Trejus metus Rio de Žaneire gyvenančiam Donatui olimpiada – pats darbymetis. Vyras palaikyti sportininkų atvykusiems savo tautiečiams padeda bet kokiu klausimu: suorganizuoja transportą, gyvenamąją vietą ir vertėjauja. Apie tai – žurnale „Stilius“.
Olimpinėms žaidynėms lietuvis pradėjo ruoštis prieš metus. Parašė laišką į Lietuvos tautinį olimpinį komitetą ir pasiūlė savo pagalbą. Juk per trejus gyvenimo Rio de Žaneire metus puikiai pažino miestą ir išmoko portugalų kalbą.
Mieste, kuriame olimpinių žaidynių metu tik dar daugiau chaoso, Donatas jaučiasi reikalingas. Vietiniai dažnai kalba tik portugališkai, viešasis transportas kursuoja be grafiko, o ir daugiau nei šešis milijonus gyventojų turinčiame Rio de Žaneire susigaudyti nėra taip paprasta.
Žinodamas tai lietuvis bando padaryti taip, kad žaidynių stebėjimas jo tautiečiams neapkarstų.
Ne visuomet pavyksta. Kartą svečiai laukė Donato organizuoto autobuso dvi valandas. O į olimpiados atidarymą teko ilgą kelią eiti pėstute, mat Brazilijos valdžia nespėjo atidaryti metro linijos, o automobiliams prie Marakanos stadiono buvo draudžiama privažiuoti.
Kelis kartus Donatui teko vežti krepšinio legendą Arvydą Sabonį.
„Labai aukštas, – nusijuokia Donatas. – Ir vairuotojas stebėjosi. Sakė, kad tokio aukšto žmogaus nėra matęs. Jo kojos, įsėdus į automobilį, vos telpa.“
Donatas džiaugiasi, kad nei A.Sabonis, nei kiti lietuviai išskirtinių pageidavimų neturi, tad jis randa laiko ir varžyboms stebėti.
„Vietos žmonės piktinasi, kad olimpiada vyksta Brazilijoje. Čia politinė ir ekonominė krizė. Pinigų nėra, žmonės pikti, kad valdžia investuoja į žaidynes, o jais nesirūpina. Atlyginimai policininkams vėluoja, sveikatos priežiūra niekam tikusi. Tik atrodo, kad viskas gražu. Gražūs paplūdimiai, pastatai žaidynėms, tačiau tai – tik fasadas“, – sako D.Dabravolskas.
Donatą gąsdina kalbos, kad po olimpinių žaidynių Rio de Žaneire bus riesta, nes krizė tik dar labiau padidės. Tuomet lietuvis svarstys, ar liks čia gyventi.
O atsidūrė jis šiame Brazilijos didmiestyje dėl meilės. Atskrido kaip turistas, užklydo į anglų kalbos kursus ir įsimylėjo brazilę Luaną. Padraugavo keletą mėnesių, susituokė.
Nors vestuvės Brazilijoje paprastai būna labai didelės (mažiausiai du šimtai svečių), Donatas jas iškėlė pagal išgales, kuklesnes. Susituokė savivaldybėje, santuokos įtvirtinimą bažnyčioje paliko vėlesniam laikui.
Tačiau po pusmečio santuoka žlugo. Abu to norėjo, mat suprato, kad skiriasi auklėjimas ir požiūris į gyvenimą.
„Brazilai sako, kad jų moterys tinka tik trumpalaikiams santykiams. Jų karštas kraujas, namuose nuolat vyksta muilo operos „, – nusijuokia Donatas.
Po skyrybų jis svarstė grįžti į Lietuvą. Buvo nesmagu dėl nepavykusių santykių. Tačiau atsitokėjęs suprato: leidimą gyventi Brazilijoje turi, portugalų kalbą išmoko per tris mėnesius, o svarbiausia – čia ištisus metus šilta.
„Nebenorėjau daugiau matyti sniego. Be to, Rio de Žaneire nesunku integruotis – vietiniai į užsieniečius nežiūri priešiškai. Žinoma, kai pasakau, kad esu iš Lietuvos, dauguma net nežino, kur ji. Ir beviltiška jiems aiškinti, kur mūsų šalis yra. Todėl kai klausia, kur Lietuva, jau juokauju, kad Mėnulyje“, – juokiasi D.Dabravolskas.
Lietuvis išmaišė pusę pasaulio, bet jam geriausia – Rio de Žaneire. Nepaisant to, kad miestas tikrai nesaugus. Donatas tai kelis kartus patyrė savo kailiu – vidury dienos buvo apvogtas.
Dabar jis jau įsigudrino nešiotis visko po du. Jei plėšikas sustabdo – atiduoda jam prastesnį telefoną ir piniginę su keliomis kupiūromis.
„Vagys čia išradingi. Paprasčiausias būdas – apvogti važiuojant mašina. Kai dega raudonas šviesoforo signalas, privažiuoja motoroleriu ar dviračiu vagis, įremia šautuvą ir apvagia.
Tačiau būna ir daugiau vaizduotės pasitelkiančių. Štai prasidėjus olimpiadai vietinis apipylė į skrandžio turinį panašiu skysčiu vieną japoną. Šis puolė į tualetą valytis, jo bičiuliai – iš paskos. Grįžę visi neberado savo daiktų.
Dabar vagys naudojasi proga, nes žino, kad yra turistų. Taigi svarbu nežioplinėti“, – teigia Donatas ir pataria nesijausti saugiems, nors šiuo metu Rio de Žaneirą saugo Brazilijos nacionalinė kariuomenė ir ginkluoti karių būriai stovi ant kiekvieno kampo.
Nesaugumą jis įvardija kaip vieną pagrin-dinių Rio de Žaneiro miesto trūkumų. Lietuvį stebina ir brazilų nekompetencija.
„Jiems tik moterys ir pliažas galvoje“, – moja ranka D.Dabravolskas ir paaiškina, kad šiame mieste kokybė aptarnavimo ir kitose sferose neegzistuoja.
Tad jis deda viltis, kad įsitvirtins Rio de Žaneire kaip fotografas. Vyriškis dažniausiai fotografuoja peizažus. Tenka įamžinti ir brazilų šventes.
„Fotografuotis jie mėgsta. Vos kiek didesnis susibūrimas, ir jau ieško fotografo“, – pasakoja Donatas.
Savo fotostudijos Rio de Žaneire jis neturi. O ir poreikio nejaučia – jo gamtos nuotrau-kos kol kas paklausios.
„Neturiu didelių poreikių. Man užtenka tiek, kiek uždirbu. Svarbu, kad visada šviečia saulė“, – nusišypso lietuvis ir pripažįsta, kad nuo vietinių skiriasi dar ir tuo, jog šokti sambos taip gerai, kaip jie, niekada neišmoks.
