Lukas nori, kad vos tik pažiūrėjęs į taip išpuoselėtus jų darbus žmogus pajustų džiaugsmą, grožį, įkvėpimą ir mistiką. Vilniaus dailės akademijoje animacijos studijas baigusiam Lukui scenografijos meno pasaulį atvėrė sužadėtinė grafikos dizainerė Edita.
Porą sieja kelionės – per vieną jų susipažino ir suprato, kad kartu jie laimingi ir yra nenugalima jėga savo rankomis kurti įspūdingas dekoracijas. Per keliones kyla daug idėjų, jas Lukas ir Edita perteikia savotišku, kiek neįprastu ir dar daugeliui neatrastu būdu.
„Mūsų darbuose susijungia sąmonės tėkmės ir šventyklų struktūros. Tai lyg mūsų vaikas, kuris įkvepia jausti, kad reikšmingai prisidedame prie geresnio pasaulio. Tai momentas, kai menas tampa savotišku dvasiniu gyvenimu. Įprasminame savo saviraišką ir norime, kad mūsų darbai skatintų kiekvieno žmogaus norą gražiai ir reikšmingai švęsti gyvenimą.
Laikome tai naujuoju tautiniu menu. Visa tai – savotiška mandala, laisvos sąmonės srauto malda, kruopšti meditacija, mūsų dovana pasauliui“, – taip gražiai L.Randersas apibūdina kartu su Edita kuriamas scenografijas.
– Esate baigęs animacijos studijas, tačiau pasirinkote kurti daugeliui nesuprantamus darbus. Koks buvo savęs pažinimo ir naujų idėjų atradimo kelias?
– Animatoriaus kelias buvo nuoširdus, tačiau nevisiškai subrendęs pasirinkimas. Žinoma, niekas dėl to nėra kaltas. Kai baigi mokyklą, visi iš tavęs tikisi, kad jau žinai, kuo nori užsiimti. Aš to nežinojau. Bet žinojau, kad noriu užsiimti kūrybine veikla, nes tam potraukį jaučiau seniai. Tačiau animacija, kaip profesinis pasirinkimas, buvo labiau nulemtas noro užsitikrinti perspektyvią ateitį, nes animacija būtent tokią ateitį gali užtikrinti. Dabar nesigailiu dėl šio pasirinkimo. Tai buvo mano kelionės dalis ir ji tikrai suteikė reikšmingos patirties.
Mūsų veikloje vizualizacijos susijusios su projekcijomis bei jų pritaikymu renginio metu. Artimiausia tam, ką darome, iš tradicinių meno šakų būtų scenografija. Tačiau būtent tokia, kuri nėra skirta vien teatrui. Tai gana nauja sąvoka, atsiradusi elektroninės muzikos festivaliuose ir elektroninės muzikos renginiuose.
Pats šiuo amatu susidomėjau kelionių metu. Prieš trejus metus vasarą keliavau autostopu ir grojau gatvėse būgneliu. Kroatijoje, Zadaro mieste, sutikau savo būsimąją, Editą. Ji mane įkalbino drauge vykti į festivalį „Lost Theory“, kuris tuo metu vyko netoliese, kalnuose. Jame dirbau savanoriu, teko pasimėgauti elitiniais šio kūrybinio amato pavyzdžiais. Buvau visiškai pakerėtas, negalėjau patikėti savo akimis. Edita jau kurį laiką žavėjosi šia veikla, šalia to susižavėjome ir vienas kitu. Tokia buvo ne tik naujos veiklos, bet ir meilės Editai pradžia. Iškart po to kibome į darbus.
– Ką reikia mokėti, kad sukurtum tokias įspūdingas scenografijas?
– Pirmiausia reikia būti įkvėptam pačios scenos. Bet turbūt nedaug kam kiltų mintis, kad iš tikrųjų ne ką mažiau reikia ir fizinio darbo. Raišioti, laipioti, tvirtinti, statyti, karpyti, matuoti, siūti, dirbti su medžiagomis, įrankiais ir technika, taip pat dažais. Galų gale reikia mokėti dirbti trimis ar keturiomis skirtingomis kompiuterio programomis.
Tai labai įvairialypis amatas, kurio technikos tikrai niekas lengva ranka neatiduoda. Taigi visą laiką teko bandyti ir po truputį eiti pirmyn. Mokykloje visada maniau, kad darbų pamoka – pati nereikšmingiausia, visiškai nieko per ją neveikdavau. O dabar tai svarbiausia mūsų darbo dalis. Taip pat ir dėl informatikos bei dailės pamokų – šiose pamokose negali snausti tie, kurie nori su kūryba susieti savo ateitį.
– Kokią techniką taikote kurdami scenografijas?
– Mūsų technika yra mūsų kūrybinis turtas. Teko gerokai pasistengti, kad sukurtume savo stilių. Buvo daug nevykusių eksperimentų, galvos laužymo – toks yra kūrybos kelias. Nenorime, kad visi supanašėtume, sugadinti atradimo džiaugsmo kitiems, todėl stengiamės apie savo techniką nekalbėti. Nebent tuo atveju, kai vyksta keitimasis technikomis. Tai būtų natūralus gražaus bendravimo pavyzdys. Galiu išduoti, kad pasirinktai erdvei pritaikome dažytas medžiagas ir jas apšviečiame.
– Per kiek laiko galite sukurti vieną darbą?
– Vienas rinkinys turi keletą fazių. Iš pradžių apibrėžiamos sąvokos, tuomet prasideda dizainas, reikiamų medžiagų rinkimas ir galų gale įgyvendinimas. Kiekviena fazė gali užimti iki pusantro mėnesio. Taigi net kai neturime renginio, nuolat dirbame. Per mano bakalauro darbo gynimą buvo prista- tytas pirmasis mūsų rinkinys, šiuo metu dirbame su trečiuoju. Daugiausia visiems tenka rodyti antrąjį. Dirbant reikia labai daug kantrybės ir didelio atsidavimo. Tuo tai primena animaciją.
– Scenografijas pristatote įvairiose šalyse. Koks turi būti renginys, kad jį papuoštumėte?
– Mus kviečia dirbti tiek Lietuvos, tiek užsienio klubai, renginių bei festivalių organizatoriai.
Savo šventėms apdailinti dažnai mus įdarbina privatūs asmenys arba kompanijos. Kur tik šventė ar ypatinga proga ir norisi ko nors įspūdingo – mes pasiruošę.
Pavyzdžiui, vienas festivalis kažkur Rumunijos kalnuose buvo truputį absurdiškas. Organizatoriams teko visą aparatūrą vežtis bulių traukiamais karučiais. O pagrindinis organizatorius, nukritęs nuo to karučio, patyrė rimtų traumų. Tikras chaosas laukinėje gamtoje. Ligi šiol nesuvokiame, kaip tas festivalis iš viso įvyko.
– Ar su mylimąja esate pasiskirstę konkrečius darbus, atsižvelgdami į savo pranašumus?
– Aš ir Edita kartu atliekame apie devyniasdešimt procentų darbo. Iš tiesų nesame griežtai pasiskirstę vaidmenų. Darome viską kartu: kartais net piešiniai būna per pusę sumaišyti. Svarbiausia abiem jausti, kad turime prisidėti prie rezultato. Dirbame kaip vienas organizmas. Kiekvienas turime savo pranašumus ir leidžiame jiems pasireikšti. Nedramatizuojame vienas kito trūkumų, stengiamės gerinti įgūdžius, kad tų trūkumų pamažėle mažėtų.
– Kuo jus žavi mylimoji?
– Edita – labai gera grafikos dizainerė, taigi su ja ieškoti kūrybinių sprendimų – vienas malonumas. Ji yra žmogus, kuris tikrai supranta kokybę ir techniką. Edita niekada nesustos, supranta, kai argumentas geras, ir įžvelgia, kai jame yra mažiau reikšmės. Geresnės komandos tikrai negalėjau rasti, ji – auksas, kuriam stengiuosi prilygti.
Mes turime labai daug bendrų pomėgių ir interesų. Kartu kuriame ir muziką, tapome paveikslus, o ateityje tikimės kurti vizualizacijas, elektroninę muziką, dirbti su projekcijomis ir apšvietimu.
Mane žavi magiškas Editos gebėjimas iš bet kokios vietos sukurti namus. Per pirmą kelionę iškart pastebėjau, kad ji sugebėjo padaryti mūsų mažą palapinę jaukią. Jaučiausi kaip mažame namelyje.
Gali pasirodyti keista, bet mane žavi jos nuoširdus, subalansuotas ir saikingas prisižiūrėjimas, pasitikėjimas savo moteriškumu.
Žavi jos drąsa pažinti pasaulį. Kanarų saloje jai teko metus gyventi urve tikrąja to žodžio prasme. Ji turi ką papasakoti.
Editos kūrybinis potencialas ir įgūdžiai įvairiose situacijose skleidžia didelį žavesį. Nuo ugnies sukimo iki papuošalų gamybos. Bet labiausiai žavi jos neabejingumas šeimai.
– Koks buvo pirmasis jūsų darbas?
– Tai buvo griežtai komandinis darbas, nes vienas žmogus tiek darydamas paprasčiausiai išprotėtų. Net mūsų draugai padėjo vežioti daiktus, kabinti lempas ir pan. Net nekalbu apie investicijas, kuriomis pasirūpino tėvai. Pristačiau šį mūsų pirmą blyną 2014 metais per savo bakalauro darbo gynimą. Šio darbo beveik nerodome. Pirmas blynas vis dėlto yra pirmas blynas. Bet tai padėjo tolesnių darbų ir komandinio supra- timo pagrindus.
– Užsiminėte apie tėvus. Kaip jie reagavo į jūsų netradicinį sumanymą?
– Mūsų tėvai iš pradžių nelabai suprato šio darbo, nes tai neįprasta darbo forma, atsiradusi dėl interneto suteikiamų galimybių. Tačiau matydami, kad dirbame sunkiai bei stropiai ir mums tai patinka, tiek mano, tiek Editos tėvai nė karto nebandė mūsų perkalbėti. Atvirkščiai, jaučiame didelį tėvų palaikymą.
– Esate pasivadinę „Temple Creations“. Kaip atsirado šis pavadinimas?
– Man rašant baigiamąjį bakalauro darbą. Tuomet analizavau muzikinius renginius ir festivalius, kuriuose atsirado mano mėgstama meno forma. Netikėtai atradau, kad net senovės Graikijoje vyko slapti susibūrimai miškuose, kur buvo grojama ritminė muzika, šokama po žvaigždėmis ar kitaip mėgaujamasi gyvenimu. Tačiau šie senovės renginiai buvo labiau panašūs į ritualus, nes vykdavo garbinant dievą Dionisą. Ši paralelė tarp senovės ir modernaus pasaulio mums su Edita labai patiko. Tuose elektroninės muzikos renginiuose, kuriuose susipažinome su savo amatu, tikrai juntama išlikusi ritualo dvasia. Tad tos istorijos ir kultūros įkvėpti nutarėme, kad visiems ritualams ir kūriniams reikia šventyklos (ang. Temple).
– Iš kur pasisemiate idėjų?
– Visada galima pagarbiai atsigręžti į savo srities meistrus, stebėti jų darbo eigą ir išsiaiškinti jų techniką. Mano nuomone, svarbu mokytis ir nuoširdžiai įlieti ką nors savito, o ne tiesiog kopijuoti. Gyvenimas – puikus įkvėpimo šaltinis. Sapnai, įvairios kelionės niekada nenuvilia – žmones įkvepia netikėčiausiais būdais.
– Ar galima jus vadinti menininku?
– Man menas yra tam tikra saviraiškos būsena ir disciplina, kuri įkvepia, artina žmones ir taurina sielą. Esu susidaręs įspūdį, kad saviraiškos gyslelę turintys žmonės meno institucijose nėra mokomi, kaip kurti ir patirti meną. Verčiau mokomi, kaip būti menininkais. Dėl to nemėgstu savęs vadinti menininku. Paprasčiausiai nerandu nieko bendra su tuo pasauliu. Pastaruoju metu stengiuosi savęs niekaip neapibūdinti, nes tai trukdo tiek kitiems, tiek man pačiam save suprasti.
– Ar turite menininkų, kurie jums – autoritetai?
– Žavimės savo amato senbuviais, kurie, jau įvaldę savitą techniką, puošia didžiulius renginius visame pasaulyje. Tai tokios komandos kaip „Artescape“, „Mae &Moa“. Taip pat žavimės įvairiais kūrėjais tiek muzikoje, tiek mene. Šiuo metu labai domimės mistinės ir psichodelinės meno srovės kūrėjais. Pavyzdžiui, Alexu ir Allyson Grey, Ihti Anderson, Sayp’u, Neilu Gibsonu ir kitais. Bet mudu esame vienas kito mėgstamiausi menininkai.
– Ar esate išgirdę komplimentų, kurie ligi šiol įstrigę?
– Jų esame sulaukę įvairių. Turbūt vieną įsimintinesnių išgirdome Lietuvoje. Apsipirkinėjome parduotuvėje, kai netikėtai prie mūsų priėjo nepažįstamas vaikinas, greičiausiai buvęs viename iš mūsų dekoruotų renginių. Jis mus atpažino ir labai nuoširdžiai padėkojo, kad atskleidėme šią meno rūšį. Kažkaip paglostė širdį tas jausmas, kad kitų akyse Lietuvos elektroninės muzikos renginių lygis kyla dėl mūsų indėlio. Suvoki, kokia maža ir jauki ta Lietuvos valtelė. Įspūdį paliko ne komplimentas, o kaip nuoširdžiai ir netikėtai tai buvo pasakyta.
