Bet prieš tai – ponios Almos Adamkienės mintis apie santuoką su V.Adamkumi. Ją A.Adamkienė išsakė „Lietuvos ryto“ žurnalistei rodydama nespalvotą dviejų jaunuolių nuotrauką su užrašu: „1945 m. rugsėjis. Eichsttate-Rebdorf, Bavaria.“
„Čia mes lygiai prieš 70 metų, išėję pasivaikščioti. Buvome tik draugai. Susitikome 18-mečiai, aštuntoje gimnazijos klasėje, abu nublokšti į Vokietiją. Bet Valdas man pasipiršo tik po šešerių metų. Ilgai laukė.
O pasipiršo paprastais žodžiais sutinkant 1951-uosius: „Alma, nieko neturiu, turtų pasiūlyti negaliu. Viena, ką galiu pažadėti, tai amžiną meilę“. Ir savo žodį ištesėjo“, – patikino ponia Alma.
Prezidentas Valdas Adamkus apie...
...meilę gimtinei...
„Patriotizmo jausmas buvo toks stiprus, kad išsiliejo dūžtančiais langais“, – taip prezidentas apibūdino dieną, kai būdamas 12-os kartu su draugais išbarškino vokiečių konsulato langus. V.Adamkų piktino, kad vokiečiai užėmė Klaipėdos kraštą.
„Mus brandino svarbūs istoriniai įvykiai – Klaipėdos, Vilniaus atplėšimas, rusų okupacija, karas. Aišku, mokykla, šeima. Aš dėkingas likimui, kad augau tokioje aplinkoje. Patriotizmas buvo natūrali mūsų brandos dalis. Ir artėdamas prie savo gyvenimo finišo aš toks likau.“
„Kai gyvenau toli nuo Lietuvos, sapnuose dažnai sugrįždavau į tėvynę, į vaikystės laikus – vaikštinėdavau Kauno gatvėmis ir su mokyklos draugais. Atrodydavo viskas labai realiai, tarsi būtų ne sapnas, o tikrovė.“
„Kasdien grožiuosi mane supančia gamta ir mąstau, kad nėra pasaulyje gražesnės vietos už šią. O juk esu matęs daug puikių kampelių – beveik visą pasaulį apkeliavau, išskyrus Afrikos žemyną.“
„Bene didžiausias stebuklas, kad po daugelio nelaisvės metų, per kuriuos okupantai stengėsi ištrinti Lietuvos vardą iš pasaulio žemėlapio, žudė, niekino bei trėmė mūsų žmones, mes ištvėrėme ir nugalėjome – susigrąžinome nepriklausomybę ir esame laisvi savo šalies piliečiai.“
„Šiandien, po 25 laisvės metų, džiaugdamasis, kad daug padaryta, matau, jog mes per tiek laiko nepasinaudojome visomis laisvėmis, neišugdėme pagarbos žmogui, vis dar kovojame su sovietiniu palikimu.“
...šeimą...
„Buvau jaunas, jautrus, gal ir kaltinau tėvą, kad jis sugriovė mūsų šeimą. Jis man nieko nereiškė, todėl ir neieškojau. Pagalvodavau – jei aš jam nereikalingas, tuo labiau man jo nereikia,“ – paklaustas, kodėl neieškojo šeimą palikusio tėvo aiškino prezidentas. Beje, vėliau V.Adamkus su tėvu vis dėlto susitiko.
„Iš pradžių mūsų mokykla buvo įkurdinta pačiame mieste, buvusioje vokiečių mergaičių gimnazijoje. Jau antrą ar trečią dieną kopdamas laiptais aukštyn ir staiga pakėlęs akis pamačiau apačion besileidžiančią liekną geltonplaukę, mėlynakę mergaitę. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo būsimoji mano klasės draugė ir būsimoji žmona Alma.“
„Alma buvo tokia mergaitė, kuri iš karto atkreipė mūsų gimnazijos jaunikaičių dėmesį. Ne vienas mėgino rėžti aplink ją sparną, tačiau laimėti jos širdį ir ranką pavyko būtent man. Neapipyliau jos gėlių puokštėmis – pokario sąlygomis tai buvo nerealu. Tiesiog šnekučiuodavomės.“
„Skaičiais ar procentais to neįrodysi, bet galiu pasakyti, kad Almos įtaka, jos šaltas, nepataikaujantis mąstymas, inteligentiškumas, blaivus požiūris į gyvenimą ir aplinką yra jėga, kuri grąžina mane į realybę ir priverčia eiti toliau. Jos dvasinė paspirtis yra mano jėgos šaltinis ir jaučiu pareigą jai atsilyginti, jos nenuvilti.“
„Per mūsų vestuves pabroliai galėjo švęsti iš peties – nuo šeštadienio iki pirmadienio. Tiesą sakant, jie taip ir padarė. Ši diena man įsimintina ir dėl to, kad pabroliai vėlavo į vestuves. Jaunosios tėvas turėjo kunigui ne vieną kartą kyštelėti dolerių, kad palauktų dar valandėlę.“
„Mes su Alma – senamadiški, XXI amžiui nelabai tinkame, bet dėl to neišgyvename ir džiaugiamės. 65 metai – gražus jubiliejus.“
„Man atrodo, pagrindinis dalykas yra žmonių, pradėjusių kartu gyventi, suvokimas, kad baigiasi „aš“ – prasideda „mes“. Jau ne „man“, o „mums“.“
...jaunystės laikus...
„Vaikystėje ypač žavėjausi lakūnais. Kai padangėje aš išvysdavau Lietuvoje pagamintus ANBO lėktuvus, suvirpėdavo širdis. Įsivaizduodavau, kaip gera laisvam tarsi paukštis skrieti erdve virš miestų ir laukų.“
„Itin sunki buvo mano jaunystė. Vyko Antrasis pasaulinis karas, jam baigiantis turėjau palikti gimtąją šalį. Pasitraukiau į Vokietiją. Netekau visko, kas man buvo brangu. Aš atsidūriau svetimame krašte. Teko gyventi atskirai nuo tėvų, neįprastoje aplinkoje, be namų šilumos.“
„Žiūrėjau, kaip tolsta Europos krantai, ir, graudulio apimtas, savęs klausiau: ar kada nors vėl pamatysiu Lietuvą? Vandenynas buvo gana audringas, ir greitai nostalgijos jausmus kiek prislopino mane ir kitus keleivius stipriai prigriebusi jūros liga.“
„Prisimenu, buvau pašauktas į karo tarnybą. Seržantas išrikiuoja mus ir skirsto darbus – kam į virtuvę, kam tualetus plauti. Mano pavardė pirma, ties ja seržantas sustoja ir peršoka, nes negali ištarti. Taip darbų ir negaudavau.“
...draugus...
„Nesu apsuptas tų bičiulių, su kuriais per visą gyvenimą teko bendrauti, mokytis, džiaugtis, verkti. Aplinkui jų beveik nėra. Gal tik vienas kitas.“
„Dažnai prisimenu mokyklos draugus, smagias ir malonias bendravimo su jais akimirkas, linksmus nutikimus. Žaisdavome futbolą, dūkdavome. Prisiminus tai užplūsta šiluma – tarsi kažkas šviesaus aplanko šeimą.“
...vertybes...
„Artėjant gyvenimui į pabaigą galiu pasakyti – kaip žmogus esu labai laimingas. Neturiu dėl ko raudonuoti, atsiprašinėti.“
„Niekuomet prietarais netikėjau. Netikėkite jais ir jūs. Tikėkite savo jėgomis“.
„Nepagarba sukelia nepagarbą. Nuo pat vaikystės mokykitės gerbti kitus žmones. Tuomet ir patys būsite gerbiami.“
...sportą...
„Golfas – tai daugiau nei sportas. Tai susikaupimo išbandymas, taiklumo patikrinimas, mąstymo, reakcijos žaidimas.“
...buitį...
„Moku ne tiktai žolę dalgiu pjauti, bet ir skaldyti malkas, sodinti ir skiepyti medžius, auginti gėles.“
„Virtuvėje praleidžiu labai mažai laiko, kitaip gaučiau į kailį, kad maišausi po kojomis. Ko mano žmona čia tik nesugalvoja – geriausius šalies virtuvės meistrus galėtų pamokyti.“
...sveikatą...
„Aš noriu būti atviras. Kai sužinojau diagnozę, porą dienų man buvo nemažas sukrėtimas. Po to ėmiau žiūrėti ramiau. Supratau, kad turiu sutvarkyti kai kuriuos reikalus, užbaigti darbus.“
„Jokiu būdu negalima nuleisti rankų. Kovosiu iki paskutinės minutės – iškart pasakiau sau. Ta kova gal ir savotiškas mano gyvenimo būdas. Matyt, sportas jaunystėje suformavo tokį kovingumą. Kiekvienas sportininkas žino, kad gali ir laimėti, ir pralaimėti. Bet yra pasiryžęs laimėti.“
