Clemente žinojo, kad ne visi žmonės gyvena taip prabangiai, ir dėl to jautėsi nepatogiai. „Buvo metas, kai maniau, kad esu pernelyg laimingas, jaučiausi to nenusipelnęs. Norėjau būti toks kaip dauguma“, – sako Clemente.
Italui patinka gyventi neturint didelių turtų. Vieną vasarą devyniolikmetis Clemente nusprendė mėnesį pagyventi kalnuose, nors tokio amžiaus žmonės paprastai linksmybių ieško audringuose vakarėliuose.
„Man patinka būti arti gamtos, jausti visa, kas žmogiška: troškulį, alkį, nemėgstu patogumo“, – sako Clemente.
Subrendusiam Clemente noras būti arčiau gamtos nedingo. Ja jis galėjo mėgautis žaluma pasigirti galinčioje Lietuvoje.
2009-aisiais Clemente baigė filosofijos studijas Italijoje ir gavo pasiūlymą savanoriauti pagal programą „European Social Volunteer“.
„Negalėjau rinktis, kur keliauti, mane nusiuntė į Kauną, apie kurį nieko nebuvau girdėjęs“, – prisimena Clemente.
Čia vyras dirbo Kauno jaunimo centre, kur gyveno nepilnametės mergaitės su savo vaikais, nuo narkotinių medžiagų priklausomas jaunimas. Italui ši išvyka nepasirodė naudinga, mat jis nemokėjo lietuviškai, o centre gyvenę jaunuoliai – angliškai.
Clemente prisiminimai apie Kauną – ne patys linksmiausi.
„Esu įsitikinęs, kad Kaunas šiandien nėra toks, koks jis buvo tą sykį, kai atvykau. Turiu randą ant rankos, tai viską puikiai paaiškina. Mane sumušė „marozai“, ligoninėje praleidau penkiolika dienų“, – sakė italas.
Projektui pasibaigus Clemente nenorėjo grįžti į Italiją, bet Kaune likti irgi neketino. Lietuvoje vyrui viskas buvo nauja ir neišbandyta, tad jis nusprendė patraukti į sostinę. Atvykęs į Vilnių Clemente per „Couch Surfing“ tinklą rado, kur apsistoti. Praėjo šešeri metai, o jis vis dar čia.
Už savanorišką veiklą vyras gaudavo penkis šimtus litų, už butą mokėti nereikėjo. Per devynis mėnesius jam pavyko susitaupyti tūkstantį litų.
„Mano mama yra ispanė, o tėvas italas, tad laisvai kalbu ispaniškai, itališkai. Tiesa, tobulai šneku ir prancūziškai. Dar būdamas Kaune supratau, kad daugelį žmonių domina šios kalbos.
Gyvendamas Kaune nuolat girdėjau lietuvių kalbą, tad pramokau jos. Kai baigėsi mano savanorystė, dvi ar tris valandas per dieną mokiau žmones savo tėvų gimtųjų kalbų. Atvykęs į Vilnių jau galėjau susišnekėti lietuviškai, tad pradėjau verstis privačiomis kalbų pamokomis“, – pasakojo Clemente.
Clemente tris ar keturis kartus bandė pabėgti iš Lietuvos, bet vis grįždavo.
Vyras įsitikinęs, kad Lietuvoje, palyginti su Italija, neįtikėtinai lengva dirbti, jeigu esi jaunas ir turi idėjų. Čia visos durys atviros.
Ilgą laikas italas tiesiog stebėjo aplinką ir staiga jam tarsi kažkas nušvito.
„Dabar galiu parduoti savo idėjas. Užsieniečiai nori investuoti Lietuvoje, o aš padedu tai padaryti. Aišku, nėra lengva surasti žmogų ir pasakyti jam: duok man pinigų, nes aš turiu nuostabią idėją. Manęs niekas to nemokė. Italai yra labai verslūs, – sako Clemente.
Clemente pinigus taupyti išmoko dar vaikystėje ir daugiausia jų išleidžia kelionėms.
„Gyvenau toli nuo mokyklos, tad kiekvieną rytą reikėdavo važiuoti autobusu. Vieną sykį į jį nespėjau, o į mokyklą juk reikėjo kaip nors nusigauti. Nusprendžiau vykti autostopu.
Kiekvieną dieną mama į mokyklą duodavo penkis tūkst. lirų pietums – tai yra maždaug 2,5 euro. Sugalvojau taupyti pinigus. Kiekvieną rytą į mokyklą vykdavau autostopu.
Iš pradžių taip vykdavau į mokyklą ir atgal, o vėliau panorau padidinti atstumą“, – prisimena Lietuvoje gyvenantis italas.
Gyvendamas Lietuvoje vyras girdėdavo dviprasmiškų dalykų apie rusus, tad tai dar labiau pakurstė jo smalsumą ir norą aplankyti Rusiją.
„Rusijoje norėjau padaryti ką nors naujo, ko niekas iki šiol nedarė. Internete ieškojau informacijos, kokių rekordų čia buvo pasiekta.
Nusprendžiau autostopu vykti ten, kur niekas nebuvo nuvykęs. Sujungiau visas savo aistras: keliavimą autostopu, svajonę pamatyti Oimiakoną (kaimo tipo gyvenvietė Rusijoje, Rytų Jakutijoje. – Red.), norą įrodyti, kad Rusijoje gyvena labai geri žmonės, ir išvykau“, – prisiminė Clemente.
Kelionė nuo Magadano (miestas Rusijos Tolimuosiuose Rytuose) prasidėjo saulėtą birželį, o baigėsi, kai Lietuvoje pūtė žvarbus vėjas ir krito snaigės.
„Pirmą mėnesį Rusijoje sunkiai galėjau susikalbėti, gelbėdavo kūno kalba. Ilgą laiką klausiausi, stebėjau aplinką“, – prisimena Clemente.
Keliaudamas po Rusijos miestus, į kuriuos kojos nekelia netgi patys rusai, italas sulaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio. Jis gaudavo vietinių laiškų: vieni ragindavo nevykti į kokį nors pavojingą tašką, kiti linkėdavo sėkmės, o dar kiti siūlydavo saugią nakvynę ir šiltą vakarienę.
Beveik visą savo kelionę lietuviškai kalbantis italas filmavo ir dabar ieško žmogaus, galinčio iš filmuotos medžiagos sukurti filmą. Negana to, jis yra parašęs knygą, kurios pageidauja viena rusų leidykla.
Bet apie viską nuo pradžių.
Magadano miestas toli Rusijos rytuose susikūrė šalia Josifo Stalino gulagų, į kuriuos priverstinių darbų buvo vežami bolševikams neįtikę žmonės. Nuo šio atskaitos taško prasidėjo Clemente kelionė po Sibirą.
„Čia niekas nekeliauja autostopu. Ten nėra ką pamatyti. Tai tik apiplėštas žemės lopinėlis. Žinau, kad rusai bandė vykti autostopu tuo keliu, bet neatsirado nė vieno, kuris taip keliautų nuo Magadano iki Europos.
Kelionėje iš Magadano pramokau rusiškai.
Girdėjau daug baisių istorijų apie šią vietą ir prieš išvykdamas tikrai jaučiau baimę. Per dieną ten pravažiuoja labai mažai mašinų. Kelias neasfaltuotas, aplink – kaimai“, – prisiminimais dalijasi vyras.
Į Oimiakoną neveda joks tiesioginis kelias, o iki artimiausio greitkelio – apie 400 kilometrų. Tiesa, šis greitkelis turi šiurpų vardą – Kaulų ir kaukolių kelio. Jis laikomas vienu pavojingiausių kelių pasaulyje.
„Šį kelią tiesė daugiausia Kolymos gulago kaliniai. 90 proc. jų mirė darbo vietoje nuo išsekimo. Po keliu ir buvo palaidoti. Kelio pagrindas – žmonių kaulai.
Kelio paviršius niekada nebuvo saugus, nemaža jo dalis išvagota ir netgi nėra asfalto dangos“, – sako Clemente.
Pasiekęs Oimiakoną ir įgyvendinęs savo vaikystės svajonę Clemente pasijuto labai laimingas.
„Buvau laimingas, bet kartu praradęs ir daug energijos. Nebeturėjau jėgų vykti autostopu atgal 15 000 km. Rankos sviro. Tada mane ir susirado vienas rusų žurnalistas. Supratau, kad tai, ką darau, turi prasmę ir negaliu sustoti, turiu judėti į priekį“, – džiaugiasi Clemente.
Clemente sutikdavo vis daugiau žmonių – vieni norėdavo bendrauti, kiti tiesiog palinkėdavo sėkmės, treti bandė atkalbėti nuo tolimesnės kelionės, tačiau nesėkmingai.
Pasiekęs Oimiakoną vyras nusprendė ką nors susistabdyti Tuvoje ir vykti nuo Kyzylo iki Ak Dovurako. Patys rusai vengia lankytis šioje vietoje.
„Magadano ir Jakutijos keliu pravažiuoja vos keletas automobilių per dieną, bet pravažiuojantys dažniausiai pavėžėja.
Aplink – vien kaimai, dauguma žmonių yra prasigėrę. Retai kada miegodavau palapinėje – dažniausiai žmonės priimdavo nakvoti į namus. Kai vykau į Jakutiją, vienu metu buvau likęs be vandens, o ten buvo velniškai karšta“, – prisimena Clemente.
Lietuvoje gyvenantis italas sakė, kad kelionėje sutiktus žmones jis prisimins visą gyvenimą.
„Buvau Jakutijoje, ketinau vykti į uostą. Žinojau, kad man reikia 50-o numerio autobuso, tačiau supainiojęs įsėdau į 50-ą troleibusą. Kai suvokiau, kad suklydau, buvo per vėlu, bet ėmiau kalbėtis su vairuotoju. Tuo metu dar prastai šnekėjau rusiškai, bet paaiškinau situaciją.
Vairuotojas paprašė kolegos, kad mane nuvežtų ten, kur man reikia. Negana to, jis man davė atsigerti, maisto, pasakė, kada išlipti, o prieš tai dar norėjo man duoti 500 rublių. Vairuotojas, ko gero, uždirba minimumą, bet nepašykštėjo pinigų man. Lietuvoje joks vairuotojas taip nepasielgtų – jie tik bamba ir riebiai keikiasi“, – sako Clemente.
Rusijoje Clemente pasirodė, kad vietiniai žmonės yra laimingi, nors, ko gero, ten gyvenantys to nepasakytų.
„Jie labai draugiški, padeda vieni kitiems. Gyvena baisiomis sąlygomis, bet nesiskundžia, o juda į priekį.
Būdamas ten aš irgi buvau labai laimingas ir mačiau, kad žmonės buvo laimingi bendraudami su manimi“, – pasakoja vyras.
Kelionės maršrutas:
1. Pirmoji kelionės dalis prasidėjo nuo Magadano, esančio Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, prie Ochotsko jūros Nagajevo įlankos, ir tęsėsi iki Jakutijos, kuri Rusijos imperijos laikais buvo tremties ir katorgos vieta. Atstumas – 2000 km. Pirmieji įveikti kilometrai Clemente buvo patys sunkiausi.
2. Jakutija–Čita, esanti Rusijos rytuose, Sibire. Atstumas – 3000 km. Šį atstumą Clemente įveikė be didelių sunkumų.
3. Čita–Krasnojarskas, kur sausio mėnesį vidutinė temperatūra svyruoja nuo –36 °C šiaurėje iki –18 °C pietuose. Atstumas siekė 3000 km. Šį atstumą Clemente įvardijo kaip vidutiniškai sunkų.
4. Krasnojarskas–Kyzylas–Novosibirskas. Atstumas – 2000 km. Atkarpa labai sudėtinga.
5. Novosibirskas–Kazanė. Atstumas – 2000 km.
6. Kazanė–Tiraspolis. Atstumas – 2600 km.
7. Tiraspolis–Konstanca. Atstumas – 400 km.
8. Konstanca–Varšuva. Atstumas apie 1500 km.
9. Varšuva–Vilnius. Atstumas – 460 km.
