Tadas – jau skaitmeninės kartos atstovas, niekada nefilmavęs juostine kamera ir nejaučiantis jai jokio ilgesio. Ir kodėl turėtų? Naujausios technologijos leidžia kurti pigiau ir greičiau. O tuos, kurie iš principo atsisako dirbti su skaitmeninėmis kameromis, Tadas juokdamasis vadina snobais.
Juokas pokalbio metu skambėjo dažnai: tiek pasakojant apie naujausią filmą, tiek prisimenant mokyklą, tiek kalbant apie pasivaikščiojimus senose Londono kapinėse. Būtent šiame mieste Tadas su žmona Lina Vidmante šiuo metu ir gyvena.
Kad yra žinomas, Tadas prisimena tik grįžęs į Lietuvą, kai pastebi į jį smingančius praeivių žvilgsnius.
„Žinomumas yra mano mėgstamos veiklos šalutinis poveikis. Žinoma, jei nebūčiau to pasąmoningai norėjęs, nebūčiau pats lindęs į kadrą. Bet padarėme su Justinu Jankevičiumi „Jėzaus radiją“, po to su Timūru Augucevičiumi „Važiavimus“. Matyt, širdyje vis tiek norėjau būti pastebėtas.
Buvo labai juokingas atvejis, kai su žmona užėjome į vieną Vilniaus barų, tikėdamiesi sutikti pažįstamų. Nieko nesutikome, tik išeinant prasilenkėme su dviem merginomis, kurios į mane keistai pasižiūrėjo. Išėjome į lauką, o jos pasivijo mane ir paklausė: „Gal galima su jumis nusifotografuoti?“ Sakau: „Kodėl?“ Bet jos nesutriko: „O jūs nežinote, kas jūs esate?“ Aš, aišku, žinau, kas esu“, – juokėsi T.Vidmantas.
Nors Tadas gyvena Londone, jo ryšys su gimtine itin glaudus. Jis kuria lietuviškas reklamas, Vilniuje rengia meistriškumo kursus, o pirmąjį savo filmą paskyrė Lietuvai.
Juodojo humoro komedija „Gautas iškvietimas“ ironiškai gvildena socialines problemas. Filmo teisininkas apskaičiavo, kad juostoje yra 36 pokštai apie lytinius santykius, 13 apie religiją, 41 apie policiją ar jos darbą, 17 apie šeimos santykius, 11 pokštų susiję su įžeidimais ir t.t. Nieko nuostabaus, jog Lietuvos kino centro filmų indeksavimo komisija jau paskelbė, kad Tado sukurta komedija skirta tik suaugusiesiems. Tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai lietuviškam filmui skiriamas griežčiausias amžiaus cenzas.
„Nemanau, kad šis filmas nusipelnė ženklinimo S raide. Keisčiausia, kad komisijai kliuvo ne keiksmažodžiai, bet temos.
Tarkime, Lietuvoje homoseksualų eitynės yra laikomos homoseksualumo propaganda. Tokiu pat principu komisija pripažino vieną sceną skatinimu. Užkliuvo visai ne tie dalykai, kurie, manėme, užklius. Ruošėmės jau cenzūruoti, dėti pypsiukus, kur keiksmažodžiai, bet, pasirodo, tai nebūtų išgelbėję.
Manau, jog nuo 16 metų žmonės jau yra pakankamai protaujantys, kad suprastų, jog tai yra tik filmas. Be to, užsienio filmams taikoma daug žemesnė kartelė, kažkodėl jiems gerokai daugiau atleidžiama. O lietuviški žiūrimi pro didinamąjį stiklą, nors tie patys cenzoriai per mano filmą kvatojosi“, – kalbėjo Tadas.
– „Gautame iškvietime“ su ironija atveriate visuomenės piktžaizdes. Patinka erzinti žiūrovą?
– Tokį žanrą rinkausi ne tam, kad kas nors būtų paerzintas ar įžeistas. Faktas, kad tokių žmonių bus. Bet tai jau jų, o ne mano problemos.
Man ironija, sarkazmas visada buvo artimi, jau seniai kuriu tokius trumpus vaizdo siužetus. Patinka pabaksnoti pirštu į problemas, atkreipti į jas dėmesį. Tačiau man norisi tai daryti juokingai, smagiai, o ne kaip Kristupas Krivickas ar Rūta Janutienė daro.
– Koks juoko ir rimtumo santykis jūsų filme?
– Daugiau yra juoko. Tačiau net ir juokingiausių scenų pagrindas yra kokia nors rimta problema: alkoholizmas, savižudybė ir t.t. Iš viso to mes šaipomės.
Buvome surengę filmo peržiūrą su skirtingų amžiaus grupių asmenimis. Kai kurie jų aiškiai pastebėjo socialinį aspektą, sakė, kad tai labai skaudus filmas, nes kapstomos labai rimtos socialinės problemos.
Manau, kad viskas priklauso nuo to, koks žmogus tą filmą žiūri. Man šis filmas labai juokingas, nė kiek neskaudus. Negaliu sakyti, kad nuo tų socialinių problemų esu atitolęs – mano mama buvo socialinė darbuotoja. Mama visada pasakodavo liūdnas istorijas, kaip tenka atimti vaikus iš alkoholikų šeimų, kaip paskui ją žiniasklaida persekioja, nes ta alkoholikė pasiskundė televizijai...
Visa tai puikiai žinau, bet manau, kad nieko bloga į tai žiūrėti per humoro prizmę. Kai temos tokios jautrios ir skaudžios, tas humoras pasidaro juodas. Todėl iš karto visus įspėju, kad „Gautas iškvietimas“ yra juodoji komedija. Nenoriu, kad žmonės ateitų tikėdamiesi, jog tai bus lengvas, linksmas filmas, kokius visi dabar kuria. Iš pat pradžių norėjau, kad tai būtų naujoviškas filmas, nes humoro šaka dabar labai lanksti ir labai žemai lenkiama. Aišku, nesinori jos nulaužti, bet mes ją linktelėjome dar žemiau. Manau, kad žiūrovai tam jau pasiruošę.
Nesu iš tų režisierių, kurie kuria filmus sau ir savo draugams. Noriu, kad filmą pamatytų žiūrovai, nes nieko nėra smagiau už jų reakcijas. Atsimenu, būdavo toks festivalis „Pravda“, kur siųsdavau darbus. Sėdėdavau salėje ir su džiaugsmu žiūrėdavau, kaip visi plyšta juokais iš mano kūrybos. Tai tas dalykas, kuris mane veža.
– Jau nuskambėjo įvertinimų, kad jūsų filmas – tai pirma tikra lietuviška komedija. Jūs rezultatu džiaugiatės?
– Tikrai taip. Tai nebus siužeto ir scenarijaus prasme labai stiprus filmas, bet tai bus žiauriai juokingas reginys, kurį galbūt norėsis pažiūrėti ir antrą kartą.
– Neįprasta režisieriui džiaugtis savo filmu. Dažniausiai lietuviai kino kūrėjai elgiasi lyg drovios penktokės, laukiančios, kol kas nors kitas įvertins jų darbą.
– Jei tiksliai žinai, kad padarei šūdą, nelieka nieko kito, kaip tik sakyti, jog filmą įvertins žiūrovai. (Juokiasi.) Anokia paslaptis, kad tokių apyprasčių filmų yra nemažai. Dabar, kai atpigo gamyba, kai visi suprato, kad iš kino galima užsidirbti padarant pigų ir greitą filmą, žmonės nustojo stengtis.
Dar pernai skaičiau kažkokio filmo reklaminį straipsnį, kuriame buvo aiškinama, kaip suprasti to filmo pokštus. Nieko blogiau būti negali, kai reikia aiškinti, kuo tas filmas juokingas, prieš žiūrovui ateinant į kino teatrą.
– Uždraustas vaisius visada yra saldesnis. Tad gal faktas, kad jūsų filmas buvo pažymėtas S raide, nėra toks jau blogas?
– Kai sužinojome verdiktą, galvojome, ką daryti. Vėliau nusprendėme tuo pasidžiaugti, nes Emilio Vėlyvio „Redirected /Už Lietuvą!“ gavo S ženklą, bet jiems viskas puikiai susiklostė.
Žinoma, galima juostą pakeisti taip, kad būtų įvertinta N-13 ar N-16. Bet tada yra daromi kompromisai, nukenčia turinys.
„Gautas iškvietimas“ buvo labai laisvas, jame daug improvizacijos. Tad jei būčiau neleidęs aktoriams keiktis, filmas tikrai būtų buvęs prastesnis. Juk natūralu, kad personažas, pamatęs milžinišką sprogimą, pasako bl... (Juokiasi.)
– Viešojoje erdvėje vis dažniau esate lyginamas su E.Vėlyviu. Abu baigėte mokslus Vilniaus dailės akademijoje, dirbote reklamos srityje, pasižymite sarkazmu ir juodojo humoro jausmu. Ar toks palyginimas jums malonus?
– Kodėl ne? Tai nėra blogai. Emilio filmas „Redirected / Už Lietuvą!“ buvo populiarus, kokybiškai padarytas. Jis sukūrė gerą popsinį kiną. Kai vieną dieną kas nors Emilį Vėlyvį palygins su Tadu Vidmantu, tada jau būsime lygūs. Nebijau aš tų palyginimų, kol mane lygina su normaliais, juolab talentingais žmonėmis.
– Daugelis kūrėjų sako, kad popsas – pigus ir niekingas reikalas.
– Nemanau, kad yra blogai kurti popsinį kiną ir taip džiuginti žmones. Yra labai daug gerų pavyzdžių, kai labai geri filmai yra labai populiarūs ir komerciškai sėkmingi. „Pradžia“ („Inception“), sena gera „Matrica“ („The Matrix“), „Dingusi“ („Gone Girl“) – tai puikūs filmai.
Tad tikrai nieko bloga daryti popsą. Blogai yra daryti prastą popsą. Žmonės iš tokių filmų išeina nusivylę.
– Nuo pat pradžių jums sekėsi patraukti žiūrovų dėmesį. Visi iki šiol prisimena prieš dešimtmetį su T.Augucevičiumi įrašytą vaizdo siužetą „Atiduok modemą“. Kaip reikia kurti, kad nepaskęstum interneto platybėse?
– Man visai pasisekė, kad gimiau laiku ir pradėjau kurti vaizdo įrašus prieš jų išpopuliarėjimą. Dar iki „YouTube“ atsiradimo buvau kai ką nufilmavęs. Mano pirmajame tinklalapyje filmukus reikėjo parsisiųsti į kompiuterį, nes kitaip nebuvo įmanoma jų pažiūrėti.
Tuo metu nebuvo tiek kuriančių kaip dabar. Šiandien paskęsti internete labai lengva. Apie triukus, kaip išsiskirti, pasakoju savo kursuose. Yra daug niuansų, bet svarbiausia – emocija. Nesvarbu, kokia ji, – ji turi būti kuo stipresnė. Jeigu žmogų juokini, tai juokink taip, kad jis juoktųsi balsu, jeigu jį liūdini, nuliūdink taip, kad jis apsiverktų. Būtent tokie darbai ir išsiskiria.
Tiek filmai, tiek reklamos turi sukelti kokią nors emociją, kuri bent trumpam užsiliktų. Ji turi pasilikti viduje bent tiek, kad žmogus spėtų ja feisbuke pasidalinti.
Interneto atneštas trumpalaikiškumas šiek tiek varo į neviltį. Kurdamas kokį nors darbą įdedi į jį gerokai daugiau laiko, negu jis paskui gyvena internete. Dėl to būna liūdna, bet tenka su tuo taikytis. Mat jeigu pradėsi plaukti prieš srovę, atrodysi kaip senas pirdila, kuris nesugeba prisitaikyti prie naujų žaidimo taisyklių.
– Kaip atsiradote ten, kur dabar esate? Kokia buvo jūsų vaikystė?
– Viskas prasidėjo, kai man buvo 11 metų. Tuomet pradėjau eiti į dramos būrelį Širvintose. Atsimenu, nuo scenos baimės buvau net skrandžio uždegimą gavęs. Scenos labai bijodavau, bet labai troškau. Tokia buvo mano pirmoji pažintis su šia sritimi. Juk teatras ir kinas yra giminingi – mes kuriame istorijas žmonėms, kurie ateina jų pasižiūrėti.
Po kelerių metų atradau rašytojus Danijilą Charmsą ir Juozą Erlicką. Perskaitęs jų kūrinius supratau, kad galima rašyti ir taip. Mokykloje mūsų nieko panašaus nemokė, mus mokė klasikinių kūrinių. Puikiai atsimenu, kaip susirinkome į lietuvių kalbos pamoką ir draugas manęs paklausė, ar man patiko Williamo Shakespeare’o „Hamletas“, o aš atsakiau, kad tai šūdas. Manau, kad mokytoja tai nugirdo, nes vos tik suskambo skambutis į pamoką, mokytoja paklausė: „Tadai, ar tau patiko „Hamletas“? Pasakiau, kad, mano nuomone, „Hamletas“ yra šūdas. Jeigu mokytoja būtų paklaususi, kokį įspūdį man paliko D.Charmsas, būčiau atsakęs, kad tai geriausia, ką iki tol buvau skaitęs.
Tad įkvėptas D.Charmso ir J.Erlicko pats pradėjau rašyti pjeses. Siunčiau jas į įvairius konkursus, kartais laimėdavau. Po vieno konkurso Jaunimo teatras surengė mano pjesių skaitymus su tokiais aktoriais kaip Ramūnas Cicėnas, Audrius Bružas, Mantas Vaitiekūnas.
Vėliau tėvai man nupirko filmuojantį fotoaparatą, kaip tik buvau pradėjęs kurti muziką. Mane visada traukė menas.
Kai išvažiavau mokytis į Vilnių, laimėjau festivalyje „Pravda“ pagrindinį prizą. Jau tada mane pastebėjo kelios reklamos agentūros, pradėjau dirbti LNK savireklamos prodiuseriu. Darbai po truputį pradėjo judėti, bet užklupo krizė. Buvau paleistas iš visų darbų. Juokauju, kad tapau laisvai samdomu darbuotoju, nors iš tiesų buvau bedarbis. Bet, pasirodo, to ir reikėjo, tai buvo geras spyris į užpakalį.
– Darote viską: nuo scenarijaus rašymo iki montavimo. Už ką vieną dieną norėtumėte gauti „Oskaro“ statulėlę?
– Ją norėčiau gauti už režisūrą. Darbas aikštelėje man yra magiškas.
Bet tikrai neprieštaraučiau, jei gaučiau „Oskarą“ ir už scenarijų. Man labai patinka rašyti, gilintis. Buvo labai keista, kai sužinojau, kad ilgo metražo filme standartinis scenarijus būna 110 puslapių. Būtų gerai, kad 85-ajame puslapyje kas nors numirtų. Yra labai aiški struktūra, kada kas turi įvykti. Kai tai žinai, pradedi filmus žiūrėti kitaip.
– Rašote scenarijus ir teatrui.
– Visai neseniai prie to sugrįžau. Rašau kartu su Jonu Navicku. Neseniai pasirodė mūsų pirmasis spektaklis „Buvusių moterų reikalai“, kuriame vaidina Mantas Stonkus ir Justinas Jankevičius. Spektaklį lydi sėkmė – bilietų neįmanoma gauti tris mėnesius į priekį. Vasarį įvyks ir kito spektaklio „Sveiki atvykę į Žemę ir į Lietuvą“ premjera. Šis spektaklis man artimesnis, nes jis gilesnis, stipresnis ir daugiau širdies įdėjau. Tikiuosi, kad draugystė su teatru tęsis.
Teatro ir kino scenarijai skiriasi, nes teatro pjesė niekada nebūna baigtinė. Jei dramaturgai dar gyvi, jie turi dalyvauti statant kūrinį, jį keisti ir perrašyti. Teatras yra gyvas organizmas.
– Ar tenka Londone susidurti su rytų europiečius lydinčiais liūdnais stereotipais?
– Jeigu taip nutinka, iš karto vengiu su tuo žmogumi bendrauti. Jei jis mano, kad esu prastesnis, vadinasi, bus blogas bendravimas. Bet tokie atvejai labai reti.
Be to, Londone neturiu siaubingai daug projektų. Nors gyvenu Didžiojoje Britanijoje, daug dirbu Lietuvai. Dažnai būnu pirmas lietuvis, su kuriuo anglai susipažįsta. Tada jaučiu tam tikrą atsakomybę, kad tie žmonės, vėliau sutikę kokį iš pašalpų gyvenantį nulėpausį, pasakytų: „O aš maniau, kad lietuviai „faini“.“
– Emigravęs juodo darbo nedirbote?
– Nedirbau. Nežinau, kas tiksliai tai buvo – arogancija, nuovargis ar nuoširdus jausmas, bet prieš penkerius metus pajutau, kad Lietuvoje jau pasiekiau lubas. Dabar, beje, taip nebemanau. Lina tuomet nusprendė, kad reikia keliauti pasaulio pažiūrėti. Išsirinkome Londoną, nes kalbą abu mokame. Nuvykus ji susirado darbą, aš dar trumpam grįžau į Lietuvą užbaigti darbų. Per tuos tris mėnesius, kol buvau Lietuvoje, ji kūrė mums namus Londone.
Man patinka Londone. Dabar jau vėsu, bet šiaip viduržiemį būna ir 15 laipsnių šilumos. Miestas gražus, iš čia patogu keliauti po pasaulį, o ir gyvename labai puikioje vietoje. Kadangi dirbu iš namų, man nereikia važinėti metro.
Kalbant apie juodą darbą, man mama pasakojo, kad kai buvau penkerių, padėjau tėvui įkasinėti tvoros stulpelius. Kasiau kastuvu ir mamai skundžiausi: „Na, juodo darbo tai aš užaugęs tikrai nedirbsiu.“ Bet negaliu sakyti, kad 12 valandų trukmės filmavimas yra ne juodas darbas. Fiziškai pavargsti, namo grįžti visiškai nusikalęs. Bet tas nuovargis man malonus.
– Apie Londoną kalbate šiltai. O kaip tas nuolatinis lietuvių poreikis pailsėti vaikštant po mišką ar gulint prie ežero?
– Artimiausias gamtos kampelis čia – kapinės. Kai pasakoju, kad einu pasivaikščioti į kapines, dažnam tai labai keistai skamba. Bet jos labai senos, apžėlusios, antkapiai jau sudūlėję, pilna voverių, o po pietų išlenda ir lapės.
Vasarą ten labai daug laiko praleidžiu – atsisėdu ant suoliuko ir skaitau, rašau arba tiesiog galvoju.
Bet gamtos tikrai trūksta. Kai grįžtu į Lietuvą su Jonu rašyti pjesių, nuvažiuojame į Juodkrantę. Dažniausiai tai būna rudenį arba pavasarį, kai kurortas visiškai tuščias. Juodkrantė tuomet atrodo tarsi poapokaliptinis miestas.
Neseniai su Lina grįžome iš atostogų Dubajuje. Ten gamtos visiškai nėra, aplink – vien dangoraižiai. Įspūdis didelis, tik nežinau, jis geras ar blogas. Bet gyventi jokiu būdu nenorėčiau. Dubajus – dar visai naujas, pastatytas musulmoniškoje aplinkoje, todėl šiek tiek svetimas. Puikiai suprantu bendravimo ir integracijos reikšmę, bet labai skirtingos kultūros niekada neranda bendros kalbos. Tai įprasta, taip buvo per amžių amžius ir taip bus ateityje. Ir kils konfliktai, karai vien dėl to, kad mes nesusišnekame, kad ir kaip stengtumės bendrauti draugiškai.
Užtat Dubajuje gyvenome aukščiausiame pasaulyje viešbutyje, mūsų kambarys buvo 60-ajame aukšte. Buvome taip aukštai, kad matėme kitų dangoraižių stogus. Labai įkvepiantis vaizdas, man patinka net į Vilniaus televizijos bokštą pakilti.
– Ką veikia jūsų žmona?
– Lina dirba chirurginių ir nechirurginių procedūrų konsultante Vakarų Londono dermatologijos centre. Taip pat yra tarptautinių mokymų vadovė lazerinės dermatologijos srityje. Jai sekasi puikiai, mėgaujasi savo darbu. Bet, kaip ir aš, – atvira pasiūlymams Lietuvoje.
– Kokių dar turite pomėgių?
– Patinka žiūrėti filmus ir serialus. Dar žaidžiu kompiuterinius žaidimus, nes mėgstu pabūti kituose pasauliuose.
Turiu daug lego. Mėgstu kartais pakonstruoti, nes tuomet pailsi galva. Konstruodamas galvoji, kur detalę padėti, o ne apie darbus.
Neseniai atradau sportą, bet užtenka to, ką darau namie. Kur nors eiti, uostyti svetimą prakaitą, mokėti pinigus už fizinį darbą dar nesiruošiu. (Šypsosi.)
– Kokius filmus žiūrite?
– Meluočiau, jei sakyčiau, kad tik gerus. Kartais įdomu žiūrėti net labai blogus filmus. Jaučiu simpatiją mokslinei fantastikai. Ko gero, ją taip mėgstu dėl to, kad ji labiausiai nutolusi nuo dabarties. Man patinka tai, kas yra toli visomis prasmėmis: tiek laiko, tiek erdvės. Tad jei kas nors vyksta kosmose ar ateityje, būtinai noriu pažiūrėti tą filmą.
Štai „Tarp žvaigždžių“ („Interstellar“) du kartus žiūrėjau, nors ir supratau, kad tas filmas pervertintas. Kai suvoki, kaip veikia juodoji skylė, kaip gravitacija veikia laiką, pamatai kad nėra šis filmas toks stebuklingas. Kadangi nuo vaikystės domiuosi astronomija, filmą supratau iš karto.
Užtat labai patiko „Tarp žvaigždžių“ dizainas. Kosminiai laivai mane žavi, iš lego konstruoju tik juos. Kažkada buvau sau metęs iššūkį – kasdien sukonstruoti po skirtingą erdvėlaivį iš tų pačių detalių. Labai gera mankšta protui.
Kada nors tikrai ir pats sukursiu mokslinės fantastikos žanro filmą.
– Pastebėjau, kad net ir angliškus jūsų filmukus kūrė lietuviška komanda. Taip elgtis verčia patriotinės ar kokios nors kitos paskatos?
– Tikrai ne patriotinės. (Juokiasi.) Taip paprasčiau išaiškinti, ko aš noriu. Be to, lietuviai yra gerokai lankstesni nei britai. Jeigu režisierius ko nors prašo lietuvio, ko jo universitete nemokė, jis vis tiek pabandys padaryti tai arba panaršys internete, kad sužinotų, kaip tai daroma. O britai taip nedaro, tepasako: „Man tai nepriklauso.“
