– Kaip atrodo jūsų gyvenimas Londone? Ar fotografuoti tenka kasdien?
– Fotografuoju tik keletą kartų per mėnesį, bet daug laiko tenka skirti pasirengti, susitikti su klientais, modeliams, aparatūrai atsirinkti. Dažniausiai tuo pat metu tenka ruoštis keliems darbams.
Esu laisvai samdomas fotografas, turiu agentus, jie man ieško darbų, tačiau mano profesijoje daug nestabilumo. Būna, kad darbai patvirtinami prieš mėnesį, o būna, kad tik prieš porą dienų.
– Viename interviu lyginote fotografo darbą Lietuvoje ir užsienyje, sakėte, kad pagrindinis skirtumas tas, kad Lietuvoje fotografui tenka daug administracinių reikalų, o Londone fotografai turi daugiau laiko susitelkti į pačią fotografiją.
– Mano agentai pasirūpina fotosesijos prodiusavimu, tad dabar tikrai turiu daugiau laisvės. Skirtumas ir tas, kad Lietuvoje iš fotografo tikimasi, kad jis turės savo studiją, visą įmanomą įrangą – klientai neturi tam atskiro biudžeto. Didelėse rinkose fotografai turi daug skirtingų darbų, kuriems reikia skirtingų studijų, įrangos, – čia visi viską nuomojasi.
Dabar mano agentai ruošiantis fotosesijai apskambina visas studijas, suranda laisvą vietą, pasamdo likusius komandos narius – aš tik pasakau, su kuo norėčiau dirbti. Jeigu reikia kur keliauti, jie užsako skrydžius, viešbučius. Jeigu reikėtų pačiam viską ir surengti, ir fotografuoti, tikrai niekaip nesuspėčiau.
– Skamba kaip svajonė. O juk lygiai prieš dvejus metus planavote palikti Londoną ir sugrįžti į Lietuvą.
– Aš ir buvau grįžęs. Tuo metu Londone asistuodavau kitiems fotografams, kartais turėdavau asmeninių fotosesijų, tačiau nedaug. Buvau labai pavargęs nuo Londono, tad su drauge sugalvojome, kad kraustysimės į Vilnių.
Man jame labai patinka, norėjome čia susikurti savo namus, tad susikrovėme daiktus ir išvažiavome. Pradėjau čia dirbti, bet po poros savaičių turėjau trumpam grįžti į Londoną atiduoti savo buvusio buto raktų. Prieš kelionę su manimi susisiekė agentai ir pasiūlė susitikti Londone.
– Ar labai pasikeitė profesinis gyvenimas nuo to momento?
– Gyvenimas tapo paprastesnis. Kai dirbi vienas, turi labai daug laiko skirti savireklamai, susitikimams su klientais, honorarų, terminų derinimui.
Man visada atrodė mistika, iš kur rasti klientų. O agentūra padėjo perdaryti darbų aplanką, pradėjo siųsti mane į susitikimus su potencialiais klientais, mat turi daug ryšių ir gali aktyviai mane reklamuoti.
Pirmuosius porą mėnesių tik važinėjau po miestą kavos išgerti su vis kitais žmonėmis – reikėjo žurnalams, stilistams, meno direktoriams parodyti savo darbus.
Jeigu būčiau pats vienas, nemanau, kad šiandien daryčiau tai, ką dabar darau. Be to, ir čia yra daug politikos ir strategavimo – dalykų, kurių aš neišmaniau.
Jeigu nori dirbti su vienu klientu, negali dirbti su kitu.
O jeigu jau dirbi, niekur negali rodyti tų darbų. Daug prekių ženklų konkuruoja tarpusavyje, todėl viešai gali dažniausiai dirbti tik su vienu iš jų.
– Įdomu, kaip pavyko agentus surasti – ar buvote pats jų pastebėtas?
– Kai dar tik bandžiau tapti fotografu, vis rašydavau laiškus agentūroms, parodydavau savo naujus darbus.
Gyvendamas Londone kartkartėmis turėdavau susitikimus su kokiais nors agentais, tačiau jie tik stebi fotografus, paprastai tie susitikimai niekuo nesibaigdavo. Ir šiai agentūrai laiškus rašiau dvejus metus, kol pavyko prasimušti.
Jeigu ne sutapimas, kad ten vis vien turėjau važiuoti, net nebūčiau reagavęs į kvietimą susitikti. O po šio susitikimo gavau atsakymą – „grįžk į Londoną ir dirbam kartu“. Iš karto važiavau į Lietuvą pasiimti lagaminų ir vėl išsikrausčiau iš Vilniaus.
Jau po savaitės nuo mūsų susitikimo jie mane pristatinėjo Paryžiuje. Pasirodo, iš visų fotografų, su kuriais jie bendravo, aš buvau mėgstamiausias.
– Jūsų istorija – pamoka, kad niekada negalima pasiduoti?
– Noro išvažiuoti iš Londono nevertinu kaip pasidavimo, veikiau kaip norą pakeisti pabodusį gyvenimą ir rutiną. Man prireikė aštuonerių metų, kol radau agentus, ir netgi tai yra labai didelė sėkmė, nes esu jauniausias iš visų jų pristatomų talentų. Londone niekada nežinai – gali pasisekti, kaip pasisekė man, o gali tekti laukti dvidešimt metų ir nieko nesulaukti. Tačiau Londono aš ir toliau nemėgstu.
– Kodėl?
– Kuo toliau, tuo labiau man nepatinka šis miestas. Norėčiau, kad čia liktų tik mano darbo vieta, labai norėčiau sugrįžti į Vilnių. Man čia smagiausia – tik praverstų daugiau skrydžių.
Per tuos dešimt metų, kuriuos praleidau užsienyje, Vilnius labai pasikeitė. Tikiu, kad jis turi labai gerą ateitį – gyvenimo kokybė, lyginant su pasaulio didmiesčiais, čia daug kartų geresnė.
Pastaraisiais metais Londone teko kraustytis septynis kartus. Čia dar gyvenu kaip studentas. Miesto tempas, atstumai vargina, grįžtu po darbo namo ir jau niekur nebenoriu važiuoti iš nuovargio.
– Manyčiau, kad fotografo ir sėkmės lydimo modelio Julijos Steponavičiūtės santykiai turėtų būti labai smagūs – daug patiriate, sutinkate įdomių žmonių, nauji nuotykiai...
– ... ir mažai matomės. Julija po kelių valandų grįš iš Madrido į Londoną, tad savaitgalį pasimatysime.
Šiandien penktadienis, mūsų planai aiškūs tik iki sekmadienio. Ji labai daug keliauja ir tik kartais būna Londone, o aš – priešingai. Bet kol dar esame jauni, norime užsidirbti pinigų – dar tik pradedame karjerą, tad reikia daug dirbti. Žinome, kad taip nebus visada.
– Kai pradėjote savo karjerą, Julija jau turėjo vardą modelių pasaulyje. Jums, kaip fotografui, tai padėjo? Darbų aplanką papildo gerai žinomo modelio nuotraukos, atsiveria keliai į vakarėlius, į kuriuos šiaip galbūt nepatektumėte?
– Galbūt ir padėjo, bet tai tikrai mano sėkmės nelėmė. Aš su ja turėjau tik du darbus Lietuvoje, Londone kartu dirbti neteko. Ji – aukštesnio lygmens nei aš, tik dabar pradedu ją gauti kaip siūlomą modelį savo fotosesijoms.
Santykiai su Julija profesine prasme man atvėrė šiek tiek kelių, patekdavau į mados savaičių užkulisius, klausinėdavau jos ar kitų mūsų draugų modelių apie tai, kaip vyksta fotosesijos, kaip sustatomos šviesos. Laukdavau jos grįžtančios iš darbų, man taip būdavo įdomu viską išgirsti.
Tačiau greitai sužinojau, kad tai, ką pastebiu aš, daugiau nepastebi nė vienas komandos narys. Nes tik fotografui aktualu, ar buvo naudojama blykstė.
– Kokie svarbiausi geros nuotraukos komponentai?
– Jeigu turi gerą modelį, mados nuotraukose mažai ką galima sugadinti. Taip pat labai svarbi šviesa, o po to jau – visi kiti komponentai. Tačiau jeigu kalbėtume apie fotografo karjerą, labai svarbu turėti savo stilių.
Privalai būti savitas. Kurti daug labai skirtingų fotosesijų fotografui labiau kenkia nei padeda. Nors iš esmės sėkmės lydimi fotografai turi būti geresni pardavėjai nei nuotraukų darytojai. Nebent turi labai unikalų stilių, tačiau tokių žmonių nėra daug.
– Žiūrint jūsų nuotraukas, galima atpažinti, kad tai būtent Roko darbas. Kaip jums pavyko atrasti savo stilių?
– Kartais pats nesuprantu, ar padariau savo stiliumi, ar ne. Studijuodamas bandžiau išsirinkti sau patinkantį stilių ir fotografuoti būtent taip, daug eksperimentavau, tačiau jau po savaitės man tos nuotraukos nebepatikdavo. Savam stiliui atrasti reikia laiko, turi išsigryninti, kas tau patinka.
Daugiausia išmokau iš savo dėstytojų, siurbiau visą iš jų gaunamą informaciją į save kaip kempinė. Tai pat man labai patiko fotografai Paolo Roversi ir Peteris Lindberghas, jų knygas bibliotekoje analizuodavau ir bandydavau tai atkartoti. Iš kiekvieno fotografo, kuriam asistavau, vis ko nors išmokdavau.
– Ar būta minčių mesti fotografiją?
– Norėčiau, kad fotografija kada nors taptų ne pagrindiniu mano pajamų šaltiniu, o tik hobiu. Kuo daugiau dirbi, tuo mažiau tai įdomu.
Komerciniai darbai yra vienodi ir nuobodūs, čia tik žmonėms iš šono atrodo, kad mano darbas – vien pramoga, skristi į Niujorką ir studijoje fotografuoti gražias moteris. Svajoju įgyvendinti savo projektus, bet tam vis trūksta laiko. Baisu padaryti pauzę tarp darbų – o kas, jeigu klientams manęs nebereikės?
– Koks būtų jūsų svajonių projektas?
– Norėčiau nukeliauti į kokią naują vietą, fotografuoti dar nematytus žmones. Man labai patinka fotografo Jimmy Nelsono knyga „Before They Pass Away“. Jis fotografuoja gentis. Tos nuotraukos nuostabios, kiekvieną jų gali įsirėminti, jos nesens šimtus metų. Mane liūdina, koks dabar trumpas nuotraukų gyvenimas.
Skridau į Los Andželą, ir ten savaitę ruošiausi fotosesijai, apžiūrinėjau skirtingas vietas, tada dar daugybė darbo buvo sudėta į retušavimą, šioje fotosesijoje dirbo daugybė žmonių. O tada tos nuotraukos pasirodė savaitei internete ir pasimiršo. Jos neturi jokio turinio, niekas jų neprisimena. Labai norėčiau grįžti prie to, nuo ko pradėjau, – prie portretų, parodų. Juk tai mane buvo atvedę ir iki Nacionalinės portretų galerijos Londone, kur kabėjo mano nuotrauka.
– Ar galite išrinkti įdomiausią darbą?
– Man labai patiko fotografuoti Londono ūsuočių klubą. Tada dar buvau labai jaunas, turėjau palikti savo komforto zoną, eidavau į vietinį barą, kuriame jie susitinka kartą per mėnesį, teko su jais susipažinti, susidraugauti. Tai ir jaudino, kad buvome iš skirtingų pasaulių, bendraudamas su jais gavau naujos informacijos, patirties.
– Kai studijavote, turbūt svajodavote patekti į garsiausius mados žurnalus? Dabar jau fotografuojate „L’Officiel Mexico“ viršelius, jūsų nuotraukos yra ir britiškame „Harper’s Bazaar“, žurnale „Kinfolk“. Ar vis dar jaudina momentas, kai pamatote savo nuotraukas juose?
– Iš pradžių tai suteikdavo labai daug džiaugsmo, kolekcionavau tas nuotraukas. O dabar nusiperku žurnalą, jeigu nepamirštu... Tik baigiu vieną darbą ir mintys jau sukasi apie kitą – neprisirišu prie nuotraukų.
– Lietuvoje spaudos esate pristatomas kaip labai daug pasiekęs fotografas – ar pats taip jaučiatės?
– Vertinant tarptautiniame kontekste, aš vis dar esu pradedantysis. Tačiau Lietuvos kontekste, manau, esu vienintelis, dirbantis su tokio lygio klientais. Mados olimpas turbūt yra amerikietiško „Vogue“ viršeliai – tai yra statuso reikalas. Bet aš jau supratau, kiek dėl to reikia paaukoti, ir žinau, kad to neketinu daryti. Reikėtų kraustytis į Niujorką, ten dirbti. Amerikietiškam „Vogue“ viršelius fotografuoja tik fotografai, kuriems per 40 ar 50 metų.
Viskas yra įmanoma, klausimas, ar nori tiek daug dirbti dėl tos pozicijos. Jeigu ko nors nepadarysiu, savęs negraušiu, nes žinosiu, kad tai buvo mano pasirinkimas, neįdėjau pakankamai darbo – galbūt tiesiog noriu daugiau laiko praleisti Lietuvoje.
– Ar kartais tenka dirbti ir čia?
– Pastarieji darbai buvo prieš porą metų, kai buvau grįžęs. Lietuvoje nuotraukos nesukuria tiek vertės, kad apsimokėtų investuoti į jas. O mane klientas turėtų atsiskraidinti į Vilnių, aš neturiu savo studijos, įrangos – nuomą reikėtų įtraukti į biudžetą. Štai aš fotografuoju interneto parduotuvei „TheOutnet.com“, nuo nuotraukų kokybės priklauso milijoninė parduotuvės apyvarta.
Jiems reikia įspūdingų nuotraukų, tad visa komanda skraidinama į Los Andželą, kur dirbame nuostabioje viloje, kad nuotraukos būtų išskirtinės.
Lietuvoje, jeigu reikia palmės, ją į nuotraukas įkels „Photoshop“ programa, čia niekas neturi pinigų skristi į Ispaniją vien dėl fotosesijos. Suprantama – vietinė rinka yra nedidelė.
