Režisierės Eglės Vertelytės filme Vyto vaidina Amerikos lietuvį, užaugusį Čikagoje. Jis atvyksta į tėvų gimtinę norėdamas atgauti jo šeimai priklausiusias žemes. Nusijuokiau, kad Vyto ir jo personažo likimai panašūs.
„Mūsų gyvenimai išties labai panašūs. Tik tikiuosi, kad mes esame visiškai skirtingos asmenybės“, – paslaptingai šypsojosi V.Ruginis.
Kas nutiko jo personažui, Vyto taip ir neatskleidė. Sakė, filmas bus geras, tad jį vertėtų pažiūrėti ir patiems pamatyti, kuo baigėsi Amerikos lietuvio kelionė į Lietuvą.
Tuo metu mes galime papasakoti, kokia buvo paties Vyto kelionė į tėvų gimtinę. Lietuva jam tapo pirmųjų kartų šalimi. Čia V.Ruginis pirmą kartą apsilankė kiaulių fermoje ir, kaip juokauja Vyto draugai, prarado „nekaltybę“ – pirmą kartą pasidarė asmenukę ir net fotografavo lėkštes su maistu.
Lietuvoje Vyto fotografavo beveik viską: peizažus, pastatus, bažnyčias, barus, arklių traukiamus vežimus, traktorius, paršelius ir net iš žiemos miego pabudusias muses. Visais įspūdžiais V.Ruginis dalijosi socialiniuose tinkluose ironiškai šmaikštaudamas.
„Man nusamdė vadeliotoją. Privažiuoja prie viešbučio durų ir nuveža mane tiesiai į filmavimo aikštelę“, – vežimo nuotrauką komentavo Vyto.
Tik nesupraskite klaidingai – iš Lietuvos aktorius visai nenori šaipytis. Jis patikino, kad čia jam viskas buvo labai įdomu ir žavu. Gal kiek mažiau jam patiko pilki Mažeikių mūrai, bet ne mūrai tuo metu rūpėjo Vyto. Savo tėvų gimtinėje aktorius susitiko su giminaičiais, apie kuriuos iki tol nebuvo nė girdėjęs.
– Kaip sureagavote sužinojęs, kad Lietuvoje turite artimų giminaičių?
– Labai emocionaliai. Buvau priblokštas šios informacijos! Viskas įvyko anksti ryte. Pusę septintos su aktore Egle Mikulionyte papusryčiavome ir nuėjome į savo kambarius. Po 10 minučių ji pasibeldė į duris: „Vytai! Vytai! Vytai, tau skambina!“ Aš apstulbau: kas man gali skambinti? Juolab į svetimą telefoną? O Eglė atsakė, kad mano pusseserė Irena.
Ji davė man telefoną, bet buvo prastas ryšys, o Irena kalbėjo labai greitai. Aš tik paprašiau Eglės užsirašyti numerį ir perduoti, kad perskambinsiu po poros valandų. Lūkuriuodamas, kol važiuosime į filmavimo aikštelę, aš jai ir perskambinau. Prisistačiau Irenai visu lietuvišku vardu – Vytautas Ignacas Ruginis.
Su Irena kalbėjomės 20 minučių, pasakiau, kad po kelių savaičių turėsiu laisvo laiko, tada ir pasiskolinsiu mašiną, atvažiuosiu su jais susitikti. V.Ruginis
Išties vėliau filmo prodiuseris Lukas Trimonis man davė savo mašiną ir aš iš Birštono nuvažiavau į Mažeikius. Laimė, turėjau navigacinę sistemą, kuri mane nuvedė į Mažeikius. Tai buvo gražiausia diena per visą mano viešnagę Lietuvoje. Švietė saulė, visiškai nebuvo vėjo.
Atvykęs į Mažeikius truputį pailsėjau, pasikalbėjau su giminaičiais. Vakare nuėjome į restoraną, kur susipažinau su pirmos eilės pusbroliu ir pusseserėmis: Algirdu, Roma, Zita ir Irena. Mes smagiai praleidome laiką, bet buvo sunku viską įsidėmėti – tiek daug informacijos mane užplūdo.
Manau, kad jie visą laiką žinojo apie mane. Net bandė mane susirasti per feisbuką. Bet parašė žinutę į gerbėjų valdomą puslapį, kuris su manimi neturi nieko bendra. Todėl mano artimieji taip ir nesulaukė atsakymo.
– Žemaičiai – labai svetingi ir vaišingi žmonės. Kokių tradicinių patiekalų paragavote?
– Mane vaišino cepelinais, kugeliu, šaltibarščiais, šakočiu, medučio tortu...
Vieną dieną vežiojo po Mažeikius, rodė, kur kadaise stovėjo mano tėvų namai. Po to mes apsilankėme pas Zosę Gečaitę. Buvau ką tik pavalgęs sočius pusryčius, o atėjęs į namus pamačiau vaišėmis nukrautą stalą. Net labai norėdamas negalėjau vėl valgyti, bet, žinote, pagrindinis patiekalas buvo kugelis! Jo niekaip negalėjau atsisakyti. Kugelis buvo nepakartojamas, tačiau mano lėkštė buvo pakeista nauja, kol aš pasigardžiuodamas kramčiau paskutinį kąsnį. Po kelių valandų manęs jau laukė barbekiu. (Juokiasi.)
Lietuviški patiekalai man nebuvo naujiena. Po mamos mirties tėtis gamino valgyti. Jis labai gardžiai ruošdavo balandėlius, kugelį. Nemanau, kad vaikystėje valgiau šaltibarščius, nes jų spalva atrodė nekaip. Užtat dabar aš juos dievinu!
– Važiavote per visą šalį. Kokį įspūdį jums paliko Lietuva?
– Tai labai labai graži šalis. Čia nėra kalnų, kalvų, kraštovaizdis labai lygus. Aš stojau pakelėje ir fotografavau medžius, ūkius.
Be to, man labai patinka viskas, kas sena. Visai kaip šio restorano sienos su aptrupėjusiomis plytomis (kalbamės Vilniaus senamiestyje įsikūrusiame „Steakhouse Hazienda“. – Aut.) – tokių vietų šiais laikais neberasi. Lietuvos miestų senamiesčiai labai gražūs.
– Ar turėjote progų geriau pažinti šalį?
– Pažintiniams turams laiko nepakako – kai atvykau, repetavome kiekvieną dieną. Jei turėdavau laisvo laiko ir tuo metu nelydavo, eidavau pasivaikščioti. Tokių pasivaikščiojimų metu daug fotografavau. Nesu geras fotografas, bet man patinka užfiksuoti gražius vaizdus. O Lietuvoje tokių vaizdų daug.
Labai patiko Vilniaus senamiesčio skersgatviai, vidiniai kiemeliai, siauros gatvelės, kurių pabaigoje pasieki bažnyčią. Atrodo, kad Vilniuje vien bažnyčios ir stovi! Nežinau nė vienos jų pavadinimo, bet tiesiog neįmanoma nepastebėti Vilniaus grožio. Gali eiti ta pačia gatve skirtingu paros metu ir miestas atrodys visiškai kitaip. Vilnius – labai senas ir gražus miestas.
Norėčiau, kad daugiau filmų kūrėjų atrastų Lietuvą, nes vietovės čia puikios, žmonės – tikri profesionalai. Aš pats dirbau su nuostabia komanda, kuri tokia pat gera ir profesionali kaip ir bet kuri kita, su kuria man teko dirbti JAV.
– Visai kitokį vaizdą turėjote išvysti filmavimo aikštele virtusioje kiaulių fermoje. Kokie jūsų įspūdžiai iš ten?
– Anksčiau niekada nebuvau lankęsis kiaulių fermoje. Esu buvęs ūkiuose, bet tai buvo kažkas visiškai kitokio. Kvapas – tiesiog neprilygstamas. Vos tik pasieki erdvę, kur yra kiaulės, užuodi smarvę. Šis kvapas tavęs nepaleidžia: jis įsigeria į drabužius, plaukus, rankas, batus. Į filmavimo aikštelę niekada neidavau su savo drabužiais.
Kad atsikratytum smarvės, reikėdavo netrumpai pabūti duše.
– Tai jūsų pirmas vaidmuo lietuviškame filme. Kalbos barjeras negąsdino?
– Nuo pat tėvo mirties prieš 20 metų nebuvau kalbėjęs lietuviškai. Nežinau, kodėl šiandien man visai gerai pavyksta kalbėti šia kalba. Štai ir Mažeikiuose buvo tik vienas žmogus, kuris bent truputį kalbėjo angliškai. Bet man pavyko su jais susikalbėti. Ir dabar galėčiau kalbėti lietuviškai, puikiai suprastumėte, apie ką kalbu, bet man trūksta žodžių, gramatikos. (Aktorius prabilo vos pastebima žemaitiška tarme.)
Gera, kad man nereikėjo jaudintis, kaip filme kalbėsiu. Juolab kad mano personažas – Amerikos lietuvis, kalbantis su akcentu.
– Ar buvo lengva apsispręsti atvykti į Lietuvą?
– Nebuvo lengva, bet man labai patiko režisierė ir filmo prodiuseris, scenarijus. Siužeto priešistorė šiek tiek atspindi mano paties istoriją. Be to, man patinka iššūkiai. Dirbau kuriant daugybę filmų, kurių biudžetas buvo mažas. Akivaizdu, kad į juos ėjau ne dėl pinigų, o dėl to, kad tikėjau jų sėkme.
Tikiuosi, kad E.Vertelytė skaitys šį interviu. Ji – viena priežasčių, kodėl atvykau filmuotis. Man ji padarė labai gerą įspūdį.
Jie susirado mane per Lietuvos ir Amerikos šlovės alėjai vadovaujantį Joną Platakį. Nežinau, kiek Jonas žinojo lietuvių kilmės Amerikos aktorių, bet jis nurodė mane. Aktorių ieškojusi Kristina Kolytė atsiuntė anglišką ir lietuvišką scenarijų. Aš perskaičiau, man patiko. Po to Kristina mane suvedė su Luku ir Egle. Per „Skype“ konferenciją perskaičiau scenarijų, jiems tiko. Po trijų savaičių jau buvau Vilniuje, kur nufilmavome kelias scenas.
Iš karto po filmavimo įsėdau į lėktuvą ir išskridau. Kelerius metus, kol buvo renkamos lėšos, su filmo komanda bendravau nuotoliniu būdu. Kaip paaiškėjo, Lietuvoje beveik nėra kino finansavimo. Kad viskas pavyktų, teko pasitelkti lenkų ir bulgarų prodiuserius.
Labai gaila, kad kurti kiną Lietuvoje nėra finansiškai naudinga. Jūs, mano nuomone, turite labai daug talentų. Buvo vienas malonumas eiti į darbą.
– Aktoriaus karjera nenuspėjama. Ar jums teko imtis atsitiktinių darbų?
– Vieną kartą. Baigęs dramos studijas Yale’io universitete išvykau į Niujorką. Reikėjo kuo nors užsiimti. Niekada net nesvarsčiau apie padavėjo darbą, nes nemanau, kad man jis tiktų. Todėl su studijų draugu nusprendėme vairuoti taksi. Maždaug pusmetį dirbau taksi vairuotoju, o tada gavau pirmą vaidmenį muilo operoje. Nuo tos akimirkos man nuolat sekėsi.
Apskritai manau, kad esu labiausiai sėkmės lydimas žmogus planetoje. Juk Amerikoje yra labai daug serialų, kuriuose žmonės gali išdirbti po septynerius ir daugiau metų. Bet visi serialai, su kuriais pasirašydavau sutartis septyneriems metams, trukdavo vos ketverius arba penkerius metus. Vis dėlto netrukus man pavykdavo rasti naują darbą.
– Kas jus pastūmėjo tapti aktoriumi?
– Lemtingas žingsnis buvo tuomet, kai nusprendžiau, kad vis dėlto netapsiu odontologu. Tiesą sakant, niekada ir nenorėjau juo tapti, bet nežinojau, ką noriu veikti gyvenime.
Mano mama mirė nuo smegenų auglio, kai man buvo 15 metų. Buvau labai piktas jaunas vyras, besiblaškantis gyvenime. Visiškai nenutuokiau, ką man derėtų daryti. Mano vienas brolis yra odontologas, kitas – chiropraktikas (alternatyviosios medicinos specialistas. – Aut.). Maniau, galbūt man reikėtų sekti jų pavyzdžiu? Bet atsisakiau šios idėjos ir nuėjau į poezijos skaitymus. Mums visiems, išskyrus vieną vaikiną, sekėsi klaikiai. Pasiteiravau, kodėl. Šis atsakė, kad lanko teatrą, pakvietė prisidėti ir mane.
Tai buvo dar vienas kartas, kai man tiesiog pasisekė. Neturėjau supratimo, ko ieškau. Tiesiog ieškojau savo kelio ir jį netyčia atradau.
– Sukūrėte daugiau nei 100 personažų. O koks vis dėlto yra tikrasis Vyto?
– Japonai tiki, kad žmogaus siela yra padalinta į tris dalis. „Viešąjį aš“ mes rodome visiems, „privatųjį aš“ atskleidžiame tik artimiausiems. Bet dar yra „slaptasis aš“, kurį pažįstame mes vieni. Manau, mes visi turime tas skirtingas dalis, nesvarbu, ką veiktume gyvenime.
Šio klausimo problema ta, kad pačiam labai sunku į jį atsakyti. Kiekvienam būtų maloniau, jei tave apibrėžtų aplinkiniai, nes jie tave mato iš šalies. Kai tai bandai padaryti pats, iškeli savo ego. Man tai nepatinka. Aš net nedarau asmenukių, nes nesuprantu šio fenomeno. Man tai panašu į riksmą: „Žiūrėkit į mane!“ Atvykęs į Lietuvą pradėjau šaipytis iš asmenukių savo feisbuko puslapyje, darydamas jas tokias, kad matytųsi tik mano siluetas, ausis ar akis. (Juokiasi.)
Politiškai esu kairysis, pasisakau už pažangą ir judėjimą į priekį. Laisvalaikiu man patinka žaisti golfą. Turiu kelis puikius draugus, su kuriais leidžiu laiką. Stengiuosi gyventi ramų ir tylų gyvenimą, elgtis su aplinkiniais maloniai, būti nuoširdus, nesijausti esantis geresnis nei kiti. Man patinka bendrauti su žmonėmis.
– Ar domitės Lietuvos aktualijomis?
– Nežinau nieko, išskyrus Dalią Grybauskaitę. Vis juokauju, kad reikia paskambinti prezidentei ir paprašyti finansavimo: „Dalia, Ruginis čia. Prašau, paskambink, pakalbėsime apie šitą filmą.“ Daugiau žinau apie JAV gyvenančius lietuvius – jie labai konservatyvūs ir religingi.
– Jūs pats tikite Dievą?
– Netikiu, nes dukart perskaičiau Bibliją. Kiti tiki? Na, ir puiku! Jie gali tikėti tuo, kuo nori. Aš tik norėčiau paklausti, ar tikrai viena knyga gali nurodyti, kaip reikia nugyventi gyvenimą? Jei manote, kad taip, perskaitykite ją visą. Nemanau, kad daug žmonių tai daro. Absoliuti dauguma išsirenka tik jiems parankias citatas. Manau, jog perskaitę ją visą pamatysite, kad Biblija yra labai negailestinga moterims.
Beveik visos religijos yra negailestingos moterims, nes tas religijas sukūrė vyrai. O man patinka moterys. Kodėl turėtume joms būti žiaurūs? V.Ruginis
Su tradiciniu mąstymu susidūriau, kai nuvykau į Mažeikius. Mano giminaičiai yra nuostabūs, širdingi ir labai dosnūs žmonės. Bet pripažinkime, mes gyvename dviejuose skirtinguose pasauliuose. Kai vienas jų pasiteiravo, ar esu tikintis, atsakiau, kad ne. Tą akimirką pamačiau, kaip jiems pasidarė nepatogu. Bet aš esu laimingas, jei religija jiems suteikia ramybės ir stiprybės. Tikėjimas yra puikus dalykas, kol neperši jo kitam.
– Savo šeimos taip niekada ir nesukūrėte. Ar kada nors dėl to gailitės?
– Niekada. Devynerius metus buvau vedęs vieną aktorę. Pažįstami su ja buvome 11 metų. Mes taip ir nesusilaukėme vaikų, bet iki šiol esame geriausi draugai.
Kai grįšiu į JAV, ją aplankysiu Niujorke. Mano buvusios žmonos laukia premjera Brodvėjuje. Ji – puiki moteris. Manau, kad ir jai aš iki šiol patinku. Mums tiesiog nederėjo susituokti. Tikiu, kad daugeliui žmonių nederėtų tuoktis. Bet jie tai daro, nes to reikalauja tradicija.
– Kaip manote, ar dar sugrįšite į Lietuvą?
– Tikrai taip. Susitariau su giminaičiais, kad dar sykį apsilankysiu Mažeikiuose. Būtų smagu pabūti Lietuvoje, kai niekur nereikia skubėti. Be to, manęs laukia premjera. Į ją aš pasikviesiu D.Grybauskaitę. Jai reikėtų pamatyti „Stebuklą“. (Šypsosi.)
Dosjė:
Tikrasis vardas: Vytautas Ignacas Ruginis.
Gimė 1956 m. Didžiojoje Britanijoje per karą gimtinę palikusių žemaičių šeimoje. 1960-aisiais Ruginių šeima persikėlė į Jungtines Valstijas, Čikagą.
Filmai, kuriuose galima išvysti V.Ruginį: „8 milijonai būdų mirti“, „Kaifuojantis Džekas Flešas“, „Fenomenas“, „Karo aukos“, „Greiti ir įsiutę“, „Informatorius“, „Žmogus, pakeitęs viską“, „Velnio advokatas“, „Stiklo namai“, „Lūžusi strėlė“ ir kt.
TV serialai, kuriuose galima išvysti V.Ruginį: „Ligoninės priimamasis“, „Angelas“, „X failai“, „Įstatymas ir tvarka“, „NCIS: Los Andželas“, „CSI Majamis“, „Daktaras Hausas“, „Begėdis“, „Mentalistas“, „Specialusis būrys“ ir kt.
2015 metais V.Ruginis buvo pagerbtas Lietuvos ir Amerikos šlovės alėjoje.
