Prieš septynerius metus jam paskambino Marijono Mikutavičiaus grupės atstovas ir paklausė, ar nenorėtų pagroti su Marijonu. Jonas tada dar perklausė: „Kas tas Marijonas, koks nors naujas kylantis atlikėjas?“
Būgnininkui buvo sunku suvokti, kad jis gros su TUO Marijonu. O dabar jau garsiai juokaujama, kad jis groja su visomis populiariausiomis Lietuvos grupėmis ir dainininkais, tarp kurių ir tokios skirtingos grupės kaip SEL ar „Žalvarinis“, rašo žurnalas „Stilius“.
J.Lengvinas – ne iš tų muzikantų, kuriems groti popsą – ne lygis. Priešingai, jis sąmoningai dažniausiai renkasi būtent šį muzikos žanrą ir į jį įdeda daug darbo bei širdies. Daugumą dalykų jis gyvenime priima rimtai. Rimtas ir jo požiūris į saviugdą – būgnininkas dvasinio tobulėjimo keliu eina kasdien.
– 2009-aisiais šalies būgnininkų konkurse buvote išrinktas geriausiu Lietuvoje.
– Dalyvavau daug metų vykstančiame „Drum Day“ konkurse. Visada norėjau ten įrodyti, kad esu geriausias, – siekiau laimėti pirmąją vietą. Tuo metu jau buvau įstojęs į Muzikos ir teatro akademiją, mokiausi pas garsų būgnininką Darių Rudį. Sugebėjau taip pasirodyti, kad tąmet buvau paskelbtas geriausiu. Nuo to laiko mane ėmė kviesti į įvairius renginius ir projektus. Tačiau pagrindinius vartus į didžiąją sceną man atvėrė pasirodymas panašiame gitaristų konkurse, kur padėjau pasirodyti gitaristei Rūtai Dirsytei. Ten atlikome sudėtingus džiazo kūrinius, o komisijoje dalyvavo geriausi šalies gitaristai. Jie mane ir pastebėjo.
Labiausiai stengdavausi pasirodyti geriau už kitus. Tačiau neturėjau svajonių groti konkrečiai su vienu ar kitu atlikėju. Konkuravau su būgnininkais. Man ilgą laiką padėjo noras būti pranašesniam.
– Tiek tada, tiek dabar Lietuvos muzikos pasaulis jums neatrodo ankštas?
– Kai pamatydavau, kad kas nors už mane groja geriau, iš to žmogaus mokydavausi, kopijuodavau, daug dalykų perėmiau iš būginininkų D.Rudžio, Mariaus Aleksos. Norėjau būti kaip jie.
Kiek vėliau pradėjau groti su Vaidu Baumila, Jurgiu Didžiuliu, jo projektu „The Ball & Chain“. Prisidėjo ir projektai televizijoje – visko vis daugiau. Tenka groti su daug atlikėjų ir kiekvieni metai atneša naujų vėjų, pasiūlymų. Mano grafikas visada įtemptas.
– Grojate su labai skirtingo žanro grupėmis, tarp jų – ir SEL, ir „Žalvarinis“. Jums nėra svarbu stilius?
– Kažkuriais metais buvo labai populiaru manyti, kad džiazas yra viskas, o popsas yra paskutinėje vietoje, jį groti – žemas lygis. Manoma, kad, norint groti popsą, nereikia turėti didesnių gebėjimų, o tie, kurie groja vestuvėse, išvis nieko gero negali parodyti. Nepasidaviau tam. Aišku, man patinka džiazas – jį groju ir jo klausausi.
Neklausydavau to, ką kalba žmonės, o buvau orientuotas į pinigus. Grodamas popsą gyvenime sau gali leisti daugiau, tad visada save pristačiau kaip popmuzikos būgnininką.
Vienu metu Selas sugalvojo atnaujinti grupės sudėtį. Jis norėjo surinkti vilniečių kolektyvą dėl dažnesnių repeticijų ir geresnio rezultato, taip įsitraukiau ir aš. Būdavo kaip per filmą „Atkirtis“ – nuolat priekaištaudavo, kai pagrodavau ne taip...
Su tokiais aukštais reikalavimais niekada nebuvau susidūręs. Jo toks darbo stilius. Egidijus Dragūnas sako, kad vienas milimetras į vieną ar kitą pusę yra tarp grožio ir blogo skambesio. Reikia labai gerai jausti ir puikiai valdyti instrumentą, turėti gerą techniką.
Kaskart, kai padarydavome klaidą, viską stabdydavome ir pradėdavome iš pradžių. Tai tęsėsi kokius metus, o vėliau išmokome groti jo stiliaus muziką gana gerai. Dabar jau taip dažnai reikalavimų nesulaukiame. Šiuo metu džiaugiamės labai gerais ir pozityviais santykiais.
– Savo interneto puslapyje rašote, kad Lietuvoje būgnų srityje esate pasiekęs maksimumą. Tikrai taip manote?
– Parašiau tai todėl, kad grojau ištisus koncertinius turus su Selu, Marijonu, Ovidijumi Vyšniausku ir kitais atlikėjais, kurie šiandien yra populiariausi šalyje. Projekte „Dainuok mano dainą“ esu išgrojęs visą daugelio atlikėjų repertuarą. Galiu groti bet kokią programą su bet kuriuo atlikėju ir pats atlikti viską, ko reikia.
Kartais ne viskas pavyksta preciziškai. Kita vertus, jei stengčiausi dar labiau, ar nuo to kas pasikeistų? Žinau, kad niekas finansiškai brangiau darbo neįvertins. Įžvelgiau ribas. Kiek man reikės laiko, kad galėčiau nusipirkti butą ar mašiną, kiek metų reikės įdėti darbo, kad gyvenčiau, kaip noriu...
– Koks jūsų gyvenimo planas? Nebijote, kad lietuviška padangė pabos?
– Gyvenimo planas yra kintanti sąvoka. Aštuoniolikos maniau vienaip, bet gyvenimas davė visai kita. Bėgant laikui pamatai vis naujas galimybes. Gal galėsiu sukurti savo grupę, daryti įrašus, bet viskam reikia investicijų, laiko.
Turiu galvoje keletą verslo idėjų. Neseniai ėmiau prekiauti stilingomis išorinio įkrovimo baterijomis „iBattery Pro“. Norėjau rinkai pasiūlyti stilingą ir patrauklų produktą.
– Trejus metus lankėte emocinio intelekto kursus. Kodėl sugalvojote siekti tokio tobulėjimo?
– Daug kolegų klausia, kodėl domiuosi dvasiniais dalykais. Nes nežinau, kaip yra. Man įdomu. Jeigu geriau valdysiu emocijas, nuo to bus tik geriau.
Noriu gebėti sau atsakyti į klausimus ir suvokti dalykus pats, viską išbandyti savarankiškai. Kai jau žinau, kas tai yra, kaip tuo naudotis, labai lengvai galiu patarti ir kitiems, ir padėti su įvairiais dalykais susitvarkyti sau pačiam.
Jaučiu, kad kontroliuoju savo gyvenimą. Juk suvokimą, kaip gyventi, daugiausia perimame iš aplinkos. Bet ar tai mano gyvenimo kūrimas, ar kitų valios vykdymas?
Jei iš tikrųjų nori eiti savo keliu, turi pats atsakyti į klausimus, kas svarbu, kokių dalykų norisi. Nebūtina sutikti su kito nuomone, kai žinai, kad eini savo kryptimi, nesiblaškai, turi vairą savo rankose.
– Muzikanto darbas yra tarsi gyvenimo būdas. Koks jausmas, kai dirbi tada, kai kiti linksminasi?
– Niekada neturėjau atostogų ir, kai aplinkiniai važiuoja atostogauti, nesuprantu, kas tai per dalykas. Jaučiuosi taip, lyg atostogaučiau visada. Dažniausiai žmonės daug dirba, o po to ilsisi. Aš padirbu, pailsiu, vėl padirbu – stengiuosi neapkrauti savo dienos, kad turėčiau mažas atostogas kasdien.
Koncertų, repeticijų datas žinau iš anksto – galiu planuotis laiką, todėl nedirbu nuo ryto iki vakaro. Žinoma, gruodžio mėnesį, prieš šventes, dienotvarkė būna labiau įtempta. Tiesa, neseniai su Domu Česnulevičiumi iš „X faktoriaus“ sukūrėme naują projektą, kuriam ruošėmės ilgą laiką.
– Kaip kilo idėja bendradarbiauti su scenos naujoku?
– Kartą kažkas mane pažymėjo feisbuko nuotraukoje, kurioje Domas įamžintas projekte atliekantis vieną kūrinį. Buvo pastebėta, kad jis toje nuotraukoje labai panašus į mane. Tai privertė mane susimąstyti, mat tikrai užklupo jausmas, lyg ten dainuočiau aš!
Pats parašiau Domui, susitikome, nusifotografavome kartu. Mūsų nuotrauka socialiniame tinkle sulaukė daug patiktukų. (Šypsosi.) Supratau, kad jis turi nemažai gerbėjų. Sutarėme, kad įgyvendinsime jo norą – sukursime grupę. Iškart atsirado muzikantų, norinčių prie mūsų prisidėti.
– Jūsų laisvalaikis – muzika. O kaip pasimatymai?
– Atrandu laiko ir merginoms. Anksčiau labai susitelkdavau į aukštus rezultatus, tad natūraliai motyvacija buvo kita – niekas kitas negalėjo sudominti. Bet dabar laisvu laiku tarp koncertų pats mėgstu pasilinksminti, nueiti į koncertus, susipažinti.
Laisvė yra labai brangus dalykas. Pasakyti „taip“ gali tik kartą gyvenime. Turėjau santykių patirties, bet kol kas tai pasilieku ateičiai, kol labiau subręsiu ir būsiu protingesnis rinkdamasis žmogų, kol atsiras natūralus noras kurti šeimą.
Su kiekvienu žmogumi galima kurti santykius iki tam tikro lygio – bendrauti, patenkinti kitus poreikius. Nereikia visiškai atiduoti savo laisvės, nes priešingu atveju kiekvienas įgyja teisę kontroliuoti kitą, teisę pykti, būti nepatenkintas. Tada neturi kur dėtis: nei būti su tuo žmogumi, nei bėgti pas kitą.
– Daug ką byloja jūsų aprangos stilius: marškinėliai, džemperiai su užrašais „Brake The Rules“, „Bad Ass“. Esate toks?
– Aš esu besikeičiantis. Anksčiau mėgdavau rengtis tvarkingai, vėliau – spalvotai, dar vėliau – sportiškai, o dabar labiausiai mėgstu hiphopo stilių.
Man patinka repas. Apranga irgi rodo tam tikrą požiūrį į gyvenimą. Renkuosi drabužius, kurie ne tik gražūs, bet ir skelbia tam tikrą žinutę.
– Scenoje būgnininkas matomas mažiausiai. Atrodo, visą šlovę susirenka visi kiti. Ar netrūksta dėmesio kaip muzikantui?
– Tikrai netrūksta, nes grodamas visada džiaugiuosi grojimu, man gera, aš šypsausi. Pasižiūriu į žmones, jie irgi į mane žiūrėdami šypsosi. Šiek tiek įtakos visam vakarėliui turiu. Būna, net ir komplimentų dėl grojimo ar šypsenos sulaukiu iš merginų.
– Niekada nenorėtumėte pajusti paprasto gyvenimo skonio?
– Negali žinoti, kaip viskas susidėlios. Juk šiuo metu dar kuriu verslą – galbūt tuo išlavinsiu kokius nors kitus savo gebėjimus. Kartais mėgstu rizikuoti, tačiau turiu šiek tiek laisvo laiko ir pinigų, tad kodėl nepabandžius?
Noriu turėti nuo kitų nepriklausomą pragyvenimo šaltinį bei veiklos tomis dienomis, kai nėra koncertų.
