organizuojamos ir iš ten.
„Laikausi pozicijos, kad į užsienį galima žengti tik tada, kai verslas tvirtai ant kojų atsistoja. Kad mums viskas gerai, supratau tik rugpjūtį. Buvo baisu, kai tapome kelionių organizatoriumi, nes kelionių organizatorius Lietuvoje jau tapo keiksmažodžiu.
Žmonės klausia manęs, ar labai džiaugiuosi, kad konkurentai bankrutuoja. Aš pasakau tiesiai šviesiai – labai liūdžiu. Žinoma, konkurencija mažėja, bet kelionių organizatorių reputacija labai suprastėjo“, – tikino verslininkas.
Nepaisant to, Rimvydas juokauja, kad jo didžiausias laimėjimas per šiuos penkerius metus yra tai, jog žmonės išmoko tarti jo slapyvardį. Maaakalius ir Makaulius – taip žmonės iš pradžių vadindavo Rimvydą.
„Prieš penkerius metus žmonės juokdavosi iš šito slapyvardžio, krisdavo ant grindų iš juoko, nenutuokdami, ką aš sukursiu. Atvirai kalbant, aš pats iš pradžių neturėjau nė menkiausio supratimo, ką galiu“, – sakė R.Širvinskas.
– Visada esate pristatomas kaip kelionių ekspertas. Tai labai plati sąvoka. Kaip pats prisistatytumėte tetulytei iš Balbieriškio?
– Kaip jaunas berniokas, kuris savo pomėgį pavertė verslu ir dabar žmonėms ieško pigių kelionių, kviečia visus keliauti.
Kartą jau teko taip prisistatinėti. Dalyvaudavau įvairiuose renginiuose, kur kaimo žmonės šviečiami, raginami, kad reikia ne bambėti, kokia bloga Lietuva, o kažką savo sugalvoti ir pradėti veikti. Tokiuose renginiuose aš pasakodavau savo sėkmės istoriją. Ne visi žmonės mane pažinodavo. Prašydavo prisista-tyti, nes esą kelionių ekspertas – ne profesija. Tai aš ir dabar prisistatydavau kaip tas, kuris pataria, kaip pigiai keliauti. Esu patarėjas.
Labai džiaugiuosi, kad man pavyko išsaugoti kelionių patarimų dvasią. Nenoriu, kad „Makalius“ taptų tik sausu verslu, nes niekada nesiekiau tapti verslininku. Tiesa, dabar mane jau vadina verslininku, to anksčiau niekada negirdėdavau. Būdavau kelionių patarėjas, kelionių ekspertas, kelionių guru, kas tik nori, bet – ne verslininkas.
– Gal žmonėms liežuvis neapsiversdavo tokio jauno vaikino vadinti verslininku?
– Manau, kad būtent taip ir buvo. Bet aš ir dabar jaunas. (Juokiasi.)
– Su kokiais sunkumais, kuriant verslą, teko susidurti dėl amžiaus?
– Verslo partneriai nepasitikėdavo, nes niekas manęs tuomet nepažinojo. Daug kelionių organizatorių, dabartinių mūsų partnerių, anksčiau net nenorėdavo pradėti kalbos, nes sakydavo: „Tau kiek? 19 metų? Tu verslininku nori būti? Kai bankrutuosi, kas padengs mums nuostolius? Tavo tėvai?“
Net kai pirmą kartą atėjau nuomotis patalpų jų savininkė paklausė: „Kiek ilgai dirbsit? Aš norėčiau, kad bent jau metus išsilaikytumėt. Ar jūs pakankamai pinigų turit? Apskritai, vaikai, bent suprantate kaip verslas daromas?“
Tuo metu pykau, kad jie taip kalbėjo, tačiau dabar visai nepykstu. Tas piktinimasis aplinkinių požiūriu kėlė norą įrodyti, kad aš iš tikrųjų galiu. Būdavo taip: nuomos sutartį metams pasirašiau? Gerai, pratęskim trejiems metams!
– Reikėjo spyrio į užpakalį?
– Man visada jo reikėjo. Ir verslą pradėjau ne dėl to, kad norėjau būti verslininku ir užsidirbti pinigų. Ne, tuo metu aš visai nesidomėjau verslu, nes niekada neplanavau tapti verslininku.
Viskas atėjo žingsnis po žingsnio. Labiausiai padėjo dabartinio verslo partnerio spyris į užpakalį. Jis pasakė, kad jei dabar neįkursiu verslo, mano idėją perims tas, kuris moka kurti verslą. Jis mane aplenks ir aš būsiu pamirštas. Tada supratau, kad tokiu atveju mano projektas žlugtų, o aš negaliu to leisti. Juolab kad neturėjau ką prarasti.
– Sakote, nieko neišmanėte apie verslą. Į ką kreipdavotės patarimo?
– Tas pats verslo partneris pasakydavo, kur man eiti, ką daryti, kur kreiptis. Jo patarimai mane užvedė ant kelio, ir šiandien jau puikiai tvarkausi. Nors, tiesą pasakius, apie buhalteriją iki šiol beveik nieko nesuprantu.
Kai aš paklausiu savo buhalterės, kodėl jai patinka tai, ką ji daro, ji man atsako: „Žinai tą jausmą, kai tu darai darai, rašai rašai, skaičiuoji skaičiuoji ir galiausiai skaičiukai sueina?“ Asmeniškai man tai nesuteiktų jokio malonumo, o jai tokia diena būna vykusi. Todėl ji ir dirba buhalterijoje, o aš organizuoju keliones. Man patinka žmonės, kurie užsiima mėgstama veikla, nes neįmanoma sėkmingai dirbti ten, kur tau nepatinka, kur tu nesijauti jaukiai.
– Iš kur gavote pinigų pradiniam kapitalui? Juk buvote ką tik baigęs mokyklą.
– Pinigų įnešė verslo partneris, o aš atsinešiau idėją, savo interneto puslapį, kuris jau tuomet buvo įvertintas 30 tūkst. litų. Privalomas pradinis kapitalas tuo metu buvo apie 10 tūkst. litų.
Kai man pirmą kartą pasakė, kokią sumą investuosime, aš pagalvojau, kad tai yra kažkas baisaus. Kaip dabar man tuos 10 tūkst. litų reikės atidirbti? Man, devyniolikmečiam studentui, tai atrodė neįtikėtina suma. Pagalvojau, gal nereikia to verslo, nes, neduok Dieve, neatsipirks, gal mane sumuš investuotojai... Tačiau verslo partneris nuramino, pasakė, kad tie pinigai vėliau atrodys juokingi. Ir iš tiesų ta suma grįžo labai greitai, ji buvo išimta iš verslo ir viskas dabar teka savo vaga.
– Daug kelionių organizatorių bankrutuoja, o jūs plečiatės. Ar nėra baisu plėsti įmonę tokioje situacijoje?
– Aš nežinau, ar įmonė plečiasi dėl to, kad kiti bankrutuoja. (Juokiasi.) Tiesą pasakius, mes plečiamės dėl to, kad viskas klostosi sėkmingai, o ne dėl to, kad bandome įsitvirtinti.
Nuo pat „Makaliaus“ įkūrimo pradžios man buvo baisu ir žmonės man vis kartojo: turėk planą B. Juk nežinia, kas gali nutikti: nustos skraidyti lėktuvai, žmonės nebeturės pinigų keliauti arba pradės keliauti kitaip. Sykį aš gerai pamąsčiau ir supratau, kad neįsivaizduoju, ką daryčiau tokiu atveju. Aš neturiu plano B. Aš ir nemanau, kad yra gerai turėti planą B, nes tai stabdantis mąstymas.
Be to, tikiu, kad mano projektas jau per daug įsisiūbavęs ir „užgesinti“ jo jau nebepavyks, nebent aš pats ką nors iškrėsčiau. Bet to daryti nesiruošiu. O ir kolektyvas puikus, net praktikantai iš tiesų dirba. Aš praktiką atlikau savo įmonėje, kurso draugai klausdavo, ar gali čia atlikti praktiką. Dirbti jie nenorėdavo, reikėdavo tik parašo. Tikiu, jog jie taip darė dėl to, kad nežinojo, ką nori veikti gyvenime.
– Ar pačiam buvo lengva atrasti savo sritį? Juk ir cirko direktoriumi, ir stiuardu dirbti norėjote.
– Kai norėjau tapti cirko direktoriumi, aš lankiau cirko studiją, kur žongliravau. Su cirku mes pradėjome keliauti ir aš supratau, kad man patinka kelionės. Jau tada žinojau, kad bet kokiu atveju darysiu kažką, kas susiję su turizmu.
Sumaniau tapti stiuardu, nes jie nuolat skraido po pasaulį. Dundukas dar buvau, nesupratau, kad stiuardai tik nuskrenda, pabūna oro uoste ir grįžta atgal. Daugiausia valandą jie stovi ant žemės ir nieko kito nemato kaip lėktuvą. Tegu neįsižeidžia stiuardai, bet jie tarsi padavėjai ore. Kai supratau, kad nepakeliausiu pats, tik žiūrėsiu į laimingus ir įdegusius keliautojų veidus, pagalvojau, kad norėčiau būti gidu. Kita bėda – tuo metu tiesiog nekenčiau istorijos. Galiausiai sugalvojau, kad tapsiu turizmo vadybininku.
– Ką patartumėte tam, kuris nesijaučia esąs ten, kur norėtų būti, tačiau bijo žengti pirmą žingsnį?
– Nebijoti keisti aplinką, jei jautiesi ne savo rogėse. Kodėl turėtum kankintis dirbdamas? Jei jau gyvenimas per trumpas, tai jaunystė dar trumpesnė. Jos negalima švaistyti ir reikia išbandyti viską.
Labai geras yra vienos moters, su kuria susipažinau savanoriaudamas etnologinės kapavietės kasinėjimuose Sicilijoje, pavyzdys. Jai 33 metai, studijas baigė tik prieš metus. Ji pakeliavo po visą pasaulį, dirbo įvairiausius darbus ir tik atvykusi į tą stovyklą suprato, kad norėtų dirbti archeologe. Tuomet ji įstojo į universitetą.
Norėčiau, kad tokių žmonių kaip ji būtų daugiau. Negerai, kai žmonės siurbia į save aplinkinių nuomonę. Man pačiam vis sakydavo, kad negaliu daryti pertraukos tarp mokslų, turiu kuo greičiau baigti studijas. Manau, kad jie visi buvo neteisūs. Gerai, kad aš žinojau, ko noriu. Bet jei būtų buvę kitaip, tada klausydamas aplinkinių būčiau stojęs bet kur ir vėliau kankinčiau save nemielu darbu, būčiau iššvaistęs jaunystės metus vien tam, kad turėčiau aukštojo mokslo baigimą patvirtinantį popieriuką.
Turiu dar vieną patarimą tiems, kurie nori pradėti savo verslą – niekada nenuleiskite rankų. Buvo daug tokių akimirkų, kai galvojau: viskas, ties tuo ir reikia sustoti, reikia ieškotis normalaus darbo. Maniau, viską mesiu, nes žmonės internete komentuodavo, jog be manęs jie gali pigiau keliauti, o aš tesu prietranka atlėpusiomis ausimis. Paskui supratau, kad toks aplinkinių požiūris labai užgrūdina ir tik dar labiau norisi nagais kabintis savo tikslo.
– Beje, kaip atsidūrėte grupėje, užsiimančioje archeologiniais kasinėjimais?
– Aš labai mėgau keliauti ir ieškojau būdų, kaip tai padaryti pigiau. Yra tokia savanorių organizacija, kur sumokėjus tam tikrą mokestį išsiunčia tave į stovyklą Europoje. Aš išvykau į Siciliją. Ten mus vežiojo, parūpino pramogų, davė maisto produktų.
Tuo metu išleisdamas labai mažai pinigų pamačiau labai daug Sicilijos. Prisipažįstu, nebuvau užsidegęs savanoris, tiesiog norėjau pakeliauti pigiau. Tik vėliau supratau, kaip smagu yra savanoriauti.
– Kokių dar būdų pigiai pakeliauti rasdavote?
– Autostopu – griežtai ne. Užtat keliaudavau su grupėmis, pavyzdžiui, vietoj kurso šventės ar pirmakursių krikštynų baliaus kur nors užmiestyje pasiūlydavau pakeliauti. Žmonių grupė būdavo didelė, todėl viešbučiai priimdavo pigiai, o autobuso bilietus gaudavome už pusę kainos. Taip Taliną ir Berlyną aplankėme.
– Cirke buvote gana ilgai. Ko jis jus išmokė?
– Per tuos septynerius metus pamačiau daugybę žmonių, kurie yra tvirtai apsisprendę, ko nori iš gyvenimo. Cirkas jiems buvo visas gyvenimas.
Ką dar tai suteikė? Turbūt supratau, kad nieko nėra baisesnio už lipimą į sceną. Supratau, kad aš labai bijau scenos. Ir kuo toliau, tuo labiau. Vieną kartą net alpėjau, kai mane kvietė į sceną žongliruoti.
Visi kiti dalykai nebūdavo baisūs. Manantiems, kad baisu atsakinėti prieš klasę mokykloje, vertėtų į cirko maniežą nueiti. (Juokiasi.)
– Paradoksalu, kad šiandien esate dažnai matomas televizijoje, spaudoje, garsenybių vakarėliuose.
– Aš pats nepasakyčiau, kad vaikštau po žvaigždžių vakarėlius. Jei jau ateinu, tai tik todėl, kad jį mano draugai organizuoja.
Aš niekada nesieksiu žvaigždės statuso. Nenoriu būti garsenybe vien dėl to, kad būčiau žinomas. Apskritai labai nenorėčiau, kad manęs būtų per daug. Niekada nesielgsiu kaip nors specialiai, kad apie mane parašytų spaudoje „Rimvydas Širvinskas buvo užkluptas nepatogioje padėtyje.“ Man tokie dalykai nepatinka.
Todėl atsisakau kalbėti, kai pagrindinė tema – mano asmeninis gyvenimas. Kam įdomu, kokius apatinius vilkiu? Manau, kad tokie pokalbiai mane pažemintų. Geriau darysiu tai, kas man priskirta, – apie keliones aš visada kalbėsiu.
Kitas dalykas – tai, kad aš esu viešas tiktai dėl to, jog turiu verslą. O vienas iš būdų populiarinti verslą yra būti matomam. Žinomumas padeda žmonėms labiau manimi pasitikėti, nes pirkdami kelionę iš Makaliaus jie galvoja, kad, neduok Dieve, tas žmogus susimaus, aš paskelbsiu apie tai visiems žurnalistams.
Apskritai vadovams nereikėtų slėptis po įmonių pavadinimais, po kitais direktoriais. Aš valdau savo verslą – aš esu savo verslo veidas. Jeigu kas nors jums nepatiks, galėsite man tai pasakyti. Viskas turi būti aišku.
– Kalbate, kad viešumo jums nereikia, bet visai neseniai plačiai nu- skambėjo istorija, kaip padovanojote Ievai Krivickaitei (idėjos „Nusiskusiu plaukus dėl sergančių vaikų“ autorei. – Red.) kelionę, kai ši gulėjo ligoninėje. Daugelis žmonių įsitikinę, kad taip siekėte tik pasišildyti svetimos šlovės spinduliuose.
– Ir aš girdėjau, kad viską dariau tik dėl reklamos. Sako, reikėjo bent jau fotografų nesivežti. Iš tiesų viską telefonu nufotografavo Ievos draugė.
Jau seniai norėjau prisidėti prie Ievos projekto. Norėjau duoti pinigų, bet man pasakė, kad žmonės ir taip suaukojo – reikia bent vieną kartą pasakyti ačiū pačiai Ievai. Labai norėjau tai padaryti, nes visi tarytum ir pamiršta ją. Tačiau Ieva pati serga liga, kurią, kaip pamačiau, tikrai sunku suvaldyti.
Po viso ažiotažo žiniasklaidoje kreipiausi į Ievą ramindamas, kad tikrai nenorėjau pasireklamuoti. Dovana buvo nuoširdi.
Kita vertus, to nereikia nutylėti. Sako, gerus darbus reikia daryti tyliai. O kodėl aš negaliu parodyti pavyzdžio, kaip reikia daryti kažką gero? Todėl aš ir įkėliau nuotraukas į savo feisbuko paskyrą. Aš paskatinau kitus daryti gerus darbus, nes tą dieną jaučiausi labai gerai. Tai buvo gerokai didesnė moralinė nauda man negu mano verslui ar net Ievai. Pirkdamas sau niekada nesijausi taip gerai, kaip pirkdamas kitam ar padarydamas kitą gražų darbą.
Kuo toliau, tuo geriau suprantu, kad tik darydamas gera jautiesi išties puikiai.
Yra toks suaugusiųjų neįgaliųjų centras „Viltis“. Praėjusiais metais „Makalius“ organizavo jiems kelionę ir šiais metais organizuos. Draugystė tarp mūsų užsimezgė, kai per Turizmo dienos minėjimą jie mane pasikvietė. Po renginio man visi dėkojo, net įteikė padėkos raštą. Būdamas su jais jaučiausi labai gerai ir pratęsiau draugystę, organizuodamas kelionę.
Manau, kad atsakingas verslas turėtų taip elgtis. Juk visų pinigų nesusikrausi.
– Kaip pavyksta rasti laiko pomėgiams, asmeniniam gyvenimui?
– Mano hobis yra keliauti. O ką, be kelionių, turiu? Nieko. Fotografija, žvejyba – ne man. Neturiu nieko. Jaučiuosi šiek tiek bukas, nes viską atiduodu savo verslui. Laisvalaikiu man įdomu ir smagu ieškoti kelionių pasiūlymų. Aš ir pats jų nusiperku, ir kitiems aprašau. Man visada įdomu galvoti, ką naujo galima padaryti.
– Internetiniuose komentaruose apie save galima sužinoti tai, apie ką ir pats nenujauti. Kaip į staiga užklupusį viešumą reaguoja jūsų artimieji?
– Mano mama nesinaudoja internetu, neskaito komentarų, todėl ji nežino, ką žmonės kalba. Šiuo atžvilgiu viskas yra gerai. Užtat ji per televizorių žiūri laidas, kuriose dalyvauju. Po to duoda pastabų, kad susikūprinęs sėdėjau. (Juokiasi.)
Man keisčiau yra tai, kad mama mane, šešiolikmetį, vieną išleido skristi. Tąsyk ji parašė raštelį, kad susirgau ir dėl to neatėjau į mokyklą, o aš iš tiesų išskridau į Taliną vienai dienai. Anksti rytą išskridau, stebėjau lėktuvus, oro uostą. Nuvažiavau į miestą papietauti, o vakarienės grįžau namo.
Neseniai paklausiau: „Mama, kaip tu galėjai? Aš – tavo vienturtis sūnus!“ Sako, kad pati dabar nesupranta, kaip mane išleido.
Po kelių mėnesių ji išleido mane trims dienoms į Atėnus. Man tai irgi nesuvokiama. Nuskridęs į Atėnus jau pirmos dienos vakare norėjau namo. Aš buvau vienas, norėjau pas mamą, bijojau vienas mieste pasiklysti. 17-os metų jau skridau į stovyklą Sicilijoje ir taip tėvai priprato prie tų pavienių kelionių. Mama jau seniai žinojo, kad aistros keliauti iš manęs neišvarys niekaip. O tėtis labai ramiai į viską žiūri. Nėra jis toks atlapaširdis. Tiesiog pasveikina, pagiria, kartais nusistebi.
– Prieš pat interviu minėjote, kad giminės naujienas apie jus sužino iš žiniasklaidos.
– Iš tiesų retai matausi su giminėmis. Net nežinau, kodėl. Nemanau, kad laiko trūkumas yra pasiteisinimas. Galbūt mano giminė nelabai bendraujanti, išsisklaidžiusi. Mano tėvai išsiskyrę, tad nėra tokios vienos susibūrimo vietos. Kūčių ir Kalėdų važiuoju į vieną, po to į kitą šeimą švęsti. Ir niekada nesuprasiu, kuri yra pirma, o kuri – antra, nes kiekvienais metais skirtingai važiuoju.
Nemanau, kad jie pyksta dėl to, kad viską sužino iš žiniasklaidos. Tiesą pasakius, susitikus norisi kalbėtis apie tai, kaip man asmeniškai sekasi, o verslo reikalus nustumti į šalį, atidėti, nes ne tai svarbiausia. Svarbiausia – šilti prisiminimai.
Pavyzdžiui, senelis šventė 70 metų jubiliejų. Jis turi viską: mylinčią šeimą, savo įmonę, jei nori, gali kažką nusipirkti. Todėl mes jam padovanojome Livetos ir Petro Kazlauskų koncertą. Į šventę Liveta atėjo pasipuošusi pūsta raudona suknele, kaili-niais, nešėsi rožių puokštę ir uždainavo: „Su gimimo diena!..“ – senelį tai labai sugraudino. Va tokias akimirkas reikia branginti! Aišku, senelis paskui kalbėjo, kad aš žvaigždė ir tik dėl to pavyko prikviesti Petrą su Liveta. (Juokiasi.)
Atvirai kalbant, aš norėčiau skirti daugiau laiko šeimai, artimiesiems. Žinau, kad jiems skiriu labai mažai dėmesio ir kažkada tai gali būti per vėlu. Turbūt tai yra pats didžiausias trūkumas būnant verslininku – niekada neatrasi laiko niekam ir visada turėsi lengvą pasiteisinimą. Nors laiko visada galima atrasti.
– Ar kada nors bandėte suskaičiuoti, kiek šalių aplankėte?
– Tai yra pats dažniausias ir pats nekenčiamiausias klausimas. (Juokiasi.) Kažkada bandžiau suskaičiuoti, bet man tai nėra rodiklis, nes dažnai grįžtu į tą pačią šalį. Pavyzdžiui, Graikijoje buvau apie aštuonis kartus, Ispanijoje – maždaug dešimt, į Lenkiją važinėju kas antrą savaitę.
Anksčiau bandžiau skaičiuoti, kiek kartų skridau lėktuvu. Suskaičiavau apie 400, bet pamečiau užrašų knygutę, kurioje žymėdavausi skrydžius. Kai pamečiau, nu-stojau skaičiuoti.
– Esate priverstas keliauti. Nebijote, kad vieną dieną atsibos?
– Jei man atsibostų keliauti, atsibostų ir kelionių organizavimo verslas. Todėl labai griežtai apribojau save keliauti atostogų tik šešis kartus per metus. Neseniai buvau Maldyvuose, lapkritį skrendu į Zanzibarą, po dviejų mėnesių – į Dubajų, o kovą – į Kaliforniją.
– Apie ką svajoja Makalius?
– Turiu svajonę baigti stiuardų kursus ir padirbėti lėktuvuose kurį laiką. Kai mano verslas įsisuks, manau, kad eisiu mokytis. Bet manęs tikriausiai niekas nepriims, nes nepatikės, kad ateinu dirbti. (Juokiasi.)
