Deja, orai suplanavo kitaip – „Halls Winter Rally“ lenktynės buvo atšauktos. Tačiau savaitės pertraukos tinkamai pailsėti nebūtų užtekę. Net susitikimo metu ramiai gerdamas arbatą penkerius metus profesionaliai vairuojantis Vaidotas prisipažino: dėl nuovargio net sunkiai dėliojasi mintys. Juk grįžus į Lietuvą pirmosiomis dienomis teko daug bendrauti, vykti į daugybę susitikimų, kalbėti žiniasklaidai...“, – rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
„Pamatyti tiek žmonių Vilniaus oro uosto laukimo salėje man buvo šokas. Tikėjausi, kad visi, gražiai sutikę, leis eiti miegoti. Bet jau kitą dieną prasidėjo intensyvus reikalų maratonas“, – juokėsi Vaidotas. Dabar vienas geriausių šalies lenktynininkų jau žino, ką reiškia dėmesys.
– Vaidotai, jums tai patinka ar dėmesio mielai atsikratytumėte?
– Dar nepripratau prie jo. Tikrai nesijaučiu dideliu žmogumi, į kurį gatvėje rodytų pirštais. Nesu išpuikęs. Iki „Dakaro“ ir per jį nesekiau jokių naujienų, nežinojau, kas dedasi, – pakilimą pajutau tik grįžęs.
Mūsų komandos galva inžinierius Darius Bisevičius prieš lenktynių pradžią sakė: „Ryt startas, susirenki visus telefonus, išjungi ir padedi į lagaminą. Turi tris pedalus, vairą ir daugiau nieko.“ Taip ir padariau. Man tai padėjo labai ramiai važiuoti. Juk vieną dieną gali jausti labai didelį pakilimą, o kitą dieną nusiminti.
– Patyrėte daug sunkių momentų?
– Pirmąkart sunkiausia. Jau antrą dieną prasidėjo turbinos problemos. Kai supranti, kad rezultatas prastėja, tačiau turi mažą prošvaistę viską sutvarkyti, įvyksta lūžis. Trečią dieną problemoms pradėjus kartotis supratau, kad atsirado valdymo bloko gedimų, kurių lauko sąlygomis nesutvarkysi... Nusivylimo buvo, tačiau „Dakare“ visiems svarbu finišas – tuo metu nukreipėme savo mintis šia linkme. Deja, galiausiai dešimtajame etape turėjome sustoti.
Šturmanas Saulius Jurgelėnas mūsų komandą motyvuoja, o aš esu degtukas. Kai užsidegu, pradedu pykti ar nukabinu nosį, jis labai protingai sudėlioja mūsų prioritetus.
– Ar asmeniniame gyvenime esate toks pat impulsyvus?
– Taip. Kartais tai pranašumas, kartais – minusas. Užtat ir komandoje svarbu turėti žmonių, kurie išlaikytų pastovų mano degimą viso projekto metu. (Juokiasi.)
– Jau kiek susigulėjus įspūdžiams galėtumėte įvardinti, kokie momentai „Dakare“ įstrigo labiausiai?
– Po pirmosios dienos, kai Saulius pasakė, kad esame pirmi, buvo malonu. Juk pirmą kartą atvykus taip išsišokti – įžūlumas. Tačiau Saulius iškart nuleido ant žemės ir griežtai prisakė neužriesti nosies.
– Geros emocijos nugali nusivylimo kartėlį?
– Iš pradžių viskas, ką seki, įsirašo į atmintį, bet vėliau nugali nuovargis. Dabar net sunku kai ką atgaminti – jausmas prilygsta pagirioms. Dėl išsekimo mažai kas užsifiksavo. Atsimenu, kad norėjosi miego, buvo sunku, ir tiek. Jaučiausi per daug išgręžtas, kad dar galėčiau atsiminti detales.
– Kodėl būtent šį sezoną nusprendėte ratus kišti į smėlį?
– „Dakaro“ tema mūsų šeimoje buvo seniai gvildenama. Tėčiui Kęstučiui šios lenktynės – tarsi žmogiškas iššūkis. Daug metų tai buvo įdomu ir man, bet niekada nesitikėjau, kad galėtume bandyti prie jo priartėti, – juk tai didelis projektas. Viskas pasikeitė, kai nusprendėme išbandyti jėgas Pasaulio taurės bekelės maratono varžybose. Mano brolis Žygimantas norėjo apsiriboti tik raliu, tad reikėjo susirasti šturmaną.
Įkalbėti Saulių buvo ambicinga mintis, bet jis toks lenktynių fanatikas, kad vien galimybė išvažiuoti jam patiko. Nuo to momento viskas ir pradėjo rutuliotis.
– Mylimajai Ermandai nebuvo baisu išleisti? Juk tai – pavojingos lenktynės.
– Ji neturėjo pasirinkimo. (Šypsosi.) Tiesą sakant, šis projektas buvo pirmasis, dėl kurio jaučiau didelį šeimos palaikymą. Karjeros pradžioje šeimoje daugiau dominavo jausmai, kad brangu, pavojinga, laiko švaistymas... Bet bėgant laikui visa tai pasikeitė.
Gerėjant rezultatams labiau užsikabinome. Dabar tėtis palaikyti į visas varžybas važiuoja kartu. Mane tai net stebina.
Ralis mane domina jau penkiolika metų. Dar mokantis universitete jis buvo mano motyvacija susirasti darbą – kad galėčiau išvažiuoti į lenktynes. Daugelis į mano užsidegimą žiūrėjo skeptiškai: neva užaugsiu ir praeis.
Su pusantrų metų jaunesniu broliu pradėjome važiuoti kartu – pasikviečiau jį kaip šturmaną. Lenktyniavome visus pirmuosius metus, kol patyrėme didžiulę avariją. Ta puse, kur sėdėjo brolis, kirtome medį, lūžo lankas... Brolis išsivyniojo per plauką. Tada ir nusprendė, kad užteks jam ir to ralio.
– Pačiam nekilo tokių minčių?
– Ne. Aš per daug nučiuožęs. Aišku, neturėti baimės jausmo – didelis trūkumas.
Atsižvelgiant į nuvažiuotų kilometrų skaičių, tai nėra pavojinga, palyginti su kitomis sporto šakomis. Didelės avarijos – išskirtinės situacijos. Traumų atžvilgiu tai saugiau nei krepšinis ar futbolas.
Skaudžios patirtys kaupiasi, įsirašo į atmintį. Pavojingose situacijose grįžta prisiminimai, kurie verčia pasisaugoti.
– Per metus dalyvaujate bent septyneriose varžybose. Kiek laiko reikia atsigauti po vieno lenktynių etapo?
– Visada pirmą dieną po nuvažiuoto etapo jaučiuosi tarsi sumuštas, išgręžtas. O po „Dakaro“ supratau, kad atsigauti reikėtų bent savaitės tvarkingai miegant ir maitinantis.
– Kokie dar būdai padeda atsigauti, atsipalaiduoti?
– Daug miego ir bukas spoksojimas į televizoriaus ekraną. Visi mano, kad nuovargį lemia fizinis krūvis, tačiau daugiausia energijos atima pastangos nuolat išlaikyti dėmesį. Greičio ruože vairuotojas mirksi tik kartą per 30 sekundžių.
– Kokių dar silpnybių turite?
– Man patinka motociklai. Jei šią silpnybę įveiksiu, manau, gyvensiu ilgiau. (Juokiasi.) Motociklai žmonėms, turintiems ribotą baimės jausmą, yra labai pavojinga. Galima sakyti, kad savo krosinį „BMW 650“ perėmiau iš tėvo. Šis motociklas gana lėtas, ir tuo labai džiaugiuosi – sunkiau persistengti.
– Greitis jus lydi visada?
– Greitai važiuoju trasoje. Jei didelį adrenalino poreikį turintys jaunuoliai turėtų progą išsilieti trasose, mūsų keliuose būtų saugiau. O kai galimybės yra ribotos, gatvėse prasideda improvizacijos.
– Jei nelenktyniautumėte, iš kur dar bandytumėte pasisemti adrenalino?
– Iš bet ko, kas burzgia: kartų, parasparnių. Yra daug būdų. Aštrių įspūdžių suteikiantys pomėgiai padeda gauti gerą adrenalino dozę.
– Kokių dar automobilių yra jūsų kolekcijoje?
– Mano kasdieninis automobilis „Toyota Avensis“. Jis labai kantrus – juo nuvažiavau beveik 200 tūkst. kilometrų. Kadangi važiuodami juo užsirašinėjame trasas, aišku, kad didelę savo gyvenimo dalį jis važiavo dulkėmis.
Kasdienybėje nesu pedantas, kuris per daug valo, tvarko ir prižiūri automobilį. Man jis yra priemonė laiku nuvažiuoti iš vieno taško į kitą ar susirašyti trasą. Nors pažįstu daug žmonių, kurie automobilį vertina kaip pasigėrėjimo objektą.
– Kaip apskritai gyvenime atradote automobilius?
– Tėvas padarė klaidą. Kai buvome paaugliai, mus su broliu nusivedė pasižiūrėti ralio. Šaudantys duslintuvai ir žvyrą drabstantys automobiliai man paliko didelį įspūdį. Pradėjau intensyviai sekti šį sportą, o rankose atsidūrė garsaus lenkų lenktynininko Sobieslawo Zasados knyga „Saugus greitis“, kurioje aprašyti baziniai šoninio slydimo principai.
Tik atsisėdęs prie vairo pradėjau eksperimentuoti su automobiliu. Gaila, kad ruošimasis raliui užtruko tiek metų.
– Tačiau ir šiuo metu tai nėra pagrindinis jūsų darbas.
– Tikiu, ateis laikas, kai nebereikės eikvoti šeimos lėšų. Su savomis toli nenuvažiuosi. Kuo toliau, tuo palaikymo sulaukiame daugiau. Planuojame į „Dakarą“ vykti ir kitąmet.
Kol kas dar kartu su tėvu dirbu jo lauko inžinerinių tinklų įmonėje. Kadangi baigiau finansų mokslus, daugiausia tuo ir rūpinuosi. Man šis darbas sekasi, bet neteikia malonumo. Kur kas efektyviau gali dirbti malonų darbą. Tikiuosi, greitu metu galėsiu virti savo sultyse penkias dienas per savaitę.
– Jūsų varžovas Benediktas Vanagas lenktyninį automobilį papuošė Vyčiu, jūs – Šaulių sąjungos ženklu. Esate patriotas?
– Priklausau Šaulių sąjungai – joje atsidūriau šeimos dėka. Į jos gretas sumanė stoti tėvas ir teta, o aš – iš paskos. Kol buvo laiko, aktyviai dalyvavau veikloje, tačiau pasiruošimas „Dakarui“ privertė kiek atitrūkti. Tikiuosi, netrukus vėl viskas grįš į vėžes.
Turiu sveiko nacionalinio pykčio, nes kai kurie „dėdės“ kaimynai ne visada atrodo draugiški. Esu iš tų žmonių, kurie mano, kad nuolat reikia būti pasiruošusiems. Drąsiai pats eičiau kariauti.
– Iš šono atrodote lyg pozityvumo įsikūnijimas. Ir nuotraukose iš „Dakaro“ tarp visų pavargusių dulkėtų veidų jūsiškis iš tolo šviečia plačia šypsena.
– Tai – mano genuose. Labai padeda ir komandinė dvasia: nesėkmės atveju niekada nėra vieno kalto, kaip ir niekas vienas nesusišluoja laurų. Jei tektų viską daryti vienam, kažin, ar ryte atsikėlęs išspausčiau šypseną.
– Tarp draugų esate kompanijos siela?
– Taip, taip. Man patinka būti žmonių būryje. Kita vertus, kompanijos mane greit išgręžia.
– O kiek jums gyvenime svarbu išvaizda, vyriško grožio puoselėjimas, stilius?
– Didžiąją dalį jaunystės drabužius paveldėdavau iš tėvo ir brolio, nes jie šioje srityje buvo aktyvesni. Iki šiol esu neišrankus, kartais netyčia pastebiu, kad batai jau nutriušę, diržą jau reikia išmesti. Stiliaus atžvilgiu nesu pavyzdys. Tačiau mėgstu įsigyti kokybiškų ir tvarkingų daiktų, kad į parduotuvę nereikėtų grįžti keletą metų. (Šypsosi.) Parduotuvės mane vargina. Drabužius perku labai retai, iš reikalo, o mano spintoje – akivaizdus deficitas.
– Ar vaikystėje buvote padauža?
– Ne, buvau labai geras vaikas. Brolis buvo padauža, bet tam tirku momentu apsikeitėme vietomis. Mama sako, kad kažkas mus sukeitė. Dabar priešingai – brolis labai tvarkingas ir atsargus, o aš – ne. Kartais turiu didžiulį energijos perteklių.
– Šeimai, matyt, nuolat įvarote nemažai streso.
– Visi per daugelį metų priprato. Iš pradžių buvo sunku, nes per ralį dažnai apvirsdavome. Kiekviena avarija su šiuo sportu nesusipažinusiam žmogui atrodo baisiai. Dėl daugybės incidentų buvo juntama artimųjų nervinė įtampa. Tačiau pernai važiavome stabiliai, visi atsipalaidavo ir nebelaukia skambučių su žinia, kad vėl blynas...
„Dakare“ brolis ir tėvas buvo šalia, padėjo. Aišku, ypač mama pykdavo, kad dažnai neparašydavau. Tačiau toks buvo mūsų „Dakaras“ – sudėtingas.
