Jeigu Orijus nebūtų žurnalistas, jis kur nors Brazilijoje pilstytų žmonėms gėrimus ir klausytųsi jaudinamų jų istorijų.
Kitų žmonių istorijos radijo, televizijos ir spaudos žurnalistui Orijui yra tarsi narkotikas. Vaikinas įsitikinęs, jog žmonėms reikia, kad juos išklausytų, ypač po skaudžių įvykių.
Žurnalistika Orijus susidomėjo vaikystėje. Tuomet jis turėjo keistą maniją: atsivertęs sąsiuvinį rašydavo visų žurnalistų ir fotografų pavardes. „Galbūt jie nesijautė esą herojai, bet tada man jie tokie buvo“, – sako Orijus.
Sulaukęs vienuolikos jaunasis žurnalistas čiupo telefonų knygą, nes internetas tuo metu nebuvo prieinamas, ir skambino į visus Lietuvos laikraščius, televizijas, radijo stotis prašydamas žurnalisto darbo.
Kaip ir buvo galima tikėtis, dauguma redakcijų lakoniškai nukirto „ne“, tačiau trys pasakė lemtingąjį „taip“.
Dar būdamas vaikas Orijus tapo vyriausiuoju laikraščio, skirto moksleiviams, redaktoriumi. Vaikinas bėgdavo iš pamokų, kad galėtų dirbti žurnalistu.
– Pradėjote dirbti žurnalistu būdamas vienuolikametis. Kaip pavyko derinti žurnalisto darbą ir mokyklą?
– Sunkiai. Dažniausiai gaudavau septynetus arba aštuonetus. Daug mokytojų mane mylėjo, bet dar daugiau bandė nusodinti. Jos nevertino mano veiklos – labai stipriai tai jutau.
Tuo metu didžiausias mano tikslas buvo viršelis. Pamenu, kartą nuėjau į Rusijos grupės „t.A.T.u“ koncertą Sporto rūmuose. Buvau vienas iš dviejų atėjusių žurnalistų, turėjau juostinį fotoaparatą.
Netrukus grupės narės ant scenos pradėjo prancūziškai bučiuotis. Mane tai šokiravo, aš nežinojau, kad jos tokios skandalistės.
Pagavau jų bučinio kadrą ir pamačiau, kad spaudoje nėra nuotraukų. Pamaniau, kad mano auditorijai tokia medžiaga nebus tinkama, bet norėjau tą nuotrauką kur nors prakišti.
Tuo metu buvo vienintelis bulvarinis laikraštis. Nuėjęs pas vyriausiąjį redaktorių padaviau nuotrauką ir kitą rytą ji atsidūrė pirmajame puslapyje, o aš buvau priimtas dirbti.
– Lietuvoje nėra daug apie pramogas rašančių žurnalistų, apie kuriuos žinotų pusė šalies.
– Darau labai daug įvairių dalykų. Jei žmonės mane atpažįsta, žinau, kodėl. Jeigu tai gražios merginos ir vaikinai, žinau, jog tai – „Zip FM“ klausytojai ir „Happy 365“ skaitytojai, jei atpažinusios intelektualios močiutės paprašo nusifotografuoti, žinau, kad jos – „Emigrantų“ žiūrovės.
Kartais man klijuojama pasenusi etiketė. Neseniai buvau Knygų mugėje, ten žmonės šnabždėjosi: „Žiūrėk, čia tas Orijus iš „Panelės“.“
Nesijaučiu toks žymus ir nemanau, kad mane pažįsta pusė Lietuvos.
Neseniai viename renginyje pasakojau apie savo keliones. Palyginau save su mažu įkyriu vaiku, kuris neduoda ramybės tėvams ir kankina juos klausimais.
Klausinėju visą gyvenimą, nesvarbu, kiek man metų. Ne žmonės lenda prie manęs, o aš prie jų. Ir dažnai man reikia pasakyti, kas aš esu ir ką darau.
– Žmonės, turintys vieną darbą, dievagojasi, koks sunkus gyvenimas ir kaip dar sunkiau rasti laiko laisvalaikiui. O jūs, atrodo, turite neišsikraunantį energijos variklį.
– Daug darbų dirbu ne šiaip sau. Pasiėmiau paskolą dvidešimčiai metų neturėdamas nė cento savo sąskaitoje.
Buvo metas, kai turėjau tris ar keturias paskolas. Reikėjo jas po truputį grąžinti. Sumokėjus dalį kišenėse švilpdavo vėjai, o juk norėjau šį tą sau leisti. Ėmiausi papildomų darbų, nuo to laiko nedirbu vieno darbo.
Iš pradžių dirbau dėl pinigų, vėliau užsikabinau, pamačiau, kiek daug galima suspėti. Man tai patiko ir buvo įdomu.
– Kaip pavyksta suderinti tiek daug darbų?
– Mano rytas prasideda šiek tiek prieš šešias. Dešimtą valandą ryto, kai kolegos dar tik pradeda darbus, aš jau būnu po vieno iš darbų ir vykstu į kitą. Žurnalo darbus baigiu šeštą–aštuntą, o vakarais ruošiu tekstus laidai „Emigrantai“.
Jei būčiau žmogus, dirbantis prie staklių, nežinau, ar būčiau darboholikas.
Turi atrasti savo sritį, tada nejausi nuovargio. Net nejausi, kad dirbi.
– Ar galėtumėte prisiminti įdomiausią kada nors rengtą interviu? Tokį, kuris ilgai neišėjo iš galvos.
– Tokių interviu buvo begalė. Sykį buvau Palestinoje, kalbinau lietuvę, kuri tapo musulmone. Esu kalbėjęs su žmogumi prieš pat jo mirtį. Bendravau su suparalyžiuota mergina. Ji į mano klausimus atsakė mirksėdama.
Viena moteris pasakojo apie savo vyrą zoofilą, naktimis vaikštantį pas arklius. Ji apsikabinusi mane verkė. Pasiteiravau, ar ji apie tai kam nors pasakojo, moteris atsakė, kad ne.
Istorijų, kurias išgirstu pirmas, ne viena.
Man patinka kalbinti žmones, patekusius į duobę. Pavyzdžiui, prostitutes, benamius.
– Neretai rašote šiek tiek sarkastiškai. Ar ir gyvenime toks esate?
– Sarkastiškumo viršūnė buvo pasiekta, kai buvau jaunesnis. Dabar esu taktiškesnis, bet sarkazmo nevengiu. Ypač su draugais mėgstame vieni iš kitų pasijuokti.
– Skaitant jūsų tekstus neretai susidaro įspūdis, kad žmonės mielai jums atveria savo širdį net nejusdami to.
– Su pašnekovu stengiuosi kalbėtis kaip su draugu.
Kartais dėl to kyla problemų. Po interviu pašnekovas sako, kad kalbėjosi kaip su draugu ir pasakė per daug. Tačiau čia negali būti jokių draugysčių.
– Jūs galite nuvažiuoti į nykiausią miestelį, kuriame, regis, nėra nieko įdomaus, ir pakalbinęs pašnekovą parsivežti iš koto verčiančią istoriją. Kas tai lemia – parankūs pašnekovai, sėkmė ar jūsų talentas?
– Visi žmonės turi savo istorijas. Kiekvienas mūsų įprotis tūkstančiui žmonių yra nesuprantamas.
Istorijose aš ieškau tokių detalių. Man patinka išklausyti žmones.
– Į laidą „Nomeda“, kurioje dirbote, buvo kviečiama daug neįprastų pašnekovų. Tarkime, tėvų išprievartautos merginos. Kaip jums pavykdavo tokių surasti?
– Skambindavau gydytojams, į seniūnijas ir teiraudavausi. Taip darau iki šiol.
Pamenu, pirmąją lietuvišką interneto sensaciją. Merginą, kuri nusifilmavo vaizdo medžiagoje „Aš noriu šventę švęst“. Apie ją žinojo visa Lietuva, bet interviu nerengė niekas.
Aš buvau pirmasis žurnalistas, paskambinęs jai ir susitaręs dėl interviu. Keista, kad niekas jos nerado, nes tai padaryti buvo labai lengva, – viename komentarų buvo jos telefono numeris. Po šio interviu visų žiniasklaidos priemonių žurnalistai man skambino prašydami jos telefono.
Visur, kur dirbau, mėgau rengti skandalingas istorijas.
– Kuo jums artima geltonoji spauda? Galėtumėte rašyti apie verslą, aktualijas, juk geltonoji spauda vertinama nevienareikšmiškai.
– Kartą sutikau kolegę, dirbusią su manimi dienraštyje. Ji pasiteiravo, ar vis dar rašau vaikams. Mane šis klausimas šokiravo.
Mūsų leidžiamas žurnalas, kurį kolegė laikė skirtu vaikams, buvo skaitomiausias verslininkų žurnalas. Ne vienas jų yra sakęs, kad jų dukros atnešdavo žurnalą, kurį jie su pasimėgavimu skaitydavo.
– Pastaruoju metu dėl darbo reikalų maišote pasaulį skersai išilgai. Ko gero, daugelis jūsų profesijos atstovų tegali pasvajoti apie tai. Kuo jus žavi kelionės?
– Keliauti bent kartą per mėnesį mane įpratino mano vadovai Jurga Baltrukonytė ir Algis Kriščiūnas. Su jais patyriau daug pirmų kartų: pamačiau Ameriką, Braziliją.
Kelionės praplečia akiratį. Daug keliaujantys žmonės negali būti netolerantiški.
Keliaujantiems natūrali atrodo moters meilė moteriai, žmogus, į gatvę išėjęs su pižama, ar tamsios odos žmogus.
Kai atsiduriu išvykimo salėje, jaučiuosi lyg šventėje. Šiandien nuostabi diena – nusipirkau bilietus į Niujorką, ten švęsiu savo gimtadienį!
– Jeigu jums reikėtų būti ne žurnalistu, o kuo nors kitu, kokią profesiją rinktumėtės?
– Vaikystėje svajojau būti autobuso vairuotoju. Gerai, kad netapau.
Kai buvau Brazilijoje, man labai patiko paplūdimio barmeno gyvenimas. Turiu svajonę išbandyti barmeno darbą.
Dirbčiau barmenu, ateitų nusivylę žmonės ir pasakotų man savo nelaimingos meilės istorijas, o aš jiems įpilčiau trigubą dozę gėrimų. Visai tai būtų ten, kur šilta, nes man patinka šiluma ir jūra, bet emigravęs niekada nebuvau.
– Yra kas jus stabdo?
– Lietuva – maža šalis. Esu įsitikinęs, kad jokioje kitoje pasaulio dalyje negalėčiau dirbti nacionalinėje televizijoje, populiariausiame šalies žurnale ir populiarioje radijo stotyje. Svetur tokių metų ir taip paprastai nebūčiau pasiekęs to, ką šiandien turiu.
– Nemanote, kad išėjimas iš komforto zonos taptų savotišku iššūkiu?
– Vėliau taip, bet šį tą pasiekus čia. Vienintelis dalykas, siejantis mane su Lietuva, yra darbas radijuje.
Kiekvieną rytą turiu kalbėti radijo eteryje. Jeigu to nebūtų, visus kitus darbus galėčiau laisvai padaryti gyvendamas kur nors Barselonoje ir kartą per mėnesį savaitei atskristi čia.
Man patinka Barselona, San Fransiskas, Azija, bet ji labai toli.
– Kaip atrodo jūsų laisvalaikis, kai nereikia darbuotis?
– Be galo mėgstu keliones, kiną ir gerą maistą. Vilniuje einu į kino teatrą, restoranus. Kai šilta, traukiu į pajūrį, o jei atsiranda galimybė, kur nors išvykstu.
Penki dalykai, kurių nežinojome apie Orijų:
1. Neturi santaupų.
2. Nekenčia skaitiklių rodmenų ir mokesčių knygelės pildymo, tad mokesčius moka tada, kai jo mama gauna grasinamąjį laišką, mat butas registruotas jos vardu.
3. Geria vaistus net tada, kai to daryti tikrai nereikia.
4. Jeigu Orijus gauna nemalonų laišką, nebaigia jo skaityti. Taip jis pabėga nuo nemalonaus jausmo. Blogus dalykus Orijui geriau sakyti paskambinus.
5. Orijaus telefone – daugybė neperskaitytų žinučių. Kartais vaikinas žinutes tiesiog ištrina net jų neperskaitęs.
