Lietuvos spaudai išskirtinį interviu sutikęs duoti kūrėjas nesimaivo, kad apie Lietuvos madą nežino nieko, ir pripažįsta: išgarsėti tarptautiniu mastu jam pačiam būtų buvę kur kas lengviau, jeigu būtų ne portugalas, o italas ar prancūzas. Tačiau laikai keičiasi – istorinius Portugalijos simbolius šiuolaikinių stileivų aprangoje išdidžiai naudojantis N.Gama klientų turi visame pasaulyje, rašo žurnalas „Stilius“.
„Žmonės vis labiau vertina išskirtinumą. Yra 20 pasaulyje garsių mados prekės ženklų, kuriuos visi žinome, bet jau nenorime būti vienodi, vilkėti vienodomis kaip kinų armijos uniformomis. Net jeigu rengiesi „Gucci“ ar „Prada“, tik parodai, kad turi daug pinigų, ir tiek, – sako N.Gama. – Užsieniečiai užeina į mano parduotuvę, nors jie nežino mano prekės ženklo, tačiau perka, o paskui grįžę namo puikuojasi prieš draugus: „Įsivaizduok, šie marškinėliai pagaminti pagerbiant portugalų jūrininkų atradimus prieš 500 metų. Pažiūrėk, šis dizaineris kuria ypatingus daiktus...“ Tai jausmas, kurio negauni eidamas į populiarias drabužių parduotuves. Tuomet tylime ir nesigiriame kitiems, kad vilkime pigiais drabužiais.“
Kurti drabužius N.Gama pirmiausia pradėjo sau paauglystėje, nes būdamas daugumai portugalų nebūdingo aukšto ūgio nerasdavo parduotuvėse tinkamų ir patinkančių. Sulaukęs pirmųjų komplimentų, savos kūrybos marškinėlius ir maudymosi šortus įsidrąsino pardavinėti paplūdimyje. Taip vieną dieną atkreipė pro šalį ėjusio parduotuvių tinklo savininko dėmesį ir sulaukė pasiūlymo bendradarbiauti.
Tokia buvo didelio kelio pradžia. Dabar N.Gamos mados namai, kuriuose veikia ir kirpykla, traukia akį vietos dizainerių pamėgtame madingame Lisabonos rajone. O kai kurie mados kritikai jo įtaką portugalų stiliaus raidai laiko tokia pat svarbia, kokią Jeanas Paulis Gaultier padarė Prancūzijai ar „Dolce & Gabbana“ Italijai.
Nors N.Gamos kolekcijos skirtos vyrams, neabejotinai pakeri ir moteris. Ne vien drabužiais, kuriais pastarosios galbūt norėtų matyti vilkint savo išrinktuosius, bet ir (ar bent jau) įspūdingo stoto juos demonstruojančiais modeliais.
Šmaikštūs mados apžvalgininkai juokauja, kad įsigydamas N.Gamos kurtą rūbą kartu turi pirkti abonementą į sporto klubą, kad atrodytum taip, kaip jo modeliai ant podiumo. Žirgus pasikinkę, sakalus ant rankų besinešantys ar specialiai sukonstruotą monstrą velkantys raumeningi įvairių rasių skirtingo amžiaus vyrai (dažniausiai anaiptol ne jaunuoliai) – kiekvienas N.Gamos kūrybos pristatymas yra lyg mažas spektaklis, papildantis tai, kas ant podiumo svarbiausia, – jo didenybė Drabužis.
Tačiau už šios grožio šventės slypi sunkus darbas ir skausminga kūrėjo gyvenimo istorija.
50-metį šiemet atšventusiam N.Gamai teko atremti ne vieną likimo kirtį. Jo optimizmas stebina ir žavi, o pasakojimas sukrečia. Ir jis pats sunkiai tramdo emocijas, nors jau nežinia kelintą kartą žurnalistams pasakoja apie tai, kaip jam teko stovėti ir beviltiškai stebėti liepsną, praryjančią ilgus metus kurtą verslą, kaip pusantrų metų jis praleido prikaustytas prie lovos dėl paralyžiaus, kaip iškentė kelias nesėkmingas stuburo operacijas ir kaip prabėgus dviem dienoms po tėvo mirties pro ašaras šypsojosi plojančiai publikai eidamas podiumu, o netrukus išgyveno ir motinos netektį.
„Tai man buvo didelis sukrėtimas... Vis dar yra“, – su neslepiamu jauduliu sako dizaineris, abu tėvus palaidojęs per vienus metus 2011-aisiais.
Nors pokalbis su N.Gama jo mados namuose prasidėjo apie madą, greitai jis pasisuko visai kitu kampu – apie gyvenimo pakilimus ir nuopuolius, apie tai, kas neleidžia palūžti ir įkvepia eiti pirmyn.
– Skausmingai išgyvenote tėvų mirtį, nors tam kaip ir rengėtės, žinojote, kad tėvas sunkiai serga. Dėl to persikraustėte gyventi iš Porto į Lisaboną, arčiau tėvų namų. Buvote labai artimi?
– Kartais gyvenime mes esame artimesni, negu manome. Kartais mums atrodo, kad mes laisvi iškeliauti, išskristi, bet vieną dieną pabundame ir suprantame, kad priklausome tam tikriems žmonėms. Priklausome tai pačiai istorijai, nes iš jų kilome. Tie ryšiai yra gražus dalykas gyvenime.
– Tai ne vienintelė skaudi netektis jūsų gyvenime. Sėkmingai kopėte į šlovės olimpą, sukūrėte Nuno Gamos drabužių liniją ir per vieną dieną viską praradote...
– Dar studijuodamas Porte pradėjau dirbti su tekstilės įmonėmis, kūriau kolekcijas, laimėjau daug apdovanojimų. Viskas įvyko labai greitai. Po kelerių metų sukūriau savo drabužių liniją. Per porą metų pradėjome pardavinėti visame pasaulyje, atidarėme 12 parduotuvių Portugalijoje, turėjome agentų Italijoje, Prancūzijoje, Olandijoje.
Bet vieną dieną kilo gaisras. Pastatas nebuvo apdraustas, ir aš viską praradau: parduotuvę, dirbtuves, kolekcijas, medžiagas, piešinius... Pats, galima sakyti, numiriau. Neturėjau jėgų tęsti. Jausmas toks, lyg gyvenimas slysta iš rankų, tamsa... (Susigraudina.) Labai sunku grįžti atgal, į tą praeitį. Užtruko keletą metų, kol atsigavau.
– Nuno Gamos prekės ženklas 1998 m. gaisrui Porte nusiaubus mados saloną taip pat išnyko. Nustojote kurti su savo vėliava. Kas padėjo atsigauti ir atgaivinti verslą?
– Mane pakvietė dirbti į „Maconda“. Tuo metu tai buvo viena didžiausių kompanijų pasaulyje. Keletą metų dirbau jiems. Vieną dieną atvykau į „ModaLisboa“ (mados savaitė Lisabonoje. – Red.). Pamačiau kolegų kolekcijas ir pasakiau sau: turiu grįžti, aš šiam pasauliui priklausau, turiu išsakyti savo mintis, idėjas, jausmus ir parodyti juos ant podiumo kolekcijose. Sugrįžau 2004 metais, o po to kasmet verslas vis augo ir augo.
– Jūsų kūrybos braižo neatskiriama dalimi tapo Portugalijos istoriniai simboliai. Nuolat juos naudojate savo drabužiuose – XIV a. Kristaus kryžiaus ordino ženklą, valstybinės vėliavos spalvas. Šalies istorija jums tokia svarbi?
– Mano šeima, net pavardė įpareigoja (Vasco da Gama buvo garsus XV a. portugalų jūrų keliautojas, atradęs kelią iš Europos į Indiją. – Red.). Nuo vaikystės domiuosi istorija. Savo kolekcijomis noriu pažadinti portugalų pasididžiavimą, priminti, kad ši tauta – didžių atradėjų. Portugalijos istorija mane žavi ir įkvepia. Skaitau Luiso de Camoeso (XV a. poetas, aprašęs keliautojo Vasco da Gamos kelionę į Indiją. – Red.) ir Fernando Pessoa (vienas žymiausių portugalų rašytojų. – Red.), noriu priklausyti mąstytojų, atradėjų, o ne vidutinybių Portugalijai.
– Portugalijos simbolių interpretacijos drabužiuose galbūt jaudina portugalus, bet ar jos gali būti įdomios ir užsieniečiams tiek, kad paakintų pirkti jūsų kūrinius?
– Mūsų visų istorija panaši. Tai mūsų pagrindas, ištakos – tai, ką visi turime bendra. Žmonės kartais nežino faktų, bet jie pajunta, kad protėvių palikimas yra kai kas gražaus. Žmonės supranta, kad mano kūryboje interpretuojama praeitis, pateikiamas kitoks žvilgsnis į ją, ir tai vertina. Net ir užsienyje, nes tai tikra, autentiška.
– Viename interviu esate pasakęs, kad portugalai nemyli savęs taip, kaip turėtų, ir tai reikia keisti. Manote, kad tai būdinga tik portugalams? Aš galbūt tą patį galėčiau pasakyti ir apie lietuvius.
– Portugalai turi kupinas liūdesio fado dainas. Fado dainuojama apie tai, kad norėčiau būti turtingas, turėti naują automobilį, bet turiu seną. Kai esame susikoncentravę į mažus dalykus, nematome svarbesnių.
Portugalai amžinai mano, kad gyvena blogiausioje šalyje Europoje. Kad turime daugiausia bėdų, esame skurdžiausi. Savo kolekcijomis stengiuosi pažadinti išdidumą, priminti, kokia didinga mūsų istorija buvo ir dar gali būti ateityje.
Ilgą laiką meldėme, kad atvažiuotų kuo daugiau turistų. Dabar Lisabona tapo madinga, atvyksta daugybė poilsiautojų, ir žmonės ėmė dėl to skųstis. Portugalai visuomet kuo nors nepatenkinti, visada randa kuo skųstis. Mano manymu, tai yra didžiulė šios šalies bėda. Reikia keisti požiūrį į gyvenimą. Mano gyvenimo religija – kuo daugiau duodu, tuo daugiau gaunu.
– Esate tikintis?
– Gal esu musulmonas, hinduistas, budistas, kabalistas, katalikas – nežinau... Tikiu žmonėmis apskritai. Tikiu Dievą, kuris yra viršesnis už visas religijas. Jos skaldo žmones, nors neturėtų, nes stovime prie tų pačių durų, už kurių yra tikėjimas. Mano religija – tikėti, kad esame visi kartu tame pačiame pasaulyje. Tad ir būkime kartu.
– Kas svarbiau – išreikšti save, kūrybines idėjas ar kurti tai, kas patiktų klientams ir jie pirktų?
– Dirbu žmonėms. Įsivaizduokite, kad sukuriu kolekciją ir niekas nenori tų drabužių vilkėti. Labai kentėčiau. Tai reikštų, kad prastai dirbu. Nuostabus dalykas matyti, kad žmonės dėvi mano sukurtus daiktus. Feisbuke nuolat gaunu žinučių: „O, nusipirkau tavo batus, labai gerai su jais jaučiuosi...“ Tai šiluma, kuri ateina į tavo gyvenimą, geras jausmas, kad tapai žmonių gyvenimo dalimi ir gali suteikti jiems ypatingų pojūčių. Be šito aš pražūčiau. Man reikia grįžtamojo ryšio su klientais.
– Ar tiesa, kad Portugalijoje populiarių pyragėlių „tortas de Azeitao“ receptą sukūrė jūsų senelė ir kad savo mados namuose atidarysite kavinę, kurioje juos kepsite?
– Taip, mano senelė sukūrė „tortas de Azeitao“, kurie išgarsėjo visoje Portugalijoje. Tai fantastiškas palikimas – nuostabu turėti tokį gražų ryšį su praeitimi. Po revoliucijos (1974 m. Portugalijoje nuverstas diktatoriaus Antonio de Oliveiros Salazaro režimas. – Red.) senelei buvo sunku prisitaikyti prie pasikeitusios tvarkos ir ji nutraukė verslą.
Niekas iš šeimos tos veiklos nepratęsė. Iš tikrųjų aš nemėgstu pyragėlių, nesu smaližius – esu labiau sūraus mėgėjas, tačiau senelė buvo ypatingas asmuo mano gyvenime, todėl noriu tą dalyką atgaivinti.
– Ar galite pasakyti receptą skaitytojams?
– Net jei pasakyčiau, niekada nepagaminsite taip, kaip turi būti. Verdant kremą reikia burti, tam tikru metu sustabdyti virimą. Močiutė recepto paslaptį atskleidė tik toms moterims, kurios su ja dirbo. Daug žmonių kopijuoja, bet kartais skonis būna kaip plastmasės.
– Kas jūsų gyvenime dar svarbu, be mados? Koks jūsų laisvalaikis?
– Aš neturiu laisvalaikio, – pratrūksta juoku kūrėjas. – Tai nėra mano darbas. Tai mano gyvenimas. Aš tuo gyvenu, tai myliu ir skiriu visą savo laiką. Kai uždarau studijos duris ir grįžtu namo, turiu pasirūpinti šunimis – vipetais Maria Gama ir Mr Bigu. Turime 5 šunyčius, akvariumą su žuvimis ir jūrų arkliukais, turiu šeimą ir su ja leidžiu laiką, kaip ir visi. Daugiau neprašau, man gera ir taip.
