Kouk sun do – tai veiksmingi fiziniai pratimai, meditacija ir kovos menai. Koh Num Junas jau per pirmąjį susitikimą su lietuviu ragino pradėti pačiam praktikuoti ir kitus mokyti.
„Jis kartodavo: būk mūsų ambasadorius savo krašte ir visoje Europoje“, – prisiminė A.Kumža.
Praėjo nemažai metų, kol pagaliau abu susitarė Lietuvoje sukurti kouk sun do federaciją, kuri parengs mokytojus ir įsteigs pirmuosius praktikos centrus.
Tačiau tai nebūtų pirmas staigus posūkis Algirdo gyvenime. Jis yra teisininkas, iš pradžių pasukęs į politiką, verslą, žurnalistiką, fotografiją, alpinizmą, vėliau dirbęs ambasadoriaus darbą Ukrainoje – energija kunkuliuojančios ir įvairiapusės veiklos visuomet pakako.
– Kaip kouk sun do atsirado jūsų gyvenime? Juk ir taip gyvenote aktyviai – tarsi ir nereikėjo kitos fizinės veiklos, išmaišėte visą pasaulį, sutikote įvairiausių žmonių, tačiau susiėjote būtent su mokytoju iš Korėjos.
– Savo mokytoją sutikau prieš dvylika metų Tibete. Tai buvo mano gyvenimo tarpsnis, kai į Himalajus – Tibetą, Indiją ar Nepalą – skrisdavau keletą kartų per metus. Kartais tai būdavo lengvas kalnų turizmas, o kartais – sudėtingos alpinizmo ekspedicijos. Apie savo klajones esu išleidęs knygą „Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis“ – ją galima rasti internete.
Kartą mes su žmona Toma sugalvojome, kad reikia nukeliauti į legendinį šventąjį Kailaso kalną, įveikti tą 52 kilometrų piligriminį ratą, nes populiariausius Himalajų maršrutus jau buvome išvaikščioję. Aukščiausia piligrimų rato – koros – vieta siekia beveik šešių kilometrų aukštį, bet į pačią jo viršūnę kopti neleidžiama, nes tibetiečiai tiki, jog ten – dievų buveinė.
Mano bičiulis Ramu iš Katmandu tada rengdavo keliones į Tibetą. Jis prijungė mus prie nedidelės tarptautinės grupės, kurioje buvo ir Koh Num Junas – garsus Korėjos akupresūros gydytojas ir kouk sun do mokytojas.
Tuomet pamatėme, kokius stebuklus daro jo praktikuojamas mokymas: po sunkaus žygio jis iš tiesų grąžina energiją ir aiškų protą. Pirmą kartą kouk sun do dariau keturių kilometrų aukštyje prie šventojo Manasarovaro ežero.
Patyrėme nuotykį, kuris ir vėl parodė kouk sun do galią. Istorija apie tai, kaip žygio draugui japonui Joshi išgelbėjome gyvybę. Nuo kalno leidomės su Toma gerokai atsilikę nuo bendražygių – fotografavome, filmavome. Staiga kelkraštyje pamatėme Joshi – jis leisgyvis gulėjo ant akmens, vos kvėpavo, eiti nebegalėjo. Greitai pasiskirstėme užduotis: Toma klaidžiais takais ryžtingai patraukė į apačią organizuoti arklio, o aš likau prie japono, vis tikrinau silpstantį pulsą ir girdžiau kalnų upės vandeniu.
Kai nugabenome jį žemyn, darbo ėmėsi mūsų kouk sun do mokytojas. Per pusvalandį akupresūra bei kouk sun do pratimai pastatė Joshi ant kojų. Jis ilgai lankstėsi kartodamas japonišką padėką „arigato“, ačiū.
Kitų kelionės draugų daugiau nebesutikau, o su korėjiečiu užsimezgė ryšys, na, dar japonas vis siuntė mums atvirukus dėkodamas už išgelbėtą gyvybę, – šyptelėjo A.Kumža. – Iš pradžių neketinau rimtai gilintis į kouk sun do, tiesiog keletą kartų nuskridau pas mokytoją į Seulą, nueidavau pasipraktikuoti į jo centrą. Kai dirbau Ukrainoje, jis pas mane buvo atskridęs tris kartus. Keletą kartų viešėjo ir Vilniuje.
O štai kartą atsitiko istorija, kai Koh Num Junas gelbėjo jau mane. Kai 2006-aisiais buvau paskirtas ambasadoriumi Ukrainoje, užmiršau visas ekspedicijas, atsisėdau prie stalo ir pasinėriau į darbą. Visai užmiršau, kad dar vakar kasdien bėgiojau po dešimt kilometrų ir kopiau į aukščiausius kalnus. Ir buvau nubaustas. Greičiausiai dėl to, kad staigiai mečiau fizinį krūvį – alpinizmą. Mane pradėjo kamuoti kraupūs, įkyrūs neurologiniai kojų skausmai, vadinamasis neramių kojų sindromas. Migruojantys įkyrūs skausmai prasidėdavo esant ramybės būsenos, susiruošus miegoti. Ir taip kasnakt iki keturių ryto. Pirmą kartą gyvenime nusipirkau migdomųjų.
Apėjau daugelį Lietuvos, Ukrainos ir Vokietijos neurologų. Vokietijos profesoriai man davė stipriausių tablečių. Sakė, kad 60 procentų sergančiųjų jos padeda, tačiau aš nepatekau į laimingųjų statistiką. Atsirado nemažai šalutinių efektų, o skausmai nesitraukė. Profesorius liepė padidinti dozę, o paskui sakė turįs dar stipresnę tabletę.
Gaila, tik tuomet prisiminiau savo bičiulį Seule. Jis iš karto pasakė, kad čia tabletės yra bejėgės, nes kažkur yra pažeistas energijos ratas – jį reikia atblokuoti, išvalyti. Kaip? Praktikuoti kouk sun do! Aš jau viską mokėjau, tačiau iki to nebuvau subrendęs rimtai praktikuoti. Dabar kitos išeities neturėjau – atradau ir noro, ir laiko. Ir netrukus pamačiau šviesą tunelio gale, o po metų jau buvau pamiršęs tuos skausmus.
– Ką reiškia kouk sun do, kokia šio mokymo esmė, kiek tai trunka?
– Tai pratimų (korėjietiškos jogos), meditacijos ir Rytų kovos menų kompleksas, kuriam atlikti reikėtų maždaug pusantros valandos. Jis padeda žmogui atkurti santarvę su savimi ir aplinka, išlaisvinti savąją gyvybės energiją, pašalinti kliūtis tos energijos rate. Praktikuojantis žmogus atranda pusiausvyrą tarp kūno, proto ir dvasios. Kas nebandė, sakys – tušti žodžiai. O praktikuojantis pajus didžiules permainas, pamažu ims trauktis kūno ir dvasios bėdos, kurių negalėjo įveikti brangiausi vaistai.
Dabar jau niekas nepatikrins, tačiau mano sutikti mokytojai teigia, kad indų joga prieš tūkstančius metų atsirado būtent iš kouk sun do. Šis mokymas ilgus amžius buvo saugomas kalnų uolose, atokiuose vienuolynuose. Mokytojai jį perduodavo vienas kitam, o nuo paprastų mirtingųjų rūpestingai slėpė. Jie tikėjo, kad šis mokymas yra stipriausias ginklas, kuriuo galima įveikti nuolatos Korėją puldinėjančius kinus, japonus, mongolus.
Tačiau prieš pusšimtį metų kalnuose buvo nuspręsta, kad atėjo laikas su šia praktika supažindinti visą Korėją ir pasaulį. Vienuoliai surado gabų berniuką ir daugelį metų jį mokė.
Nusileidęs iš kalnų gabus jaunuolis įkūrė pirmuosius mokymo centrus, tačiau daugiausia dėmesio skyrė savo sūnui. Kai sūnus sustiprėjo, tėvas vėl išėjo į kalnus medituoti ir daugiau jo niekas nematė. Tas sūnus yra mano mokytojas Koh Num Junas. Ši istorija Korėjoje plačiai žinoma, o jie abu – tėvas ir sūnus – yra kultinės asmenybės. Mano bičiulis savo tėvo nematė tris dešimtis metų, bet sako jaučiąs nuolatinį energetinį ryšį.
– Ko su korėjietiška praktika atsirado jūsų gyvenime, ką ji išstūmė?
– Nemanykite, kad tapau atsiskyrėliu ar šamanu. Aš ir toliau dirbu savo darbus. Išstūmė nebent keletą negerų įpročių. Galiu išgyventi be alkoholio, ketveri metai nevalgau mėsos. Esu lankstesnis, energingas. Mokytojas sako, kad po pusės metų jo mokiniai smarkiai pasikeičia: pakinta net eisena, odos spalva. Žmonės tarytum savaime tolsta nuo nesveiko maisto, alkoholio.
Kouk sun do – tai ne keli pasitampymai per savaitę, tai kasdienė praktika, tai gyvenimo būdas.
Visus mūsų bendravimo metus korėjietis kalbina mane įsteigti Lietuvoje kouk sun do federaciją ar centrą. Šiais metais lankydamasis pas jį pajutau didžiulį pasitikėjimą – kalnuose jis parodė slaptas, itin stiprios energetikos vietas, kur medituoja jis ir jo mokiniai. Jis vėl priminė idėją parvežti kouk sun do į Lietuvą. Ir aš pajutau, kad laikas. Prisiminiau, kad kouk sun do parodė man išeitį iš aklavietės, į kurią buvau patekęs. Dabar galėčiau tą kelią parodyti ir kitiems. Jau dabar žinau daugelį žmonių, kuriems korėjietiškas mokymas padėtų.
Spalio mėnesį mano bičiulis atskrenda į Vilnių, rengsime seminarus, ko gero, tuomet ir spręsime, ką daryti toliau.
– Kaip jūs įkvėptumėte, sužavėtumėte kitus žmones užsiimti kouk sun do?
– Suvilioti, apžavėti, reklamuoti būtų primityvu – žmogus pats turi subręsti, priartėti. Aš pats kelerius metus sukau ratus aplink, bet rimtai neužsiėmiau, kol gyvenimas ne-prispaudė. Ir kitus kas nors paskatins. Gal skausmas, gal nerimas, gal nušvitimas.
Žinoma, gal reikėtų papasakoti apie kouk sun do stebuklus, kurių esu matęs ne vieną. Mano paties istorija irgi yra stebuklinga, nes Vakarų medicina į mano skausmus atsakymo nerado, o, pasirodo, senoji kinų ir korėjiečių medicina ir kouk sun do gali parodyti kelią.
Neseniai vėl Seule praleidau porą savaičių – ėjau į pratybas rytą ir vakare. Ten stebėjau žmones, o jų buvo nuo 17 iki 85 metų. Vyrai ir moterys, studentai ir profesoriai, milijonieriai ir darbo biržos klientai. Aš jų tiesiai klausiau, kodėl jie atėjo į kouk sun do centrą.
Viena jauna kalbų mokytoja papasakojo, kaip per porą metų įveikė sunkią depresiją. Įkvėpta sėkmės ji didelėmis pastangomis tiesiog atsitempė tėvą, kuris jaunas pakliuvo į avariją ir nuo to laiko kentė kojų skausmus, sunkiai judėjo, iš nevilties pradėjo smarkiai gerti. Duktė sakė, kad tai truko dvidešimt metų, tiek laiko – ir košmaras namie.
Aš stebėjau to žmogaus judesius mokymo centre, paskui jis mane pakvietė vakarienės – jis dabar visai sveikas žmogus, puikiai valdo kūną, stovi ant galvos ir lankstosi kaip moksleivis. Jis nebegeria, turi gerai mokamą darbą.
Kitą stebuklą man pasakojo bičiulis graikų filosofijos profesorius, taip pat kouk sun do mokytojas. Kartą jam atvedė berniuką, gimusį su viena gerokai didesne pėda. Jis krypuoja, negali su draugais žaisti futbolo – kenčia patyčias. Negana to, jam nuo gimimo nekreši kraujas.
Praėjo pusė metų – šiandien jis žaidžia futbolą, tiesiai vaikšto. Pėda neužaugo, tačiau jis atrado kūno pusiausvyrą. Kartą berniukas, darydamas kovos menų pratimą, griuvo ant stiklinio laikrodžio ir persipjovė ranką. Mokytojas eina iš proto, kviečia greitąją! Laukdamas pagalbos nutarė atlaisvinti tvarstį ir apžiūrėti žaizdą – kraujas buvo su-krešėjęs! Skamba lyg Jėzaus Kristaus stebuklai. Bet visa tai – šiame kouk sun do centre.
Dar viena istorija, atsitikusi mano akyse. Kijeve draugas paprašė, kad mokytojas priimtų jo sūnų. Žaidžiant jam kitas vaikas pataikė pirštu į akį, kasdien silpo regėjimas, niekas negalėjo padėti – berniukas beveik nematė.
Mokytojas mūsų akivaizdoje atliko akupresūros seansą, kartu juodu darė kouk sun do pratimus. Po valandos berniukas atsistojo ir beveik verkdamas sušuko: „Tėti, aš tave matau!“
Pats mokytojas pasakojo, kaip į jį kreipėsi vieno turtingiausių Seulo verslininkų žmona. Jis valdo pusšimtį pelningiausių įmonių, yra multimilijardierius, tačiau nesusitvarko su kraujospūdžiu. Geriausi gydytojai neranda sprendimo, brangiausi vaistai nepadeda. Milijardierius pratyboms nupirko didžiules patalpas. Kraujospūdis susitvarkė po trejų pratybų, bet jie dar dirbo porą metų, kol studentas pats perprato kouk sun do esmę.
– Kaip keista, kad jūs nesusidomėjote kita Rytų šalių praktika, o juk Korėja ir šiaip, stereotipiškai mąstant, nėra tokia patraukli šalis, pavyzdžiui, kaip Indija.
– Korėjiečiai tiki reinkarnacija. Mano mokytojas kai kada kyla į kalnus kelių savaičių meditacijų, per kurias pasiekia praėjusius gyvenimus. Sako, kartą matęs mane buvus korėjiečių kariuomenės vadu, – šyptelėjo A.Kumža. – Kai jis tai papasakojo savo draugams, jie pradėjo mane tikrinti – sutikę ilgai ir atidžiai žiūrėdavo į akis, skaitydavo mano praeitį. Kiek žinau, visi patvirtino, kad Koh Num Juno regėjimai yra teisingi. Tada ir pradėjau jausti išskirtinę jų pagarbą. Nežinau, kaip yra iš tiesų, bet Azijoje jaučiuosi labai gerai.
Mes dar labai mažai žinome apie Pietų Korėją. Daugeliui mūsų Rytai vis dar atsilikęs arba besivystantis pasaulis, tačiau Pietų Korėja seniai mus aplenkė savo inovacijomis. Pažangos atributai ten puikiai dera su mokymais, kuriems tūkstančiai metų.
– Skeptikai teigia, kad tam tikra praktika tinka tik kilmės šalyje, nes žmogus turi būti gimęs toje klimato ir energetinėje zonoje.
– Mūsų protėviai nesukūrė nei jogos, nei tai či, nei kouk sun do. Mums būtina pasidairyti svetur. Gilūs mokymai prigyja įvairiausiose geografinėse platumose. Beje, korėjiečiai skundžiasi, kad ir jiems sunku kasdien surasti valandą kouk sun do praktikai. Gal net sunkiau negu pas mus, nes ten tempas ir sudaiktėjimas dar didesnis. Ir pagal savižudybių skaičių Pietų Korėja neatsilieka nuo Lietuvos – pasaulyje dalijamės antrąją trečiąją vietą.
– Jūs jau galėtumėte ir kitus mokyti kouk sun do meno?
– Galėčiau. Po pastarojo apsilankymo mokytojas liko manimi patenkintas. Iki meistro diržo dar reikėtų padirbėti, pabūti pačioje Korėjoje. Ypač sudėtinga yra kvėpavimo meditacija, iš knygos jos neišmoksi – reikia praktikuoti.
Mūsų gyvenimo tempas didelis, neslėpsiu, kai kada nutrūkstu ir kouk sun do kelioms dienoms užleidžiu. Tuomet jaučiuosi nejaukiai ir fiziškai, ir dvasiškai, man norisi grįžti į tą pasaulį kuo greičiau.
Spėju, kad jaunimas, trykštantis energija, į pratybas ateis kiek vėliau, tačiau keturiasdešimtmečiai turėtų suklusti, nes jų ambicijos ir užmojai dar dideli, o energijos dirbti paromis jau nebėra. Laiko problema išsisprendžia pati – faktiškai skirta valanda kompensuojama kitaip – tau nebereikia valandų valandas be jėgų tysoti lovoje.
Didžiausia kouk sun do propaguotoja yra mano šešerių metų dukra Sofija. Prašo ją mokyti ir didžiuodamasi draugams aiškina, kad su tėveliu daro kouk sun do.
– Jūs šiandien esate pasiekęs tą stadiją, kai tikrai galite teigti, kad esate laimingas?
– Per kvėpavimo pratybas gaminasi laimės hormonas, aš tai patiriu kaskart – po minutės pradedu šypsotis.
Apie dvasinius ieškojimus ir kouk sun do – pasaulio lietuviams
Liepos 8–10 dienomis Lietuvoje vyks Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas – verslo, mokslo, politikos ir kultūros festivalis.
Jo metu, liepos 9 d. 12 val., „Harmony“ parke Prienų rajone Algirdas Kumža rengia diskusiją „Nuo Medvėgalio iki Himalajų. Lietuvių dvasiniai takai“.
„Anksčiau ten rengiau politikos ir ekonomikos forumus, šįmet pasakiau, kad noriu kitų dalykų, – juokėsi A.Kumža. – Dvasiniai ieškojimai pasirodė įdomūs ir renginio organizatoriams. Kodėl Medvėgalis? Aš ten gimiau ir štai kur nukeliavau – net iki Himalajų.“
Diskusijoje dalyvaus Korėjos dzenbudizmo vienuolis, aktorius ir rašytojas Kęstutis Marčiulynas, Klaipėdos Šv.Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno vyresnysis kunigas
Benediktas Jurčys, Azijos politikos ir kultūros tyrėjas dr. Konstantinas Andrijauskas, TV prodiuserė, hathajogos mokytoja Jolita Seredaitė, Lietuvos religijotyrininkų
draugijos narė Ieva Rutė ir Korėjos dzenbudizmo vienuolė Won Bo Sunim.
„Atvirai pasikalbėsime, ko mes keliaujame į Rytus, ko nerandame čia? Todėl tokie skirtingi mano diskusijos dalyviai“, – sakė A.Kumža, rengiantis susitikimą, į kurį pakviesta apie 4000 dalyvių.
Į diskusiją gali atvykti ir kiti norintys, įsigiję bilietą.
