Nebūtinai mylėti – tiesiog jausti menininkai, regis, turėtų kur kas dažniau ir stipriau nei paprasti mirtingieji. Tad gal ir emocinės patirties turi daugiau? Apie tai – antradienio žurnale „Stilius“.
Apie meilę scenoje K.Smoriginas kalbės, rėks, šnabždės, kentės kartu su kolege Ilona Balsyte.
„Mes gimę tą pačią dieną ir mūsų kraujo grupė ta pati“, – pajuokavo aktorius.
Tad kaip juodviem sekasi per repeticijas, klausimas atsakytas.
„Meilės laiškai“ – graži ir švari istorija apie giminingų sielų žmones, kurie kaip vyras ir moteris negalėjo būti kartu. Pažįstami nuo mažens, bet aplinkybių atitolinti. Ji – laisvos sielos dailininkė, užaugusi turtingoje šeimoje, jis – stropiai tėvo teisininko pėdomis einantis būsimasis senatorius. Ji – kupina spontaniškumo, galinti pasielgti drąsiai, jis – ramus ir besistengiantis, kad gyvenimas tekėtų ramiai. Ji jau išsiskyrusi, augina dvi dukras, jis – trijų vaikų tėvas ir įtarios, audras keliančios žmonos vyras.
„Suaugę herojai vienas kitą pažįsta iš laiškų ir, kaip dažniausiai būna, susitikę pamato kitokį vaizdą. Juodu kaip du lėktuvai, turintys ryšį, bet jei susiliestų – įvyktų sprogimas. „Meilės laiškų“ herojai išgyvena gražią liūdną istoriją, kokių šimtai. Lyg ir turėjo būti drauge, bet taip ir nesusitiko iki šeimų sukūrimo. Vėliau pasimato, patiria fantastiškų kūniškų išgyvenimų, bet abu jau turi savų įsipareigojimų, jis – ne tik šeimai, bet dar ir šaliai.
Kai herojė miršta, jis rašo paskutinį laišką dėstydamas, kodėl negali dalyvauti jos laidotuvėse, nes vienintelis žmogus, kurį mylėjo, – tai ji.
– Ar jūsų gyvenime buvo bent užuomina ko nors panašaus?
– Jaunystėje rašiau dienoraštį, ypač kai liūdna, kai vienas išplauki baidare, nes niekas iš draugų negalėjo. Esi vienas, jautiesi tarsi Ernestas Hemingway. Naivus tas dienoraštis, kaip ir pirmosios eilės, kurias stengiesi pamiršti, – šypteli aktorius. – Mergaitėms laiškų rašyti nereikėjo. Gyvenau su tėvais Kaune, Šančiuose, netoli kino teatro „Taika“. Kai gaudavau 7 kapeikas, galvodavau, kur geriau išleisti – kinui ar ledams.
Buvau įsižiūrėjęs mergaitę Miretą – šeštoje ar septintoje klasėje ji man atrodė dieviškai graži. Ilgai nedrįsau jai parašyti raštelio, bet galiausiai perdaviau per draugą – pakviečiau ją į filmą „Trys muškietininkai“. Atėjau laimingas, tiesa, slapstydamasis, nes aplink pilna pažįstamų. Dar buvau sutaupęs kapeikų ir nupirkau Miretai ledų.
Žiūrėti filmą kartu buvo labai gera – net išdrįsau paimti jai už rankos. Staiga, įpusėjus antrajai serijai, užsidega šviesa, įėjęs kontrolierius garsiai klausia: „Ar Smoriginiukas čia? Eik – tavęs motina ieško.“
Nepamenu, ko mamai prireikė – gal raktus paliko ar su tėvu kažkur važiuoti reikėjo, žinojo, kad mane visuomet galima rasti kino teatre. Iškiūtinau iš kino salės ir daugiau jokių raštelių – aš į tos mergaitės pusę net pažiūrėti nedrįsau. Štai taip baigėsi mano istorija. Pjesėje „Meilės laiškai“ – daug panašių gyvenimo momentų.
– Žmonės kartu gyvena metų metus ir staiga užklumpa meilė, juodu bendrauja laiškais. Kaip tai vertinate? Ar taip galima elgtis?
– Gražiai vertinu. Kitas klausimas – ar galima taip elgtis, kai su savo žmogumi pragyveni dešimtmečius ir staiga atsiranda kitas...
Oi, turiu panašią istoriją! Lenočka iš Maskvos. Sau piktokai ją vadindavau Asia Chromonožka. Prieš kokius 30 ar daugiau metų ji priėjo prie manęs pasiramsčiuodama lazdele po spektaklio „Kvadratas“ Maskvoje.
Įteikė gėlių, vėliau palydėjo į traukinį, padovanojo suvenyrą, padavė ilgą laišką su eilėmis. Nuo to karto visada, būdamas Maskvoje, su ja susitikdavau. Visus tuos ilgus dešimtmečius ji man rašydavo laiškus.
Nuo žmonos – Dalios Brenciūtės – nieko neslėpiau, ji buvo kartu Maskvoje, supažindinau su Lenočka, skaitydavau garsiai laiškus. Jie švarūs, gražūs, apie tai, kaip manimi žavisi, dėstymas, kaip supranta mano vaidmenis.
– Neatmetėte tos keistos draugystės, juk po spektaklių kolegos eina švęsti, o jūs gaištate gatvėje šnekučiuodamasis su Lenočka?
– Taip, buvo justi netgi šiokio tokio įkyrumo, bet supratau, kad tai labai jautri situacija – ji iš manęs susikūrusi svajonių artistą, renka visas nuotraukas ir recenzijas. Būtų buvę neatsargu atsakyti, juolab kad ji nieko nereikalavo.
– Priminėte laikus, kai pasigydžius vyrui ar žmonai sanatorijoje ir grįžus namo po kiek laiko būdavo aptinkami gerbėjų laiškai, paslėpti tarp knygos puslapių.
– Nelygu, kas tuose laiškuose. Vienaip toks faktas, ko gero, priimamas buhalterių šeimoje, kitaip – menininkų. Tai pasitikėjimo klausimas.
Aš irgi, būdamas gal 29 metų, parsivežiau iš Ispanijos savo partnerės nuotrauką. Mėnesį dirbome filmuojant „Vavilovą“, mano partnerė Marquita – puikiai flamenką šokanti 19-metė ispanė, graži kaip lėlė. Lankiausi jos tėvų šeimoje.
Baigus darbą ji padovanojo savo nuotrauką su ispanišku įrašu, parodžiau ją Daliai. Ir po kiek laiko ta nuotrauka dingo. Dingo tai dingo. Gal netyčia dingo, gal tyčia, – juokiasi aktorius.
– Ar galima sau leisti epistolinį romaną?
– Tai savotiška neištikimybė, jei liečia gilius jausmus, erotiką – juk galima mylėtis ir telefonu. Popierius viską iškenčia. Bet man tai kvepia patologija.
– „Meilės laiškų“ herojus sako, kad mylėjo vienintelę moterį – tą netikėtai mirusią. Ar nėra lengva nuspręsti, kad tikra meilė siejo su tuo, su kuriuo nereikėjo bristi per kasdienybės purvą?
– Herojus tai išreiškia neatsargiai, bet nuoširdžiai. Žinoma, vedė iš meilės, juk kitaip negalėjo gimti vaikai, bet ilgainiui žmonės keičiasi, mano herojus šeimoje jaučiasi vienišas, nors šalia – žmona, trys sūnūs, šuo.
Ar tikra meilė ta, kai prižiūri savo žmogų, kol jis tampa daržove? Kuri tikresnė? Per sunkus klausimas, galima tik tuščiai filosofuoti.
Aš su Dalia kartu pragyvenau 40 metų, meilė – tai bendras tikslas, sūnus, anūkai, pats gyvenimas. O kad jame būta susižavėjimų, nuklydimų abiem, to neneigiu. O kaip kitaip turint tokią specialybę.
– Kai vienas iš poros išgyvena susižavėjimą, įsimylėjimą, romaną, kaip po to atleisti, grįžti į tą patį būvį, šeiminį gyvenimą?
– Ne mažiau svarbus kitas klausimas: kaip tau pačiam grįžti? Kaip? Paprastai. Padedi ant lentynos tą susižavėjimą, ir viskas. Nieko daugiau. Jei jis kankina – vadinasi, buvo kai kas daugiau, jei ne – nieko nebuvo. Kai kada pavyksta rasti sąlyčio taškų ir save bei meilės objektą įtikinti, kad judviem ne pakeliui. Tai gana žiauru.
Mesti kelio dėl takelio neverta. Tik tai supranti daug vėliau. Bet aš ir nebuvau priėjęs tos kritinės ribos.
– O ką patartumėte kitam žmogui, atsidūrusiam kryžkelėje? Štai jūsų sūnus Kostas kartą skyrėsi.
– Taip, iš antrosios santuokos gimė du nuostabūs berniukai, žavinga mergaitė. Mes su Dalia neleidome prarasti ryšio su dukra iš pirmosios Kosto santuokos, nes iš pradžių situacija buvo labai sudėtinga. Dabar viskas stojo į ramias vėžes, turime su anūke kontaktą, išsaugojome ją tėvui.
Kitam, atsidūrusiam kryžkelėje, pasakyčiau, kad nuo likimo nepabėgsi. Ir tokius atvejus suprantu. Tik štai šypseną viduje kelia, kai vyras, pragyvenęs dešimtmečius su žmona, ją meta dėl kur kas jaunesnės, dažniausiai panašios į mamą ar buvusiąją, raitosi kaip žaltys prieš tą jauną moterį bandydamas įtikinti, kad yra kietas.
Žiūrėk, finale lieka vienas. Tada baisu.
Tad pasakyčiau: visada pagalvok, ar neliksi vienas. Vienatvė priimtina žmogui, bet geriau mirti vienatvėje, kai aplink yra anūkų, žmona, kuri paduoda sultinio šaukštą, jausdama dėkingumą už kartu pragyventus metus, turėtą bendrą tikslą. Tai geriau nei slaugė, ateinanti pakeisti sauskelnių.
– Dešimtmečius kartu gyvenantys pasigenda įsimylėjimo pakilumo, drugelių, skraidančių pilve? O gal tą ugnį įmanoma užkurti iš naujo su tuo pačiu žmogumi?
– Kai pasibaigia aistra, prasideda žaidimas. Per ilgus metus tas žmogus tampa toks savas, kad susilieji su juo, kartu abu išliekate skirtingi. Reikia žaisti, net pavydo forma kai ką galima išreikšti – jis jau bus malonus. Mudu su Dalia turime žaismingų rūpesčių. Štai kalytė Luna pripažįsta mane, o ant Dalios urzgia. Rūpinamės anūkais. Vasarą ji žiūrėjo visas pasaulio futbolo čempionato rungtynes. Mane domina tik pusfinalis ir finalas, susėdame, aptariame, vakarojame...
