Namuose jų išsiilgę artimieji ir mylimosios. Vaikinai – taip pat, nors teorinės fizikos ir astrofizikos magistrantas J.Narkeliūnas ir VU biofizikos trečiakursis M.Brazdžiūnas pripažįsta, kad palikti garsią pasaulyje darbo vietą šiek tiek liūdna. Nors Mikalojui, kad ir kiek aplankė JAV miestų, Vilnius pasirodė kur kas jaukesnis.
Kad NASA – kažkas „kieto“, žino kiekvienas, tačiau kas tai iš tiesų yra, mielai paaiškina patys vaikinai.
„NASA yra didžiausia įstaiga, užsiimanti viskuo, kas yra virš Žemės paviršiaus. Čia vykdomi įvairūs stebėjimai ir eksperimentai, daug dėmesio sutelkta į visatos pažinimą ir nežemiškos gyvybės paieškas, nes visiems įdomu, ar mes vieni visatoje. NASA taip pat rūpinasi žmonių ir Žemės likimu. Įvairiose srityse dirba tūkstančiai mokslininkų, jų tobulinamos technologijos galiausiai pasiekia ir kasdienį mūsų gyvenimą, gerokai jį palengvindamos“, – aiškino Jonas.
Mikalojus prideda: „NASA yra vienas iš 10 mokslinių centrų. Jis buvo įkurtas aerodinaminiams lėktuvų ir vėliau kosminių aparatų eksperimentams vėjo tuneliuose, bet vėliau čia imti vykdyti robotikos, astrobiologijos, aeronautikos, skrydžių valdymo eksperimentai. Daugelis mokslinių instrumentų, kurie naudojami moksliniuose palydovuose ar marsaeigiuose, yra sukurti čia.“
– Stažuotė NASA centre – tai prilygsta fantastikos filmui. Kaip paaiškintumėte močiutei, kuo jūs užsiimate?
Jonas: Trumpai drūtai – mano darbas yra kompiuterinės programos rašymas, kuri iš matavimo duomenų apskaičiuotų kosminių šiukšlių masės ir paviršiaus ploto santykį. Šis santykis reikalingas, kad būtų įmanoma nuspėti, kokiu keliu dangumi toliau judės kosminė šiukšlė. Tai aktualu, nes kosminių šiukšlių greitis milžiniškas – keli kilometrai per sekundę, tad net ir centimetro dydžio nuolauža gali padaryti katastrofiškos žalos, visai kaip filme „Gravitacija“.
Mikalojus: Dirbu Nanotechnologijų centre, kuriame bandau sukurti mažą, ant piršto galo telpantį biojutiklį, galintį nustatyti astronautų, dirbančių tarptautinėje kosminėje stotyje, širdies veiklos sutrikimus, gresiantį infarktą.
NASA siekia tokius prietaisus gaminti ir pritaikyti vietoje, vėliau skrydžio metu į Marsą ar nusileidus toje planetoje. Todėl biojutiklis turi būti pigus, lankstus, patikimas ir jautrus. Paskutinius du tikslus pasiekti gana sudėtinga, būtent tai ir yra mano uždavinys.
– Kaip jūs jaučiatės – ar pirmas įspūdis atvykus buvo kvapą gniaužiantis?
Jonas: Man patinka gamta, tad pirmas įspūdis toks: čia jos nėra. Šiuo metu Kalifornija yra niokojama sausros, tad viskas išdžiū-vę, pasijutau lyg žuvis, ištraukta iš vandens.
Su buitimi apsiprasti nebuvo taip sunku, nuo vaikystės matyti filmai, o vėliau ir internetas padėjo susipažinti ir pasiruošti amerikietiškai kultūrai. Žinoma, žmonės čia kitokie nei Europoje ar Lietuvoje, labiausiai patinka žmonių pietietiškas draugiškumas.
Tačiau NASA paliko visiškai kitokį įspūdį. NASA centras ir teritorija aplink atrodo kaip visiškai kitas pasaulis, net žolė, regis, žalesnė. Žmonės draugiški ir įdomūs, tad įkvėpimo čia apstu.
Mikalojus: Nemanau, kad man kada nors darbas NASA galėtų būti kasdieniškas. Bendrauju su labai išsilavinusiais žmonėmis, kasdien sužinau ką nors nauja, todėl nebuvo dviejų vienodų darbo dienų. Tokia aplinka skatina dar daugiau padaryti, sužinoti.
– Kokia jūsų darbo vietos aplinka, atmosfera, bendravimas? Ar susidraugavote su kolegomis, kokie jie?
Jonas: Dirbu biuro aplinkoje, žmonių aplink daug, dauguma europiečiai, o amerikiečiai vos keli. Visi itin protingi savo srityse, bet neišpuikę, kaip tik labai draugiški, bet kurio gali paklausti patarimo – padės.
Mikalojus: Daugiausia bendraudavau su savo vadove – ja labiausiai ir žaviuosi. Sutikau daug savo srityse pirmaujančių mokslininkų, kurie įkvepia savo darbo etika, noru pažinti ir mokytis visą gyvenimą. Labai malonu dirbti su žmonėmis, kuriems patinka jų darbas, kurie tuo gyvena.
Daugelis įsivaizduoja, kad NASA centrai spindi prabanga ir nematytais negirdėtais prietaisais, technologijomis. Iš tiesų didžiąją dalį biudžeto NASA išleidžia tyrimams ir mokslinei įrangai, todėl pastatai ir patalpos gana nusidėvėję, dažnai, kiek man teko matyti, ne naujesni už Lietuvos institutus ir laboratorijas. Visą vertę sukuria žmonės, jų idėjos, bendradarbiavimas.
– Kaip manote, kokią įtaką jūsų tolesniame gyvenime turės įrašas CV, kad stažavotės garsiausiame pasaulyje tyrimų centre?
Jonas: Kiek žinau, pačioje NASA įsidarbinti gerokai lengviau, jei jau esi buvęs stažuotoju, tad ir kitos įstaigos turėtų šią patirtį vertinti teigiamai. Viliuosi, kad taip ir bus, nes norėčiau toliau dirbti tyrimų srityje.
Mikalojus: Manau, kad daugiau įtakos turės ne pats įrašas, o sukaupta patirtis ir naujos pažintys. Kur kas svarbiau yra tinkamai pasinaudoti gautomis progomis, ne vien papildyti savo CV.
– Dažnai peikiama mokymo sistema Lietuvoje, aukštosios mokyklos. Ką jūs apie tai galėtumėte pasakyti?
Jonas: Negaliu kalbėti už visus, bet manau, kad yra už ką peikti. Ji yra pasenusi, nei studentai, nei dėstytojai nėra patenkinti. Viena pasekmių: bakalauro studijas baigti nėra itin sunku, o priima visus, tad bakalauro diplomas praranda vertę. Todėl darbdaviai reikalauja magistro diplomo, nors užtektų bakalauro.
Mikalojus: Vilniaus licėjuje baigiau tarptautinio bakalaureato klasę, kurios kursas stipriai skiriasi nuo lietuviškos programos. Mano nuomone, programose labiausiai trūksta didesnio dėmesio problemoms spręsti, aplinkybėms suvokti, o ne griežtam faktų mokymuisi ir suformuotoms nuomonėms atkartoti. Norėtųsi, kad dalykus vertintų kaupiamaisiais balais, kad įvertinimą lemtų nuoseklus darbas kelerius metus, o ne sėkmė baigiamųjų egzaminų metu. Būtų verta mokyklose turėti žmogų, kuris galėtų patarti renkantis studijų kryptį, nes dabar daugelis šį sprendimą priima pagal tarp bendraamžių vyraujančias madas arba tėvų pageidavimus, nes negali sau argumentuoti, kas labiausiai tinka ir patinka. T
rūksta specialybei reikalingų kursų, laisvės susidaryti studijų programą pagal poreikius. Taip pat norėčiau, kad dalį kursų dėstytų kviestiniai dėstytojai, nagrinėjantys tą temą.
– Ką patartumėte kitiems jauniems žmonėms, savo jaunesniam broliui ar seseriai? Kas svarbu jauno žmogaus gyvenimo kelyje?
Jonas: Išmok mokytis. Turėk gyvenime tikslų. Nesusitelk į vieną sritį, turėk atsarginį variantą.
Mikalojus: Svarbiausia išbandyti kuo daugiau, kol rasi, kas patinka ir sekasi. Ir nereikia klausyti, ką burba kiti, o daryti, kas įdomiausia pačiam.
– Kokie jūsų ateities planai? Ketinate įsitvirtinti, dirbti Lietuvoje ar turite svajonių kompaniją, šalį?
Jonas: Pats norėčiau žinoti atsakymus į šiuos klausimus, tačiau dar nežinau, tikrinu save įvairiose sferose. Lietuvoje pasigendu tik kalnų, visa kita joje galima surasti, taip pat ir darbą. Tačiau neatmetu galimybės gyventi užsienyje. Kaip minėjau, domina tyrimai, o jie dažniausiai būna tarptautiniai.
Mikalojus: Šiuo metu noriu baigti bakalauro studijas ir nuspręsti, kur jas tęsiu toliau. Baigęs studijas norėčiau dirbti Lietuvoje.
– Kokia jūsų buitis Kalifornijoje? Jei neklystu, tai viena brangiausių vietų Amerikoje. Koks jūsų būstas? Ką valgote? Ar turite savų studentiškų greitųjų patiekalų?
Jonas: Kalifornija tikrai brangi, ypač Silicio slėnis, kuriame gyvename. Jei su Mikalojumi nesidalintume vienu kambariu, vargu ar užtektų dabartinio finansavimo, kurį gauname iš Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros.
Gyvename NASA svečių viešbutyje, iki darbo dviračiu tik kelios minutės. Kambarys paprastas, su pagrindiniais patogumais, tik be virtuvės – ji bendra visiems. Maistas, kurį patys gaminamės, nelabai skiriasi nuo to, kurį valgau namie. Pietaujame NASA kavinėje, deja, didelė dalis patiekalų yra meksikietiški – man per aštru arba amerikietiškai smarkiai gruzdinta – labai riebu. Tačiau yra ir sveikų alternatyvų.
Mano greitasis patiekalas yra makaronai su mėlynųjų pelėsių sūriu ir pomidorais, jį itin pamėgau studijuodamas pusmetį Prancūzijoje, arba lęšiai su daržovėmis, jei nepamirštu iš anksto jų užmerkti.
– Koks jūsų laisvalaikis? Ar pakeliavote po apylinkes, ką matėte, kas jus nustebino, sužavėjo, o gal net nuvylė?
Jonas: Po darbo dažnai būname pavargę, o kai pavalgome vakarienę, jau ir sutemsta, tad, be bėgiojimo ar sporto klubo, nelabai kur išeiname. Tačiau savaitgaliais stengiamės ką nors įdomaus nuveikti. Čia pirmą kartą gyvenime buvau ant amerikietiškų kalnelių, taip pat aplankėme didžiausius Kalifornijos miestus – Los Andželą, San Diegą ir San Fransiską, trumpai matėme ir lošimų sostinę Las Vegasą.
Gražų įspūdį paliko kelionė palei vandenyno pakrantę ir vietiniai nacionaliniai parkai, itin patiko Zajono ir Didysis kanjonai. Vis dėlto keliaujant nuo vieno taško iki kito teko matyti daug atšiaurios ir nykios gamtos, vien nudžiuvę krūmai ir dykumos, tad po to daug labiau vertinome tai, ką pamatydavome gražaus.
Mikalojus: Savaitgaliais keliavome nemažai, norėjome pasinaudoti proga pamatyti kuo daugiau Vakarų pakrantės. Didžiausią įspūdį paliko gamta – kalnai, miškai, kriokliai. Vien dėl jų verta keliauti į Amerikos vakarus.
– Ar patiriate momentų, kai jaučiate, kad vis dėlto gimėte, augote Lietuvoje ir dar trūksta pažinimo, susivokimo kitoje kultūroje?
Jonas: Nežinau, ar dėl mano būdo, ar dėl lietuviško mentaliteto, bet pasitaiko. Tais momentais atrodo, kad amerikiečių kultūra yra keista ir kad europiečiai elgiasi geriau.
Mikalojus: Manau, kad mūsų su Jonu amžiaus jaunimas toks pat nuovokus kaip kolegos iš JAV, Meksikos, Švedijos. Visi esame užaugę panašioje aplinkoje. Dar nebuvo situacijos, kuri taip nustebintų, kad nežinočiau, kaip elgtis.
– Kaip jus augino tėvai, kad šiandien, atrodo, kopiate labai aukštai savo profesinėje srityje?
Jonas: Leido domėtis, kuo norėjau, o man patiko gamtos mokslai, tad dovanojo įvairias enciklopedijas ir konstruktorius. Esu gavęs dovanų net lituoklį. Vienintelis tėvų reikalavimas – kad gerai mokyčiausi, tai visada ir dariau.
Mikalojus: Už nuovokumą, geresnį išsilavinimą, valios ugdymą ir brandų požiūrį į gyvenimą esu dėkingas mamai. Ji visada skatino mano smalsumą, vaizduotę ir įvairiapusiškumą.
– Kokią mėgstate muziką?
Jonas: Labiausiai britų roką („Muse“, „Franz Ferdinand“, „Queen“) ir seną Franko Sinatros stiliaus muziką, tačiau nieko iš popso.
Mikalojus: Daugiausia klausausi klasikinio britų roko, nelabai mėgstu šiuolaikinį roką, popmuziką.
– Kokiomis mobiliųjų telefonų programomis naudojatės, apie kurias praverstų išgirsti ir jūsų bendraamžiams?
Jonas: Aš tik neseniai pradėjau naudotis išmaniuoju, tad turbūt turiu mažiau patirties nei kiti bendraamžiai. Galiu rekomenduoti tik vieną – „Google Camera“, kuri leidžia daryti sferines nuotraukas ir jas peržiūrinėti vartant telefoną. Tai leidžia pajusti aplinkos perspektyvą, o tai dažnai paprastose nuotraukose prarandama.
Dar yra programėlė „Twilight“ – tiems, kurie mėgsta telefonu naudotis naktimis. Ši programėlė sureguliuoja ekrano spalvas taip, kad neišblaškytų snaudulio. O jei mėgsti stebėti žvaigždes, ir naktinio matymo neprarandi pasižiūrėjęs į telefono ekraną.
– Ką manote apie socialinius tinklus – „Facebook“ ar „Instagram“? Jei jais naudojatės, tai jums pramoga ar kur kas daugiau?
Jonas: „Instagram“ nėra tekę naudotis, bet idėja nebloga, tik turbūt niekas nesitikėjo, kad bus naudojama maistui fotografuoti.
O „Facebook“ paskyrą turiu – gaunu įvairių nuorodų apie pasaulio, Lietuvos ir mokslo naujienas. Labai praverčia organizuojant renginius, o šiaip nenaudoju kaip dienoraščio.
Mikalojus: Socialiniais tinklais, išskyrus „LinkedIn“, nesinaudoju, niekada jų paslaugų nepasigedau.
– Kokias klaidas daro jauni žmonės, kas jums krinta į akis ir net erzina?
Jonas: Sąrašas ilgas. Bet už daug ką turbūt atsakingi tėvai, nesuformuojantys tinkamų vertybių ir smalsaus proto.
Mikalojus: Labiausiai turbūt erzina tai, kad žmonės dažnai didžiuojasi savo abejingumu, tuo, kad ko nors nežino, kad jiems kas nors visiškai neįdomu.
