Maltietis E. Bingelis – apie savanorystę, skurstančius ir stipriausią priklausomybę

Gerumas – kaip žvakė. Viena žvakė neapšvies kambario, tačiau daug jų gali tai padaryti. „Taip ir kiekvienas mūsų savo pavyzdžiu gali užkrėsti kitą žmogų daryti gerus darbus, jis – dar kitą, tokiu būdu atsiranda daug šviesos ir šilumos. Kai žmonės ima daryti gerus darbus, jie tampa nuo to priklausomi“, – sako Maltos ordino pagalbos tarnybos generalinis sekretorius Eitvydas Bingelis (28 m.).

„Patirtis savanoriaujant suteikia daug vidinės stiprybės, išmoko bendrauti, būti kartu, džiaugtis gyvenimu“,- sakė E.Bingelis.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
„Patirtis savanoriaujant suteikia daug vidinės stiprybės, išmoko bendrauti, būti kartu, džiaugtis gyvenimu“,- sakė E.Bingelis.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Daugiau nuotraukų (1)

Silvija Kuprionytė

Dec 26, 2016, 8:49 PM, atnaujinta Feb 9, 2018, 8:42 PM

Eitvydas įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus yra maltietis, mat yra linkęs padėti.

„Galbūt jam labai gera padėti savo artimiesiems, antrajai pusei, o galbūt smagu dovanoti kitam dovaną ir matyti, kaip tai pradžiugina.

Kiti nori padėti miniai, klasei, mokyklai, miesteliui, regionui, šaliai. Skiriasi tik masteliai. Visi žmonės yra linkę daryti gera ir rūpintis kitais. Turime gebėti nukreipti žmones daryti gerus darbus. Susibūrimas į organizaciją padeda dirbti kryptingai“, – pasakoja E.Bingelis.

Šiemet 25-ąjį gimtadienį švenčiantys maltiečiai Lietuvoje turi 1400 savanorių.

– Papasakokite vieną naujausių jaudinamų savanorių istorijų.

– Kiekvienas savanoriaujantis žmogus, ypač tai darantis ilgėliau, turi ne vieną jaudinamą istoriją.

Vienas tokių pavyzdžių yra neregė Vaida. Kai jai prireikdavo pagalbos palydėti į koncertą, pritrūkdavo knygų Braille’io raštu, mūsų savanoriai pasišaudavo jai paskaityti, padėdavo ir kitais būdais. Galiausiai jai į galvą šovė mintis pačiai prisidėti prie savanorių.

Vaida turėjo idėją pamokyti lietuvius, kaip derėtų elgtis su žmonėmis, turinčiais regos sutrikimų. Mergina parašė projektą „Erasmus plus“. Pusę metų drauge su savanoriais ir aklaisiais ji važinėjo po Lietuvos mokyklas ir mokė vaikus, kaip reikia bendrauti su aklaisiais. Mokiniams jie rodė, kaip gyvena: kaip pila karštą vandenį iš virdulio, kokius įrankius naudoja ir panašiai.

Šios merginos pavyzdys dar kartą įrodo, kad gerų darbų darymas yra užkrečiama.

– Kokia yra jūsų paties istorija, kaip pradėjote savanoriauti?

– Užsiimti savanoryste pradėjau prieš dvylika metų. Tais laikais tai tikrai nebuvo populiaru. Esu iš mažo miestelio Aukštadvario, esančio Trakų rajone.

Sykį mano tikybos mokytoja paprašė padėti organizuoti vieno mokyklos projekto renginius, susijusius su tolerancija, pagalba kitiems. Taip pamažu įsitraukiau į maltiečių organizaciją.

Iš pradžių buvau savanoris, vėliau atvykęs studijuoti į Vilnių tapau Vilniaus jaunųjų maltiečių savanorių vadovu, dar vėliau – nacionaliniu jaunųjų maltiečių vadovu, o dabar esu generalinis sekretorius.

Įtakos turėjo ir namiškiai. Mano šeimoje pagalba kitiems buvo natūralus dalykas. Vaikystėje matydavau, kaip tėvai padėdavo kitiems, nors to savanoryste ir nevadino.

– Kas gali tapti maltiečių savanoriu, kokie reikalavimai keliami?

– Nacionaliniu lygmeniu maltiečiai turi keturias pagrindines veiklos kryptis: paslaugos seneliams, vaikams ir jaunimui (vaikų ir jaunimo dienos centrai), pagalba neįgaliesiems (neįgaliųjų stovyklos, pavėžėjimo paslauga), pirmoji pagalba (budėjimai per renginius, čia apmokyti savanoriai atlieka budinčių medikų vaidmenį).

Savanoriai turi daug galimybių pasirinkti, kur realizuoti save. Vietos grupėse yra dar daugiau veiklos sričių, beje, jos gali būti labai specifinės. Tarkime, Klaipėdoje organizuojama kaniterapija – terapija su šunimis.

Prieš pradėdamas savanoriauti žmogus išsirenka kryptį, atsiunčia savo anketą, susisiekia su grupės vadovu. Suteikti pirmąją pagalbą, lankyti senelius žmonės yra apmokami. Jie išklauso bazinius kursus, į pirmuosius susitikimus eina su jau patyrusiais mūsų savanoriais.

Kiekvienam savanoriui skiriamas metų bandomasis laikotarpis, kol nuspręs prisidėti prie mūsų.

– Kokie Lietuvos miestai gali sulaukti jūsų organizacijos pagalbos?

– 40 Lietuvos miestų. Pagalba teikiama tiems miestams, kuriuose atsiranda savanorių. Svarbu, kad iniciatyva savanoriaujant ateitų iš pačių žmonių.

Tarkime, Kriaunų miestelyje Rokiškio rajone gyvena apie 500–800 žmonių, tačiau čia veikia maltiečių vaikų dienos centras, organizuojami įvairūs renginiai, labdaros vakarai, savanoriauja jaunieji maltiečiai – žiemą padeda seneliams, išnešioja Kalėdų dovanėles, per Vėlines uždega žvakeles kapinėse.

– O kokie žmonės dažniausiai ištiesia pagalbos ranką ir tampa savanoriais?

– Tai labai skirtingi žmonės. Yra tokių, kurie savanoriauja nuo organizacijos veiklos pradžios. Dėl aktyvių vyresnio amžiaus savanorių įkūrėme senjorų klubą.

Moksleiviai ir studentai – taip pat didelė ir aktyvi grupė mūsų organizacijoje. Savanoriaudami jie auga, o mes tikimės, kad jie tęs geranorišką maltietiškos veiklos tradiciją.

Didmiesčiuose didžioji savanorių dalis yra 20–40 metų. Pastebime, kad savanoriaujančių žmonių amžiaus spektras labai platus. Tačiau savanorystei reikia laiko, tad prieš tampant savanoriu siūlome įvertinti savo galimybes. Yra veiklos, kuriai nereikia skirti daug laiko, tarkime, savanoriaujant per renginius ar teikiant pirmąją pagalbą šventėse. Jeigu nori padėti seneliams, reikia suprasti, kad turėsi du tris kartus per savaitę juos aplankyti.

Tačiau savanoriaujantys sako, kad užsiimdami geranoriška veikla jie gauna daugiau nei tie, kuriems teikiama pagalba. Vidinis augimas, teigiamos emocijos – tai neįkainojama ir tai reikia patirti.

– Ne paslaptis, kad kai kurie žmonės kartais padeda ne tik vedami gražių tikslų, bet ir siekdami reklamos.

– Mūsų organizacija renkasi, su kuo nori dirbti. Viešų asmenų pasirodymai jos veikloje yra epizodiniai. Gali būti, kad jie prisideda kartą per metus, tačiau tai irgi svarbu. Jie skleidžia žinią, kad padėti reikia. Turime ir žinomų žmonių, kurie dalyvauja veikloje nuolat, bet tai daro ne dėl reklamos.

– Kaip galėtumėte apibūdinti savo programos savanorius?

– Mūsų darbas labai apčiuopiamas, mes matome savo pagalbos rezultatą, tarkime, palaikydami ryšį su žmogumi galime matyti, kaip pasikeitė jo bendravimas. Atnešdamas vargstančiajam sriubos regi jo džiaugsmą, tačiau galiausiai supranti, kad jis laukia visai ne sriubos, o žmogaus, kuris aplanko ir pasišneka.

Visi savanoriai gali matyti apčiuopiamus pokyčius, tai – esminė motyvacija maltiečiams.

– Koks jausmas apima, kai supranti, kad kam nors padėjai, palengvinai gyvenimą?

– Užlieja šiluma, kūnu bėgioja šiurpuliukai. Kai matau, kaip maltiečių darbai daug ką keičia, jausmas neįkainojamas. Savanorystė žmogui suteikia labai daug.

– Jei norėčiau suteikti vienkartinę pagalbą, ar tai įmanoma? Nekalbu apie finansinę paramą, galbūt tai galėtų būti senelių aplankymas, pabuvimas su vaikais.

– Koncentruojamės į ilgalaikę savanorystę. Tarkime, dėl savanorystės su senoliais, reikia laiko, kad užsimegztų socialinis ryšys. Labai kviečiu žmones pabandyti savanoriauti, o ne užeiti vienam kartui.

Ypač švenčių metu į mus kreipiasi daugybė įmonių, kurių kolektyvai nori padaryti gerą darbą. Jie nori vykti kartu su mūsų savanoriais aplankyti globojamųjų, tačiau mes stengiamės nepažeisti jų privatumo ir orumo, kad jų namai netaptų lankomu muziejumi.

Kartu labai džiaugiamės įmonėmis ir jų kolektyvais, su kuriais sieja ilgalaikė draugystė: jie reguliariai prisideda prie mūsų veiklos, lanko senelius, vaikus dienos centruose su dovanomis, remia maltiečius. Taip jie tampa maltiečių darbų dalimi.

– Gyvename visuomenėje, kurioje altruizmo lieka vis mažiau. Kas jūsų organizacijos narius skatina daryti gerus darbus ir nelaukti atlygio?

– Altruizmas ar egoizmas – tai jau filosofinis klausimas. Žmonės, darydami gerus darbus, jaučiasi gerai, todėl daro juos toliau.

Mane patį motyvuoja žmonės organizacijoje, bendravimas su bendraminčiais, rezultatai, kuriuos matau. Kadangi savanoriauti pradėjau paauglystėje, mane motyvuoja ir mokymasis, tobulėjimas.

Patirtis savanoriaujant suteikia daug vidinės stiprybės, išmoko bendrauti, būti kartu, džiaugtis gyvenimu.

Per ne vienus savanoriavimo metus atkreipiau dėmesį į savanoriaujantį jaunimą ir to nedarantį. Pastebėjau, kad užsiimantys geranoriška veikla į pasaulį ir vertybes žvelgia kur kas brandžiau. Tokia veikla padeda išmokti būti tarp žmonių, rodyti dėmesį, rūpintis, plečia akiratį.

– Ko gero, matyti neįgalius, vos galą su galu suduriančius ir savimi sunkiai gebančius pasirūpinti žmones psichologiškai nėra lengva. Kas padeda tokiomis akimirkomis sutvardyti emocijas?

– Iš pradžių matydami neįgaliuosius ar skurstančius mes manome, kad jiems reikia gailesčio. Kai atsiranda ryšys su šiais žmonėmis ir supratimas, gailesčio nebelieka.

Savo veikloje ir gyvenime sutinku daugybę neįgalių žmonių. Jie mane daug ko išmoko. Tokie žmonės visiškai kitaip susidėlioja mintis.

Pavyzdžiui, vienas vežimėlyje sėdintis pasakojo, kad tada, kai atsisėdo į vežimėlį, šviesa tunelio gale užgeso ir gyvenimas atrodė baigtas. O dabar jis sako, kad nelaimė pakeitė jo gyvenimą teigiama linkme, nes dabar jis gali daryti tai, ką mėgsta: keliauti, sportuoti, kurti papuošalus. Mums tai atrodo nesuvokiama. Tačiau tokie žmonės sugeba atrasti vidinę stiprybę ir dažnai yra stipresni nei mes.

– Kaip sužinote apie žmones, kuriems reikia pagalbos?

– Tai priklauso nuo vietovės ir veiklos, kurią vykdome. Apie socialinės rizikos vaikus sužinome iš socialinių darbuotojų, kurios palaiko ryšį su mokyklomis.

Apie senelius praneša socialinių paslaugų centrų, seniūnijų socialiniai darbuotojai, o kartais tiesiog gauname laišką elektroniniu paštu ar sulaukiame skambučio.

– Patys seneliai tikriausiai retai paskambina ir pasako, kad jiems reikia pagalbos?

– Yra tokių atvejų, tačiau tiems, kurie nesikreipia, dažniausiai pagalbos reikia kur kas labiau nei tiems, kurie jos prašo. Būna ir taip, jog žmogus, kuriam ištiesti pagalbos ranką tiesiog būtina, pasako, kad gali palaukti, mat kitam, ko gero, pagalbos reikia dar labiau.

– Kokios pagalbos seneliams reikia labiausiai?

– Lietuvoje labiausiai reikia bendravimo. Skurdas šią problemą padidina.

Mes visuomet sakome, kad dovanojame jiems sriubos, tačiau tai yra tiesiog raktas, leidžiantis prieiti prie žmogaus.

Sriuba – tai apsilankymas, bendravimas, kartu praleistas laikas.

Tokiems žmonėms reikia užimtumo, taip pat svarbu, kad visuomenė tai matytų. Taip jau yra, kad retai galima sutikti senelių kavinėje, keliaujančių ar vaikštančių parke, galbūt tam jie tiesiog neturi pinigų ar draugo. Jei jie galėtų pakankamai bendrauti, tai labai nuskaidrintų jų gyvenimą.

– Kaip šią problemą būtų galima spręsti platesniu mastu?

– Reikėtų užtikrinti mobilumą, mat tai didelė problema. Šiuo metu ruošiame vieną projektą, jis bus įgyvendinamas Kaišiadoryse ir Naujojoje Akmenėje. Per vienkiemius kartą per savaitę važiuos autobusiukas, bus renkami žmonės ir vežami apsipirkti į Akmenę, o viena Akmenės kavinių žada padovanoti galimybę jiems išgerti puodelį kavos ir pasišnekučiuoti.

Vykdomas ir toks projektas: daugiavaikės Kaišiadoryse gyvenančios šeimos kartą per dvi savaites atvežamos į miesto centrą. Būna, kad vos 15 kilometrų nuo Kaišiadorių gyvenanti šeima su vaikais nėra buvę rajono centre.

Žmonių akiračio plėtimas ir švietimas labai svarbu kovojant su socialine atskirtimi, skurdo kultūra. Svarbu tokiems žmonėms parodyti, kad jų buvimas tam tikroje vietoje nėra duotybė, jie – savo gyvenimo kalviai, galintys eiti toliau.

Nepaprastai svarbu būti arti bendruomenės. Tikiu, kad bendruomenė gali daug ką pakeisti. Šių dienų visuomenės nariai nutolę vieni nuo kitų. Kiek pažįstame žmonių, gyvenančių mūsų laiptinėje? Pastebime, kad žmonės geriau vieni kitus pažįsta gyvendami vienkiemiuose.

– Ar Lietuvoje daugeliui žmonių reikia pagalbos?

– Statistika rodo, kad beveik ketvirtadalis Lietuvos gyvena skurdžiai. Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas darė apklausą, kokias didžiausias grėsmes įžvelgia lietuviai. Socialinę atskirtį, skurdą, mažas pajamas įvardijo pusė Lietuvos gyventojų.

Mano nuomone, skurdo problema nėra sprendžiama efektyviai. Labai liūdna, kad politikai priima sprendimus po to, kai nutinka blogų dalykų. Tarkime, pastarųjų metų nelaimės su vaikais.

Man labai nepatinka, kad manoma, jog skurdas ir socialinė atskirtis yra tik Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos reikalas. Taip nėra, socialinė politika susijusi ir su Susisiekimo ministerija, kuri tiesia kelius, kad žmonės galėtų nuvykti į ligoninę, darbą ar pas draugus į kitą miestą. Taip pat tai yra ir Švietimo ir mokslo ministerijos problema, nes mokyklose mokiniai turi būti šviečiami, integruojami.

Sveikatos apsaugos ministerija irgi turėtų prisidėti, nes sveikatos paslaugos turi būti prieinamos visiems. Ūkio ministerija, galinti pasakyti, kokių profesijų ir specialybių žmonių reikės Lietuvoje, turi tinkamai perkvalifikuoti darbo netekusius ir darbo biržose registruotus asmenis. Socialinėje politikoje viskas tarpusavyje susiję.

– O ar padedate skurdžiai gyvenantiems, tačiau nevengiantiems išlenkti taurelę?

– Kategoriškai nesakome „ne“, juk ir jie žmonės, jie neturi mirti badu, vaikščioti suplyšusiais drabužiais. Tačiau iš kur atsiranda alkoholizmas? Juk visuomenė nuo geriančių atsiriboja dar labiau ir teigia, kad tai jų pačių problema.

Priklausomybės – prastos socialinės aplinkos, menkų pajamų pasekmė. Jei nusisuksime nuo tokių žmonių, jie liks užribyje. Į visuomenę jie gali grįžti tik būdami tarp žmonių.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.
Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.